Pastaruoju metu išgirdome tai, ką iki šiol galima buvo tik nuspėti – JAV
siekia atkurti Žečpospolitą. Nors formaliai tai pasakyta “įvertinant Lietuvos
vaidmenį vystant demokratiją Ukrainoje, Baltarusijoje ir Užkaukazės valstybėse”, tačiau akivaizdu, kad platesnio masto žaidime regiono lyderių vaidmuo, kaip ir viduramžiais, vėl tenka Lenkijai ir Lietuvai.

Žečpospolita šiandienos sąlygomis būtų idealus saugiklis, ribojantis maskvėnų imperines ambicijas. Dėl tos pačios Abiejų Tautų Respublikos neveiklumo (o tiksliau – dėl pradėtų paneuropinių žaidimų) viduramžiais Maskvos kunigaikščiai pasinaudojo proga sukurti stiprią autokratinių tradicijų valstybę. Į imperines ambicijas virtę interesai maitinami natūralių žemės resursų – naftos, dujų, kitų vertingų gamtos turtų – eksporto pajamomis. Plataus (geografine prasme) masto Žečpospolitos sąjunga sukurtų efektyvų įrankį riboti Kremliaus šeimininkų norus spaudimą kaimynams ir apskritai pasauliui daryti vamzdžio sklendės argumentais.
Tokia perspektyva – tėkšti Kremliuje ant stalo bendra sutartimi įtvirtintą
argumentą blokuoti Rusijos eksportą bendru frontu nuo Estijos iki Užkaukazės – turėtų sapnuotis daugeliui šių šalių energetiniais ištekliais besirūpinančių asmenų.

Toks regioninių jėgų pusiausvyros sukūrimas – idealiai palankus JAV
interesams. Už Atlanto įsikūrusiems verslininkams esminis galvąsopis – tai, kad Maskva neprognozuojama. Akivaizdu, kad tiek JAV vyriausybė, tiek ir pavienės korporacijos šiam bendram reikalui pasirengusios aukoti didžiules lėšų sumas.
Pakanka panagrinėti tiek Pasaulio banko investicinius projektus minėtose
valstybėse, tiek ir neseniai pasibaigusių Ukrainos oranžinių įvykių finansinius
srautus.

Iki visiško naujosios Žečpospolitos sukūrimo – keli etapai. Pirma, būtina
“nupirkti” Aleksandrą Lukašenką. Akivaizdu, kad ši užduotis taikoma Lietuvai ir būtent mūsų tinkamai atlikti namų darbai lems, kiek įtakos naujojoje
Žečpospolitoje galėsime tikėtis. Pirmieji JAV paramos ženklai akivaizdūs –
simboliškai reprezentacinė NATO funkcija atiteko būtent Lietuvos ambasadai
Minske. Antra, Užkaukazės respublikų įjungimas į naująją Žečpospolitą leistų
užsitikrinti daug svaresnius argumentus vėlesniems diskusijų su Kremliumi
laikams. Trečia, tai pačios derybos dėl naujosios Žečpospolitos veiklos formų.
Minimaliu atveju jos pagrindas – jau minėtos bendros derybų sistemos sukūrimas, kurioje bet koks Kremliaus grasinimas būtų iš karto sutiktas vienareikšmiška energetinių resursų eksporto blokada. Kol kas aktyviai nediskutuojama, tačiau kita tokios sąjungos itin svarbi veiklos sritis – tai iš “Tarybų Sąjungos” palikimu gauto branduolinio ginklo kontrolė, o pageidautina – ir sunaikinimas.

JAV siekis savo problemas spręsti svetimomis rankomis Lietuvai suteikia
galimybę tapti viena iš regiono lyderių. Svarbu, kad mūsų veikla būtų pagrįsta ne kerštu Maskvos kunigaikštystei, o siekiu kurti demokratišką ir saugų mūsų mažo pasaulio “kampelį”. Viduramžiais būtent Žečpospolitai teko stabdyti turkų invaziją į nusilpusią Europą. Šiame XXI amžiuje, matyt, turėsime atlaikyti naują rytiečių (gal net ir globalizacijos papildytą kinais) antplūdį. Būsimai gynybai ruoštis geriausiu atveju likę vos pora dešimtmečių.