Kapstymasis po KGB archyvus ir kelionės į Maskvą rūpesčiai Lietuvoje sumažino
bent kiek į užsienius pasižiūrinčių politikų akiratį. “Vietinių prūdų”
ekspertai, aprimę naujose ministerijose, įdėmiai seka galimybes apmokestinti
visokį turtą, kokį apsukresni piliečiai tegali susikurti. Tuo metu didžiausio
mūsų kaimyno Rusijos Federacijos viduje vyksta bene pirmasis realus pilietinės
visuomenės judėjimas.

Sausį Rusijos vyriausybė pradėjo įgyvendinti socialinių lengvatų keitimo
piniginėmis išmokomis reformą. Ji paveikė socialiai labiausiai pažeidžiamų ir
kartu bene prasčiausiai gyvenančių visuomenės sluoksnių interesus.

Reformos esmė palyginti paprasta: valstybė nebus “masinė viešųjų paslaugų”
pirkėja, o įvairius “remiamų” asmenų interesus tenkins skirdama tiesiogines
pinigines išmokas. Kitaip tariant, Rusija nutarė geriau mokėsianti po, tarkim,
10 rublių per mėnesį dirbančiam milicininkui kelionėms į ir iš darbo, nei kasmet
skirdama daug didesnę subsidiją autobusų parkui ir reikalaudama “nemokamo
važiavimo” galimybės visiems milicininkams.

Nors šios reformos principinė ekonominė nauda nediskutuotina, tačiau
praktinis įgyvendinimas susidūrė su keletu problemų. Pirma, atimdama subsidijas,
Vyriausybė “išdalijo” mažesnę pinigų sumą (sudėtinė reformos dalis apėmė kai
kurių mažiau pelningų mokesčių atidavimą regionams, o kelių pelningesnių
perkėlimą į federalinį biudžetą). Antra, tęstinės Rusijos regionų problemos
lėmė, kad vietinės administracijos skirtus pinigus kai kur panaudojo “savo
nuožiūra”, todėl nauda paramos gavėjams dar sumažėjo.

Dabar rusų žiniasklaida cituoja atvejus, kai net kariškiai skundžiasi už
gautą piniginį priedą galį į tarnybą važinėti vos pusę mėnesio. Pensininkų
padėtį iliustruoja nebent Kremliui vis dar lojalios žiniasklaidos propaganda:
“Dalis pensininkų džiaugiasi atradę galimybę vietoj visuomeninio transporto
naudojimo grūdinti savo sveikatą pasivaikščiojimais”.

Tokioje situacijoje Rusijoje prasidėjo nauji reiškiniai. Pastarąsias dvi
savaites bent kiek aktyvesniuose regionų centruose (Samaroje, Kazanėje,
Peterburge, Chabarovske, Nižnij Novgorode, Iževske, Čitoje) prasidėjo
nekoordinuotos pilietinio protesto akcijos. Tai pensininkai užveria centrinę
Peterburgo transporto arteriją, tai milicininkai surašo administracinių teisės
pažeidimų protokolą autobuso kontrolierei už šios paskirtą baudą vietiniam
milicijos vadovui, tai milicija sulaiko nesankcionuotų (o koks Rusijos
valdininkas išdrįstų tokiems leidimą duoti?) susirinkimų organizatorius.

Nors žiniasklaidoje dar nėra pranešimų apie oranžines pensininkų kepures,
tačiau scenarijus akivaizdžiai matytas. Net jei Vladimiras Putinas šįkart dar
sugebės iškeisti porą už “Jugansneftegaz” gautų milijardų į laikiną “pakišą”
Rusijos pensininkams, šie jau bus supratę galį vien savo taikiais protestais
valdyti naujųjų autokratų valią. Dar svarbiau, kad tiek Lietuvai, tiek ir labiau
į Vakarus nutolusiems – tai naujas koziris žaidžiant partiją, kurios laimėtojas
spręs, ar reikalinga ir kokia reikalinga demokratija šiandienos
Rusijoje.