Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 69 of 217

Mus medžioja, o mes mokam?

head_huntingKrizė, sunkmetis ar kas bebūtų – taip jau nutinka mano gyvenime, jog kas 2-3 mėnesius ima ir paskambina viena ar kita „galvų medžiotojų“ kontora. Oficialiai juos galima aptikti besivadinančiais personalo paieškos specialistais. Žargonu plačiau žinomas „head-hunting“ agentūrų apibūdinimas.

Po eilinio tokio atvejo kyla noras padiskutuoti, ką šiame procese reikėtų keisti. Pirmas, ir esminis, pokytis – medžiojamieji turėtų gauti finansinę naudą!

Paskaičiuokime. Pakankamai aukšto lygio profesionalo (iš bet kurios srities) šiais laikais nerasite už mažesnę nei (grubiai) 5 tūkst. litų per mėnesį sumą. Tikrai vertam dėmesio specialistui turėsite kloti ir keletą kartų didesnę sumą (atmeskim „elito vadybininkus“, kurių Lietuvoje rastume 100-200). Vieša paslaptis, jog personalo atrankos bendrovių užmokestis yra tiesiogiai susijęs su tikėtino specialisto mėnesiniu užmokesčiu (arba naudojamas valandinis įkainis). Imdami „spėjamą“ vidurkį – 3 mėnesius, galime prognozuoti ir vidutinę specialisto paieškos kainą – nuo 10 iki 30-40 (?) tūkst. litų.

Šį personalo paieškų bendrovių pajamų diapazoną palyginkim su patiriamais kaštais:

  1. Pirmas kontaktas – dažniausiai tai skambutis telefonu, kurio esmė yra pakviesti potencialų kandidatą pirmajam pokalbiui. Laiko sąnaudos mažos (max 5-10 min), tačiau ir informacijos apie tikėtiną pasiūlymą yra labai mažai. Beje, dažniausiai galioja taisyklė, jog kuo pasiūlymas vertingesnis, tuo mažiau informacijos gausite. Aišku, galioja ir atvirkščia logika – kuo mažiau susidomėjimo rodysite, tuo daugiau informacijos pešite..
  2. Agentūros atranka – jeigu tai pirmas kartas personalo atrankos agentūroje, pasiruoškite ilgoms procedūroms. Kai kur jus privers daryti nuobodokus IQ testus, kai kur turėsite susitikti su 2-3 agentūros darbuotojais (nelygu struktūrai), kai kur šio etapo visai neprireiks. Vidurkis iš asmeninės patirtis – ~3 valandos skirto laiko. Visais atvejais iš agentūros išgirsite potencialų darbdavį ir gana išsamiai aprašytas darbo funkcijas. Tiesa, jeigu panašų darbą esate dirbęs ar dirbate, tai agentūra taip ir nesugebės rasti padorių atsakymų į jus dominančius klausimus..
  3. Darbovietės hierarchija – bendrovė korporacijai nelygu. Yra tekę su galutiniu darbdaviu susitikti jau personalo atrankos agentūroje (tiesa, tai buvo palyginus žemo lygio pozicija). Tuo metu tarptautinių organizacijų atveju kelias iki pagrindinio SPŽ (Sprendimus Priimančio Žmogaus, aka decision-maker) gali būti apribotas ne tik geografija (šalis-regionas-korporacija), bet ir … tragikomiška biurokratija. Tiek vienu, tiek kitu atveju būkite pasiruošę šiam etapui skirti ne mažiau 4 valandų..

Net jeigu jums pasiseks, galutinis pokalbis su jūsų būsimų ataskaitų vertintoju įvyks ne anksčiau nei po 4-5 tiesioginio jūsų darbo laiko valandų. Pažymėčiau, jog visą šį laiką turėsite skirti darbo metu, t.y. neparduodami jo dabartiniams klientams, atimdami jį iš savo dabartinės darbovietės. Padauginkite tai iš savo vidutinio valandinio įkainio… Suma ne tokia jau ir nykstamai maža, ane?

Dar svarbiau tai, jog pagrindinio gyvenimo užsiėmimo keitimas – psichologiškai sudėtingas uždavinys. Lengva ranka galite visas savo skirtas darbo valandas padauginti iš dviejų – ne mažiau savo laisvo laiko skirsite apmąstymams, kas būtų, jeigu

Galutinė tokios psichologinės veiklos suma ir jos išraiška litais susidaro gana ženkli. Galbūt dalį jos kitą kartą išdrįs padengti medžiotojais dirbantieji?

P.S. patarimai iš praktikos: a) jau pirmojo skambučio metu pasakau kainą X, žemiau kurios niekada nenusileisiu (30-40% atvejų tuo ir baigiasi); b) pokalbiuose su agentūra išdėstau moralės ir etikos principus, kurių niekada neperžengsiu (ties tuo atsisveikinam dar trečdaliu atvejų); c) likusiais atvejais lieka klausimai dėl kainos, darbo sąlygų ir perspektyvų, į kuriuos realiai atsako tik SPŽ.

P.P.S. šis įrašas nepretenduoja į objektyvius rinkos duomenis ir remiasi tik asmenine patirtimi.

Strasbourg: the beginning of …?

As today the first meeting of New media experts committee starts in the Council of Europe. According to the decisions by 1st Council of Europe Conference of Ministers Responsible for Media and New Communication Services, the mandate for the expert group is provided for two  yers period.

The Committe is instructed to work in three areas: a) examine, whereas the understanding of what are media remains valid in the new environment; b) explore the challenges to individual’s rights to freedom of expression and information, privacy and other fundamental rights, as well as to their dignity and security on the Internet, develop appropriate guidance, benchmarks and tools to protect users’ rights.

From my personal viewpoint, the solution of the underlying problem is rather simple. At first we have to agree on the principles we should use for the media in general. The factual implementation and regulatory decisions we make is only the technical step afterwards keeping in line with those general principles and technologies neutrality as the main guiding line.

The first impressions from the first round table are rather different. From one side we have a lot of experts and private participants with valuable views. On the other side it is rather too general and as now it is unclear, how should we proceed these two years onwards.

Faktas: tapau žveju-mėgėju

Praėjusios savaitės pabaigą su draugais praleidom tėvelių sodyboje. Pagaliau ištaikiau progą (ačiū Algiui ir Monikai) išbandyti savo meškerę ir… pirmasis laimikis, kuris vertas dėmesio!

Nors Alaušas negalėtų pasigirti itin gausiais žuvų ištekliais (berods, čia vykdoma pramoninė žvejyba), tačiau echolotas, kurį turėjome, padėjo tuščiai nešvaistyti laiko ir jėgų. Į savaitgalio pabaigą jau truputį atsargiai sutikdavome su įrenginio pypsėjimu ir ekrane rodomomis žuvimis (ypač daug klaidų vietose, kur auga ilgos žolės iki vandens paviršiaus), tačiau gylio matavimas ir staigūs gylio lūžiai neapgavo – būtent čia ir užtikome didžiausius aruodus.

Maniškė lydeka dar buvo ir likimo pažymėta – turėjo gana didelę žeberklo padarytą žaizdą viršuje netoli galvos. Tai tik dar vienas pavyzdys, jog skaidrus ežero vanduo traukia visokio plauko avantiūristus, kuriuos lengvai galima palyginti su „žvejais-elektrikais“.

O šiaip lydeką išmarinavome, palaukėme dienelę ir puikiai folijoje iškepėme ant laužo. Akys matė, nosis užuodė, seilės varvėjo, burnoje turėjome 🙂

Kada mokysimės homoseksualių santykių?

Būtent taip siūlo homoseksualius santykius toleruojantys žmonės iš Europos Sąjųngos. O konkrečiai – Europos Parlamento nariai Sophia in ‘t Veld, Jeanine Hennis-Plasschaert, Leonidas Donskis, Gianni Vattimo, Baroness Sarah Ludford (ALDE frakcija), Ulrike Lunacek, Raül Romeva i Rueda, Jean Lambert, Judith Sargentini (Verts/ALE frakcija), Rui Tavares, Cornelia Ernst, Cornelis de Jong, Marie-Christine Vergiat, Willy Meyer, Kyriacos Triantaphyllides (GUE/NGL frakcija), Michael Cashman, Claude Moraes, Emine Bozkurt (S-D frakcija).

Kodėl mokysimės? Tokią išvadą gauname logiškai analizuodami naujosios Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo redakcijos, įsigaliosiančios 2010 metų kovo 1 d. sąvokas.

Kritikams labiausiai kliūva įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 14 punktas, kuris kaip neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančia pripažįsta ir tokią viešąją informaciją, kuri propaguoja homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius. Palikime biseksualius ir poligaminius santykius ateičiai, nagrinėkimte toliau.

Lietuvių kalbos žodynas žodį propaguoti aiškina taip: „skleisti kurias nors idėjas arba mokymą, užsiimti propaganda“. Taigi, turime tris alternatyvas, kas, galiojant tokiai įstatymo redakcijai, būtų pripažįstama pavojinga nepilnamečiams:

  1. idėjų apie homoseksualius santykius sklaida;
  2. homoseksualių santykių mokymo sklaida (tokių santykių mokymas);
  3. homoseksualių santykių propagandos veiksmai (t.y. didelės visuomenės dalies veikimas)

Jeigu Lietuvos įstatymų leidėjas pritartų tokiai Europos Parlamento narių minčiai, tai gautume loginę išvadą, jog tokie veiksmai taps teisėti ir legalūs, eo ipso, laikui bėgui turėsime pradėti mokytis tokių santykių…

Savo ruožtu, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą svarbių akcentų:

  • minėtas įstatymas nedraudžia tokios informacijos, tačiau aiškiai atriboja, jog ji gali daryti netinkamą poveikį nepilnamečiams, kurie visą, ypač kontraversišką, informaciją priima ir vertina neadekvačiai;
  • minėtas įstatymas ir jį papildantys poįstatyminiai teisės aktai tik nustato tvarką, kaip tokia informacija gali būti naudojama suaugusių asmenų, tačiau kartu įtvirtina apsaugos mechanizmus ir priemones, kurie užtikrina nepilnamečių interesus;
  • atskiro dėmesio reikalauja šiandien Vaiko teisių kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės Seime išdėstyta nuomonė, jog įstaigos daryti tyrimai patvirtina, jog būtent nepilnamečiai berniukai dažniau patiria seksualinę prievartą.

Radikalūs Lietuvos pasirinkimo šalininkai galėtų pradėti svaidytis kaltinimais, jog daugumą iš šešius klausimus (1, 2, 3, 4, 5, 6) formalavusių ir rezoliucijos projektą rengusių europarlamentarų patys yra homoseksualai (ir tai beveik tiesa, yra tai atvirai deklaruojančių), tačiau Lietuvai žymiai svarbiau būtų atsakyti į klausimą, ar mes tikrai norime atviros homoseksualių santykių propagandos. Šiuo atveju, kaip ir imigracijos ribojimo reikalingumo, esu itin konservatyvios pozicijos šalininkas. Galbūt po 20 ar 30 metų tai taps ir mūsų kultūros dalimi, tačiau šiandien akivaizdu, jog tai visiška svetimybė.

Penktasis Vilniaus maratonas – per 04:59:54

Tai jau tik statistika – penktą kartą nubėgau Vilniaus maratoną. Nors kojos nori ir norės daaaaug poilsio, tačiau 2009-uosius jau galima įrašyti į asmeninę biografiją kaip vertus dėmesio.

Kas šįkart buvo kitaip? Eilinį kartą pakeista maratono trasa eilinį kartą gadino bendrą vaizdą. Toks jausmas, jog dėl žiūrovų malonumo bėgimo dalyviai aukojami ir į juos niekas nekreipia dėmesio. Su kiekvienu bėgimu maratono trasa traukiasi ir tampa vis labiau panaši į bėgimą stadione. Ir tai tokiame žaliame mieste kaip Vilnius! Teko sukti keturius ratus aplink Nerį tarp Mingaudo ir Valakupių tiltų – kelelis iki skausmo pažįstamas ir nuobodokas.

Šiais metais fizinis pasiruošimas buvo apynormalis, tačiau rūpesčių sukėlė tai, jog antradienį buvo bernvakaris, penktadienį vestuvės, o vakar – pratęsimas. Tai į maratoną trasą ėjau su aiškia nuostata, jog jeigu tik pajusiu ką nors negero – pasitrauksiu. Tačiau kaip bebūtų keista, kūnelis veikė be jokių problemų, tik standartiškai po 20-25 kilometro pradėjo jaustis kojos. Tačiau tokiu metu jau skaičiuoji likusius kilometrus, todėl tai daugiau jau buvo technikos reikalas, kaip išsaugoti jėgas ir pabandyti sėkmingai tilpti į 5 valandas.

Kažkiek nustebino pacemaker’iai. Nors paskutinį maratono dešimtkilometrį po lygiai ėjau ir bėgau, tačiau 5 val. žymeklį besinešantis bėgikas aplenkęs buvo seniai seniai. Lygiai taip pat keistai atrodė ir 4:00 bei 4:30 val. bėgimo tempo ekspertai. Nuskubėjo ir paliko 🙂

Taigi, o dabar jau galim paskaičiuoti eilinius rezultatus:

  • 2004 metais – 5:16:16 (197, V-74);
  • 2005 metais – 4:44:10 (185, V-75);
  • 2006 metais – 4:30:50 (174, V-78), pusė 2:01:57;
  • 2007 metais plaučių uždegimas;
  • 2008 metais – 4:59:20 (128, V-109), pusė 2:12:26;
  • 2009 metais – 4:59:54 (211, V-122), pusė 2:07:01

P.S. apie mirusįjį maratono dalyvį – nuo durnumo vaistų nėra. Jeigu žmogui ne kartą ir ne du jau buvo problemų su širdimi bėgimų metu, tai kokio velnio likimą tampyti už ūsų?

« Older posts Newer posts »