Šiandien sukanka lygiai metai, kai Seimo nariai slaptu balsavimu
pripažino, kad anuometinis prezidentas Rolandas Paksas pagal tris
apkaltos punktus šiukščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Paskelbus to balsavimo rezultatus prezidento įgaliojimai nutrūko ir
kartu prasidėjo naujas laikotarpis Lietuvos istorijoje.

Praėjo vieni metai, todėl anuomet užimtos prezidento patarėjo ryšiams
su visuomene pareigos leidžia ir kartu įpareigoja pakomentuoti, kokius
kablelius ar net taškus galime dėti viešojoje erdvėje.

Pasibaigus apkaltos procesui viename iš dienraščių paklausiau, mano
nuomone, esminio Lietuvos ateičiai klausimo : „…ar įstengsime gerbti
kitokią nei daugumos nuomonę, ar sugebėsime procedūroms vėl suteikti
didžiausią svarbą?“ Būtent tai, ar tos viešai paskelbtos procedūros
vienodai taikomos visiems visuomenės nariams, neišskiriant (dar
svarbiau – nediskriminuojant) pagal tai, kokiai interesų, nuomonių ar
pozicijos grupei priklausoma, ir yra pagrindinis demokratinės Lietuvos
plėtros garantas.

Vykę pirmalaikio prezidento rinkimai – puikus skirtingų ar net visiškai
priešingų argumentų dvikovos laukas. Dar kartą pamatėme beveik į dvi
lygias dalis pasidalijusią Lietuvą. Vieną – už permainas ir
demokratinius principus. Antrą – revanšinstinę, pralaimėjusią apkaltą.
Konstitucinis Teismas, teisinėmis priemonėmis pašalindamas Rolandą
Paksą iš politikos „iki gyvos galvos“, palaikė pirmąją. Pripažįstame ir
gerbiame teisininkų sprendimą, tačiau ar visi pritariame? Ne visi ir ne
visada.

Seimo narių ir „Rubicon“ įmonių grupės skandalas iškėlė realų klausimą,
ar Seimas buvo pasiruošęs vienodus garbingo politinio elgesio
standartus taikyti ne tik prezidentui, tačiau ir pats sau. Manau, kad
Seimas šio sunkiausio demokratijos egzamino neišlaikė ir atsisakė
vienodai griežtai vertinti atskirų politikų „pažeidžiamumą“. Pasak
anglų, piliečiai „bet kurioje autobuso stotelėje“ pasakytų, kad tiek
Rolandas Paksas, tiek ir paviešinti parlamentarai buvo vienodai
„pažeidžiami“. Deja, Seimo posėdžių salėje balandžio 6-ąją sėdėję
naujieji teisėjai nesugebėjo būti vienodai griežti patys sau.

Naujojo Seimo rinkimai galėjo ir turėjo tapti populizmo sutriuškinimu.
Rezultatas – atvirkščias. Į demokratijos garantu, anot Vytauto
Landsbergio, buvusio Algirdo Brazausko stovyklą priimamas „Dviračio
žynių“ personažas. Belieka konstatuoti, kad valdančioji koalicija – dar
vienas su visagale popkultūra sumišusios politikos pavyzdys. Ar
pragmatiški socialdemokratai sugebės su Kėdainių partija vienodai
griežtai taikyti demokratinius principus patiems sau? Pirmųjų
nagrinėjamų interesų konfliktų skandalų sprendimai kol kas tik nuvilia.

Raudonosios armijos pergalės laimėjimo minėjimas sukūrė puikią progą
stebėti naują senųjų Rytai-Vakarai grupuočių dvikovą. Užplūsdavo „deja
vu“ jausmai, kai vėl puikiai sutarė senieji prorusiškos pakraipos
politikai (socialdemokratų ir LDDP lydinys, Kazimiros Prunskienės
valstiečiai, Pramonininkų konfederacija) ir kaip puikiai atsilaikė
Vakarų šalininkai (Vytauto Landsbergio konservatoriai, Vakarų
universitetų grantais remiami politologai, jaunieji politikai ir,
savaime aišku, užjūrio flagmanas Valdas Adamkus). Belieka laukti, ar
šios dvikovos laimėtojai sugebės toliau nuosekliai „sėti“ demokratijos
sėklas už Ukrainos ribų.

Tokie tie metai. Su aukštos politikos moralės siekiais, tačiau
simboliškais kritimais į kėdainišką-rusišką-agurkišką balą. Su
vakarietiškomis vaivorykščių idėjomis, tačiau nesugebėjimu nubausti
akivaizdžiai valstybės tarnautojų prestižą žlugdančių
medžiotojų-mėgėjų-brakonierių. Su naujų politikos krypčių paieška,
tačiau realiai nykstančiu užsienio politikos savarankiškumu, naujų
ekonomikos plėtros perspektyvų nematymu. O apkalta neišvengiamai lieka
tik dar vienu riboženkliu politikų konkurencijos greitkelio pakrašty.