Krizė, sunkmetis ar kas bebūtų – taip jau nutinka mano gyvenime, jog kas 2-3 mėnesius ima ir paskambina viena ar kita „galvų medžiotojų“ kontora. Oficialiai juos galima aptikti besivadinančiais personalo paieškos specialistais. Žargonu plačiau žinomas „head-hunting“ agentūrų apibūdinimas.
Po eilinio tokio atvejo kyla noras padiskutuoti, ką šiame procese reikėtų keisti. Pirmas, ir esminis, pokytis – medžiojamieji turėtų gauti finansinę naudą!
Paskaičiuokime. Pakankamai aukšto lygio profesionalo (iš bet kurios srities) šiais laikais nerasite už mažesnę nei (grubiai) 5 tūkst. litų per mėnesį sumą. Tikrai vertam dėmesio specialistui turėsite kloti ir keletą kartų didesnę sumą (atmeskim „elito vadybininkus“, kurių Lietuvoje rastume 100-200). Vieša paslaptis, jog personalo atrankos bendrovių užmokestis yra tiesiogiai susijęs su tikėtino specialisto mėnesiniu užmokesčiu (arba naudojamas valandinis įkainis). Imdami „spėjamą“ vidurkį – 3 mėnesius, galime prognozuoti ir vidutinę specialisto paieškos kainą – nuo 10 iki 30-40 (?) tūkst. litų.
Šį personalo paieškų bendrovių pajamų diapazoną palyginkim su patiriamais kaštais:
- Pirmas kontaktas – dažniausiai tai skambutis telefonu, kurio esmė yra pakviesti potencialų kandidatą pirmajam pokalbiui. Laiko sąnaudos mažos (max 5-10 min), tačiau ir informacijos apie tikėtiną pasiūlymą yra labai mažai. Beje, dažniausiai galioja taisyklė, jog kuo pasiūlymas vertingesnis, tuo mažiau informacijos gausite. Aišku, galioja ir atvirkščia logika – kuo mažiau susidomėjimo rodysite, tuo daugiau informacijos pešite..
- Agentūros atranka – jeigu tai pirmas kartas personalo atrankos agentūroje, pasiruoškite ilgoms procedūroms. Kai kur jus privers daryti nuobodokus IQ testus, kai kur turėsite susitikti su 2-3 agentūros darbuotojais (nelygu struktūrai), kai kur šio etapo visai neprireiks. Vidurkis iš asmeninės patirtis – ~3 valandos skirto laiko. Visais atvejais iš agentūros išgirsite potencialų darbdavį ir gana išsamiai aprašytas darbo funkcijas. Tiesa, jeigu panašų darbą esate dirbęs ar dirbate, tai agentūra taip ir nesugebės rasti padorių atsakymų į jus dominančius klausimus..
- Darbovietės hierarchija – bendrovė korporacijai nelygu. Yra tekę su galutiniu darbdaviu susitikti jau personalo atrankos agentūroje (tiesa, tai buvo palyginus žemo lygio pozicija). Tuo metu tarptautinių organizacijų atveju kelias iki pagrindinio SPŽ (Sprendimus Priimančio Žmogaus, aka decision-maker) gali būti apribotas ne tik geografija (šalis-regionas-korporacija), bet ir … tragikomiška biurokratija. Tiek vienu, tiek kitu atveju būkite pasiruošę šiam etapui skirti ne mažiau 4 valandų..
Net jeigu jums pasiseks, galutinis pokalbis su jūsų būsimų ataskaitų vertintoju įvyks ne anksčiau nei po 4-5 tiesioginio jūsų darbo laiko valandų. Pažymėčiau, jog visą šį laiką turėsite skirti darbo metu, t.y. neparduodami jo dabartiniams klientams, atimdami jį iš savo dabartinės darbovietės. Padauginkite tai iš savo vidutinio valandinio įkainio… Suma ne tokia jau ir nykstamai maža, ane?
Dar svarbiau tai, jog pagrindinio gyvenimo užsiėmimo keitimas – psichologiškai sudėtingas uždavinys. Lengva ranka galite visas savo skirtas darbo valandas padauginti iš dviejų – ne mažiau savo laisvo laiko skirsite apmąstymams, kas būtų, jeigu …
Galutinė tokios psichologinės veiklos suma ir jos išraiška litais susidaro gana ženkli. Galbūt dalį jos kitą kartą išdrįs padengti medžiotojais dirbantieji?
P.S. patarimai iš praktikos: a) jau pirmojo skambučio metu pasakau kainą X, žemiau kurios niekada nenusileisiu (30-40% atvejų tuo ir baigiasi); b) pokalbiuose su agentūra išdėstau moralės ir etikos principus, kurių niekada neperžengsiu (ties tuo atsisveikinam dar trečdaliu atvejų); c) likusiais atvejais lieka klausimai dėl kainos, darbo sąlygų ir perspektyvų, į kuriuos realiai atsako tik SPŽ.
P.P.S. šis įrašas nepretenduoja į objektyvius rinkos duomenis ir remiasi tik asmenine patirtimi.
Neblogas toks įrašas, jaučias, kad su įkvėpimu 🙂
jo jo, įkvėpimu 😀
Tokios kainos gal ir buvo prieš kelis metus. Dabar (pats pasirašiau sutartį prieš savaitę)sutinka ir už varganus 2KLTL, netgi sutinka gauti pinigus tik įdarbinus surastą pilietį.
Bet įdomumas tose neva paslaugose, kurias siūlo head-hunteriai (HH).
Štai ką siūlė man (atsiprašau už ilgą citatą):
Pilnos atrankos etapai:
• Pozicijos įvertinimas ir aprašymas: pagrindinių faktorių išskyrimas (išsilavinimas ir profesinė patirtis, asmenybės savybes).
• Kandidatų paieška. Tam, kad pritraukti kuo daugiau kandidatų, rekomenduotina:
– patalpinti ieškomoms pozicijoms skelbimą spaudoje ir internete;
– jei reikia, neskelbti įmonės pavadinimo iki pat paskutinio atrankos etapo.
• Kandidato įvertinimas. Kandidatai bus vertinami, atsižvelgiant į:
– verslo ir samdos poreikius;
– kandidato asmenybę bei profesinę kompetenciją. Kompetencijų vertinimui mes pasitelkiame keletą metodų, kurie leidžia visapusiškai įvertinti kandidatą;
– kandidato darbo patirtį, įgūdžius ir nuostatas;
– grupinių ir individualių užduočių išvadas;
– surinktas rekomendacijas apie kandidatą.
• Kandidatų pristatymas: kandidatai pristatomi 4-6-šių paieškos ir atrankos savaičių laikotarpyje. Kiekvienai pozicijai klientui pristatomi 3-4 kandidatai, labiausiai atitinkantys kliento keliamus reikalavimus.
Pateikiami:
– argumentai, kodėl kandidatai yra tinkamiausi būtent šiai darbo pozicijai ir būtent Jūsų įmonei;
– individualių pokalbių su UAB “HH” personalo projektų vadovais išvados;
– kandidatų motyvacijos ir poreikių aiškinimosi analizė;
– kandidatų psichologinių savybių tyrimo rezultatai;
– mąstymo efektyvumo analizė;
– rekomendacijos apie kandidatus iš jų buvusių darbdavių, kolegų, partnerių ar klientų.
• Kandidatų ir kliento pokalbių organizavimas
Paslaugų suteikimo terminas – 6 savaitės.
Įvertinti kandidato dalykinių savybių, be abejo, nepajėgia – nors gauna detalų aprašymą, bet neturi jokio supratimo apie darbą, kuriam ieško žmogaus (na gal išskyrus pardavimų vadybininkus) – gauni krūvą CV, kurie net iš tolo nepanašūs į tai ko reikia. Visas psichologinis vertinimas senutėlis Kalifornijos testas.
greiciausi parsiduosi maximauzu grupems:) jie mokes tau daugiausia
„Pakankamai aukšto lygio profesionalo (iš bet kurios srities) šiais laikais nerasite už mažesnę nei (grubiai) 5 tūkst. litų per mėnesį sumą.“ – virš 70 išradimų padaręs profesorius – labai aukšto lygio (netinka žodis pakankamai) gauna 2000 Lt/mėn. Be to aukštos kvalifikacijos elektrikų (turinčių daugybę sertifikatų) netgi padariusių išradimų toje srityje verslui nereikia, o reikia tik jų paprasto darbo šalinti paprastus gedimus ir jiems moka tik ~ 2100 Lt/mėn. Kartais būna net 2500-3000 Lt, bet čia tik tada kai firma būna didelė tai yra ~ 200 darbuotojų ir esi iš jų labiausiai kvalifikuotas. Išvada paprasta didelius atlyginimus gauna ne inžinieriai ir profesoriai, o vadybininkai kurių algos dvigubai arba net daugiau kartų didesnės negu inžinierių ar profesorių.
Zmogui geresnis darbas yra didelis atlygis. Jei nenoretumete investuoti savo laiko (su tikejimusi, kad graza bus didesnes pajamos ir idomesnis darbas), tai negaistumete savo laiko.
Del kainu, kurias gauna head-hunteriai 🙂 Visada lengviau skaiciuoti svetimus pinigus. Nuskambejo neva jie ten lobsta. Jei as parasyciau straipsni apie tai, kad Liutauras uz kiekviena savo pranesima ima po 28 000 Lt, butu labai panasu.
Na, nesuprantu ir nesuprasiu, ką Lietuvoje veikti jaunam geram specialistui, kai užsienyje, ir kultūra, ir darbo sąlygos, ir įvertinimas yra dešimt kartų aukštesni, nei čia, kur esame tik kažkieno pasipelnimo šaltiniu.