Konstantinas Ameliuškinas (Константин Амелюшкин) prieš pora savaičių kalbino apie tai, kiek objektyviai pateikiama informacija Lietuvos informacinėje erdvėje apie konfliktą Pietų Osetijoje. Rusiškąjį delfi.lt variantą naršau santykinai retai, todėl tik vakar pastebėjau pagal pokalbį sudėliotą tekstą „Вторая российско-грузинская война – в СМИ“.

Iš esmės tai truputį detalesnis žvilgsnis į kai kuriuos propagandos aspektus, kurie sėkmingai buvo naudojami visų konflikto pusių. Galiu tik pakartoti, jog matau didelius neartus dirvonus, kurie plyti visuomenės mokymuose apie žiniasklaidos turinio analizę.

O kartu galiu pasidžiaugti smagiais komentatoriais. Pavyzdžiui, anonimas хм mane pavadino „яркий представитель прикрытия геноцида осетин по прямой указке США“. Neturiu nieko prieš – tebūnie aš būsiu tiesioginių JAV nurodymų vykdytojas 😀 tik vat dabar truputį pasimečiau – kam sąskaitą išrašyt? JAV valstybės departamentui?

„Yra tiesa, melas ir statistika“, – pasakytų bent kiek aukštosios matematikos žinių ragavę. Tačiau paragavęs kaukiančių raketų nebegali sustot. Rugpjūtį nesustodami pro Kaukazo gyventojus vaikščiojo tai gruzinų, tai rusų kariai ir dar kartą patvirtino, jog ribas tarp tiesos ir melo trinti visai paprasta. Ypač – kai per petį tapšnoja Kondoliza Rais arba vienas kitas Kremliaus generolas.

Nors ne daug pažįstų žmonių, gyvai mačiusių Pietų Osetiją, tačiau sunkiai paaiškinami emociniai ryšiai su Gruzija mus vis dėlto sieja. Matyt, tie ryšiai ir lėmė, jog per pora savaičių visa Lietuva tapo informacinio karo dalyve. Karo propaganda, kurios negirdėjome pirmojo Persijo įlankos ar Balkanų karų metu, tvoskė savo sunkiąja artilerija per visą Lietuvos žiniasklaidą. Laikraščių, televizijos ekranų, radijo eterio ar interneto erdvių, kurių nepalietė karas, liko vienetai. Continue reading