Krizė, sunkmetis ar kas bebūtų – taip jau nutinka mano gyvenime, jog kas 2-3 mėnesius ima ir paskambina viena ar kita „galvų medžiotojų“ kontora. Oficialiai juos galima aptikti besivadinančiais personalo paieškos specialistais. Žargonu plačiau žinomas „head-hunting“ agentūrų apibūdinimas.
Po eilinio tokio atvejo kyla noras padiskutuoti, ką šiame procese reikėtų keisti. Pirmas, ir esminis, pokytis – medžiojamieji turėtų gauti finansinę naudą!
Paskaičiuokime. Pakankamai aukšto lygio profesionalo (iš bet kurios srities) šiais laikais nerasite už mažesnę nei (grubiai) 5 tūkst. litų per mėnesį sumą. Tikrai vertam dėmesio specialistui turėsite kloti ir keletą kartų didesnę sumą (atmeskim „elito vadybininkus“, kurių Lietuvoje rastume 100-200). Vieša paslaptis, jog personalo atrankos bendrovių užmokestis yra tiesiogiai susijęs su tikėtino specialisto mėnesiniu užmokesčiu (arba naudojamas valandinis įkainis). Imdami „spėjamą“ vidurkį – 3 mėnesius, galime prognozuoti ir vidutinę specialisto paieškos kainą – nuo 10 iki 30-40 (?) tūkst. litų.
Šį personalo paieškų bendrovių pajamų diapazoną palyginkim su patiriamais kaštais:
- Pirmas kontaktas – dažniausiai tai skambutis telefonu, kurio esmė yra pakviesti potencialų kandidatą pirmajam pokalbiui. Laiko sąnaudos mažos (max 5-10 min), tačiau ir informacijos apie tikėtiną pasiūlymą yra labai mažai. Beje, dažniausiai galioja taisyklė, jog kuo pasiūlymas vertingesnis, tuo mažiau informacijos gausite. Aišku, galioja ir atvirkščia logika – kuo mažiau susidomėjimo rodysite, tuo daugiau informacijos pešite..
- Agentūros atranka – jeigu tai pirmas kartas personalo atrankos agentūroje, pasiruoškite ilgoms procedūroms. Kai kur jus privers daryti nuobodokus IQ testus, kai kur turėsite susitikti su 2-3 agentūros darbuotojais (nelygu struktūrai), kai kur šio etapo visai neprireiks. Vidurkis iš asmeninės patirtis – ~3 valandos skirto laiko. Visais atvejais iš agentūros išgirsite potencialų darbdavį ir gana išsamiai aprašytas darbo funkcijas. Tiesa, jeigu panašų darbą esate dirbęs ar dirbate, tai agentūra taip ir nesugebės rasti padorių atsakymų į jus dominančius klausimus..
- Darbovietės hierarchija – bendrovė korporacijai nelygu. Yra tekę su galutiniu darbdaviu susitikti jau personalo atrankos agentūroje (tiesa, tai buvo palyginus žemo lygio pozicija). Tuo metu tarptautinių organizacijų atveju kelias iki pagrindinio SPŽ (Sprendimus Priimančio Žmogaus, aka decision-maker) gali būti apribotas ne tik geografija (šalis-regionas-korporacija), bet ir … tragikomiška biurokratija. Tiek vienu, tiek kitu atveju būkite pasiruošę šiam etapui skirti ne mažiau 4 valandų..
Net jeigu jums pasiseks, galutinis pokalbis su jūsų būsimų ataskaitų vertintoju įvyks ne anksčiau nei po 4-5 tiesioginio jūsų darbo laiko valandų. Pažymėčiau, jog visą šį laiką turėsite skirti darbo metu, t.y. neparduodami jo dabartiniams klientams, atimdami jį iš savo dabartinės darbovietės. Padauginkite tai iš savo vidutinio valandinio įkainio… Suma ne tokia jau ir nykstamai maža, ane?
Dar svarbiau tai, jog pagrindinio gyvenimo užsiėmimo keitimas – psichologiškai sudėtingas uždavinys. Lengva ranka galite visas savo skirtas darbo valandas padauginti iš dviejų – ne mažiau savo laisvo laiko skirsite apmąstymams, kas būtų, jeigu …
Galutinė tokios psichologinės veiklos suma ir jos išraiška litais susidaro gana ženkli. Galbūt dalį jos kitą kartą išdrįs padengti medžiotojais dirbantieji?
P.S. patarimai iš praktikos: a) jau pirmojo skambučio metu pasakau kainą X, žemiau kurios niekada nenusileisiu (30-40% atvejų tuo ir baigiasi); b) pokalbiuose su agentūra išdėstau moralės ir etikos principus, kurių niekada neperžengsiu (ties tuo atsisveikinam dar trečdaliu atvejų); c) likusiais atvejais lieka klausimai dėl kainos, darbo sąlygų ir perspektyvų, į kuriuos realiai atsako tik SPŽ.
P.P.S. šis įrašas nepretenduoja į objektyvius rinkos duomenis ir remiasi tik asmenine patirtimi.
