Šiandien sukanka lygiai metai, kai Seimo nariai slaptu balsavimu
pripažino, kad anuometinis prezidentas Rolandas Paksas pagal tris
apkaltos punktus šiukščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Paskelbus to balsavimo rezultatus prezidento įgaliojimai nutrūko ir
kartu prasidėjo naujas laikotarpis Lietuvos istorijoje.

Praėjo vieni metai, todėl anuomet užimtos prezidento patarėjo ryšiams
su visuomene pareigos leidžia ir kartu įpareigoja pakomentuoti, kokius
kablelius ar net taškus galime dėti viešojoje erdvėje.

Pasibaigus apkaltos procesui viename iš dienraščių paklausiau, mano
nuomone, esminio Lietuvos ateičiai klausimo : „…ar įstengsime gerbti
kitokią nei daugumos nuomonę, ar sugebėsime procedūroms vėl suteikti
didžiausią svarbą?“ Būtent tai, ar tos viešai paskelbtos procedūros
vienodai taikomos visiems visuomenės nariams, neišskiriant (dar
svarbiau – nediskriminuojant) pagal tai, kokiai interesų, nuomonių ar
pozicijos grupei priklausoma, ir yra pagrindinis demokratinės Lietuvos
plėtros garantas.

Vykę pirmalaikio prezidento rinkimai – puikus skirtingų ar net visiškai
priešingų argumentų dvikovos laukas. Dar kartą pamatėme beveik į dvi
lygias dalis pasidalijusią Lietuvą. Vieną – už permainas ir
demokratinius principus. Antrą – revanšinstinę, pralaimėjusią apkaltą.
Konstitucinis Teismas, teisinėmis priemonėmis pašalindamas Rolandą
Paksą iš politikos „iki gyvos galvos“, palaikė pirmąją. Pripažįstame ir
gerbiame teisininkų sprendimą, tačiau ar visi pritariame? Ne visi ir ne
visada.

Seimo narių ir „Rubicon“ įmonių grupės skandalas iškėlė realų klausimą,
ar Seimas buvo pasiruošęs vienodus garbingo politinio elgesio
standartus taikyti ne tik prezidentui, tačiau ir pats sau. Manau, kad
Seimas šio sunkiausio demokratijos egzamino neišlaikė ir atsisakė
vienodai griežtai vertinti atskirų politikų „pažeidžiamumą“. Pasak
anglų, piliečiai „bet kurioje autobuso stotelėje“ pasakytų, kad tiek
Rolandas Paksas, tiek ir paviešinti parlamentarai buvo vienodai
„pažeidžiami“. Deja, Seimo posėdžių salėje balandžio 6-ąją sėdėję
naujieji teisėjai nesugebėjo būti vienodai griežti patys sau.

Naujojo Seimo rinkimai galėjo ir turėjo tapti populizmo sutriuškinimu.
Rezultatas – atvirkščias. Į demokratijos garantu, anot Vytauto
Landsbergio, buvusio Algirdo Brazausko stovyklą priimamas „Dviračio
žynių“ personažas. Belieka konstatuoti, kad valdančioji koalicija – dar
vienas su visagale popkultūra sumišusios politikos pavyzdys. Ar
pragmatiški socialdemokratai sugebės su Kėdainių partija vienodai
griežtai taikyti demokratinius principus patiems sau? Pirmųjų
nagrinėjamų interesų konfliktų skandalų sprendimai kol kas tik nuvilia.

Raudonosios armijos pergalės laimėjimo minėjimas sukūrė puikią progą
stebėti naują senųjų Rytai-Vakarai grupuočių dvikovą. Užplūsdavo „deja
vu“ jausmai, kai vėl puikiai sutarė senieji prorusiškos pakraipos
politikai (socialdemokratų ir LDDP lydinys, Kazimiros Prunskienės
valstiečiai, Pramonininkų konfederacija) ir kaip puikiai atsilaikė
Vakarų šalininkai (Vytauto Landsbergio konservatoriai, Vakarų
universitetų grantais remiami politologai, jaunieji politikai ir,
savaime aišku, užjūrio flagmanas Valdas Adamkus). Belieka laukti, ar
šios dvikovos laimėtojai sugebės toliau nuosekliai „sėti“ demokratijos
sėklas už Ukrainos ribų.

Tokie tie metai. Su aukštos politikos moralės siekiais, tačiau
simboliškais kritimais į kėdainišką-rusišką-agurkišką balą. Su
vakarietiškomis vaivorykščių idėjomis, tačiau nesugebėjimu nubausti
akivaizdžiai valstybės tarnautojų prestižą žlugdančių
medžiotojų-mėgėjų-brakonierių. Su naujų politikos krypčių paieška,
tačiau realiai nykstančiu užsienio politikos savarankiškumu, naujų
ekonomikos plėtros perspektyvų nematymu. O apkalta neišvengiamai lieka
tik dar vienu riboženkliu politikų konkurencijos greitkelio pakrašty.

Anot šiuolaikinių biurokratų rojaus Europos Komisijos, Lietuva
jau sukūrė pusę elektroninės valdžios paslaugų. Nors galima sutikti,
kad formaliai šaliai skirtas 59 proc. „užbaigtumo“ reitingas kažką
rodo, tačiau realybė dažniau atsimuša į skaudžias ir beviltiškas
patirtis.

Dar pačiame elektroninės valdžios priešaušryje – 1999 ar 2000 metais,
buvo teigiama, kad bene lengviausia elektroninėje erdvėje teikti tas
viešąsias paslaugas, kuriose gyventojai ar juridiniai asmenys
informaciją turi tik pateikti valstybinėms institucijoms ir nebūtinas
grįžtamasis ryšys. Buvo vardijami asmens vietos deklaravimo,
registracijos, dokumentų išdavimo pavyzdžiai. Akivaizdu, kad Lietuvoje
situacija apvirtusi aukštyn kojom – bene vieninteliu realiai veikiančiu
elektroninių paslaugų teikimo pavyzdžiu galima pavadinti elektroninę
mokesčių deklaravimo sistemą. Kitur – elektroninis chaosas ir
valandinės eilės belaukiant parašo ar magiško skaičiuko.

Štai neseniai sukakęs eilinis gimtadienis privertė keisti pasą. Esu tas
Lietuvos provincijoje gimęs ir augęs pilietis, kuris gyvena sostinėje,
nuomoja butą, bet iš senų laikų yra formaliai registruotas savo
tėviškėje. Formalūs asmens identifikavimo ir paso išdavimo reikalavimai
yra, kad visus reikalingus dokumentus pateikčiau arba registracijos
vietos, arba deklaruotos gyvenamosios vietos migracijos įstaigai.
Kitaip tariant – turiu visus dokumentus vežti į tėviškę. Nors ją lankau
gana dažnai, tačiau migracijos įstaigų darbo valandos pribloškė – šie
valstybės tarnautojai (t.y. tarnaujantys mums – eiliniams piliečiams)
ne tik nedirba savaitgaliais, tačiau ir darbo dienomis darbą iš esmės
baigia daug anksčiau nei aš Vilniuje. Klausimą, kada turėčiau suspėti
visus dokumentus įteikti savo tėviškėje, valstybės įstaigos, anot
Konstitucijos, tarnaujančios žmonėms, palieka spręsti man pačiam.

Keisčiausia, kad niekuo nesiskiriantį veiksmą – mokėjimo kortelės
išdavimą – bet kuris bankas Lietuvoje sugebėtų aptarnauti be didesnių
problemų bet kur ir bet kada. Ką jau kalbėti apie tai, kad paraišką
beveik visoms mokėjimo kortelėms galiu užpildyti internete, pasirinkti,
į kurį banko padalinį ar skyrių pristatysiu trūkstamus dokumentus, o
svarbiausia – galiu pasirinkti, kur norėčiau tą kortelę atsiimti.
Perimant telekomunikacijų operatorių patirtį – tokią kortelę patikimas
kurjeris galėtų pristatyti tiesiai man į namus. Suprantama, už tokią
paslaugą reikėtų sumokėti vieną kitą papildomą litą, tačiau dabartinės
asmens identifikavimo kortelės ar paso gamybos savikaina akivaizdžiai
monopolinė – su integruotu mikroprocesoriumi išduodamos banko kortelės
kainuoja dešimtimis litų mažiau.

Akivaizdu, kad biurokratams patikėję savo interesų ir poreikių
tenkinimą, atsiduriame akligatvyje, kur mums už mūsų pačių sumokėtus
mokesčius aiškinama, kokia teisinga ir naudinga yra valdžios vykdoma
politika. Gaila, tačiau praktinis jos realizavimas mažų mažiausiai
stovi vietoje. Elektroninės valdžios viziją, kurią sėkmingai atnešė
„krizinė“ Kubiliaus konservatorių Vyriausybė, užduso eilinių biurokratų
sustabarėjusioje mąstysenoje. Ją galėtų pakeisti tik rinkos ekonomikos
svertai.

Tuščiai skamba Europos Komisijos teiginiai, esą internetu Lietuvoje yra
pasiekiama 40 proc. Lietuvos valdžios paslaugų. Kai net sostinėje tik
mažiau nei 10 proc. juridinių asmenų naudojasi elektroninės
bankininkystės paslaugomis, kalbėti apie pusę paslaugų teikiamų
elektroninėje erdvėje – gryniausias farsas. Be to, kyla grėsmė
manipuliuoti statistika – štai pernai gegužę tyrimų bendrovės
„TNS-Gallup“ atliko panašų tyrimą ir garsiai skelbė, esą Lietuvoje į
internetą perkelta jau apie 50 proc. viešųjų paslaugų. Logiškai
darytina išvada, kad viešųjų paslaugų internete per tą laiką sumažėjo.
Tačiau realybėje skirtumas atsiranda dėl skirtingų metodikų ir visiškai
laisvai pačių tyrėjų pasirenkamo paslaugos „užbaigtumo“ ir
„pasiekiamumo“ vertinimo. Spėju, jau dabar galėtume skelbti, kad dantų
šepetukus turi visi Lietuvos gyventojai, tačiau akivaizdu, kad tikrai
ne visi valo dantis. Todėl ir kalbėjimas apie elektroninę valdžią gali
baigtis tik sukūrus svertus, kurie verstų biurokratus dirbti efektyviai
ir mūsų visų labui. Pagal apibrėžimą tas neįmanoma, todėl belieka visas
įmanomas viešąsias paslaugas paprasčiausiai privatizuoti.

Kapstymasis po KGB archyvus ir kelionės į Maskvą rūpesčiai Lietuvoje sumažino
bent kiek į užsienius pasižiūrinčių politikų akiratį. “Vietinių prūdų”
ekspertai, aprimę naujose ministerijose, įdėmiai seka galimybes apmokestinti
visokį turtą, kokį apsukresni piliečiai tegali susikurti. Tuo metu didžiausio
mūsų kaimyno Rusijos Federacijos viduje vyksta bene pirmasis realus pilietinės
visuomenės judėjimas.

Sausį Rusijos vyriausybė pradėjo įgyvendinti socialinių lengvatų keitimo
piniginėmis išmokomis reformą. Ji paveikė socialiai labiausiai pažeidžiamų ir
kartu bene prasčiausiai gyvenančių visuomenės sluoksnių interesus.

Reformos esmė palyginti paprasta: valstybė nebus “masinė viešųjų paslaugų”
pirkėja, o įvairius “remiamų” asmenų interesus tenkins skirdama tiesiogines
pinigines išmokas. Kitaip tariant, Rusija nutarė geriau mokėsianti po, tarkim,
10 rublių per mėnesį dirbančiam milicininkui kelionėms į ir iš darbo, nei kasmet
skirdama daug didesnę subsidiją autobusų parkui ir reikalaudama “nemokamo
važiavimo” galimybės visiems milicininkams.

Nors šios reformos principinė ekonominė nauda nediskutuotina, tačiau
praktinis įgyvendinimas susidūrė su keletu problemų. Pirma, atimdama subsidijas,
Vyriausybė “išdalijo” mažesnę pinigų sumą (sudėtinė reformos dalis apėmė kai
kurių mažiau pelningų mokesčių atidavimą regionams, o kelių pelningesnių
perkėlimą į federalinį biudžetą). Antra, tęstinės Rusijos regionų problemos
lėmė, kad vietinės administracijos skirtus pinigus kai kur panaudojo “savo
nuožiūra”, todėl nauda paramos gavėjams dar sumažėjo.

Dabar rusų žiniasklaida cituoja atvejus, kai net kariškiai skundžiasi už
gautą piniginį priedą galį į tarnybą važinėti vos pusę mėnesio. Pensininkų
padėtį iliustruoja nebent Kremliui vis dar lojalios žiniasklaidos propaganda:
“Dalis pensininkų džiaugiasi atradę galimybę vietoj visuomeninio transporto
naudojimo grūdinti savo sveikatą pasivaikščiojimais”.

Tokioje situacijoje Rusijoje prasidėjo nauji reiškiniai. Pastarąsias dvi
savaites bent kiek aktyvesniuose regionų centruose (Samaroje, Kazanėje,
Peterburge, Chabarovske, Nižnij Novgorode, Iževske, Čitoje) prasidėjo
nekoordinuotos pilietinio protesto akcijos. Tai pensininkai užveria centrinę
Peterburgo transporto arteriją, tai milicininkai surašo administracinių teisės
pažeidimų protokolą autobuso kontrolierei už šios paskirtą baudą vietiniam
milicijos vadovui, tai milicija sulaiko nesankcionuotų (o koks Rusijos
valdininkas išdrįstų tokiems leidimą duoti?) susirinkimų organizatorius.

Nors žiniasklaidoje dar nėra pranešimų apie oranžines pensininkų kepures,
tačiau scenarijus akivaizdžiai matytas. Net jei Vladimiras Putinas šįkart dar
sugebės iškeisti porą už “Jugansneftegaz” gautų milijardų į laikiną “pakišą”
Rusijos pensininkams, šie jau bus supratę galį vien savo taikiais protestais
valdyti naujųjų autokratų valią. Dar svarbiau, kad tiek Lietuvai, tiek ir labiau
į Vakarus nutolusiems – tai naujas koziris žaidžiant partiją, kurios laimėtojas
spręs, ar reikalinga ir kokia reikalinga demokratija šiandienos
Rusijoje.