Tarp kasdienybės darbų
tenka kartais pamąstyti apie dalykus, kurie išlekia už „šiandien ir
rytoj“ ribų. Kartais tos mintys tampa įdomių diskusijų užuomazga. Vieną
iš tokių, kurioje teko diskutuoti su vienos itin sparčiai augančios
videoreklamos gamybos bendrovės bendrasavininkiu Audrium Rimkūnu (Bruno), šiek tiek perfrazuodamas pateikiu toliau.
– Ar teko girdėti
apie „high gravity“ technologiją? Pasirodo, Lietuvos alaus pramonės
lyderiai nesivargina gaminti skirtingą alų. Visas jų darbas – tai
pridėti vieno ar kito saldiklio, rūgšties ar dar kitokių cheminių
elementų, dėl kurių gaunamas stipresnis, tamsesnis ar dar koks kitoks
pagal rinkodaros skyriaus tyrimų rezultatus reikalingas „-esnis“ alus.
–
Tai, kad čia visai nebe naujiena – internete lengvai rastum pasakojimų,
kaip didžiausi cigarečių gamintojai „apgaudinėja“ rūkalius, skiesdami
tabaką įvairiais priedais ar tiesiog apskritai stiprumą reguliuodami
mikroporų skersmenį popieriuje.
– Nors dalykas visuotinai
priimtas, tačiau kai jis slepiamas, tai vis tiek bent moralinę žalą už
„teisybės nutylėjimą“ galima būtų bandyti prisiteisti. O dar svarbiau –
kyla įdomių minčių dėl masinės gamybos naudos. Juokingiausia, kai
viešėdamas Rygoje matai tą pačią lietuviškojo „Ugninio“ reklamą, tik „Švyturį“ visur pakeitęs „Aldaris“ ir „Uguns“.
Absurdiška, kai toks alus dar žymimas specialiu kokybę ir tradicijas
turinčiu reikšti ženklu „Švyturio alaus kolekcija“. Apskritai
prasilenkiama su teisybe, kai spaudoje skaitai apie kažkokią mistinę
„Švyturio“ aludarę, kuri esą kuria unikalias alaus rūšis. Tiesa,
konkurentų naujasis šokoladinis porteris (berods „Horn“ produktas) irgi „stumiamas“ tuo pačiu reklamos klipu.
–
Šiaip dėl „Aldario“ tai viskas gerai – gamykla priklauso vienoms
rankoms, tai pastebėjau dar tyrinėdamas „Montavit“ mineralinio vandens
užrašus. O tarptautinėje praktikoje itin dažnai naudojamas vietinis
pozicionavimas. Rinkodaroje seniai žinoma, kad vietinis produktas
vartotojams patinka labiau nei tarptautinis, todėl ir pateikiama kaip
„nuostabus vietos aludarių produktas“.
– Vis dėlto manyčiau,
kad BBH atveju tai yra atviras melas – kaip gali tas pats „Ugninis“
vienu metu būti sukurtas ir „Aldaryje“, ir „Švyturyje“? Dėl vietinių
adaptacijų akivaizdžiai nukenčia pasiūla, nes rinkos de facto
yra monopolizuotos (geriausiu atveju – tai oligopoliai), o monopolistai
mažina R&D (tyrimų ir plėtros) sąnaudas, todėl unikalių produktų
mažėja, o jų vietas užima „Coca-Cola“ tipo produktai, kai tas pats ir
Abchazijoje, ir Lietuvoje, ir Naujojoje Zelandijoje.
– Tai
natūralus procesas. R&D sąnaudas nori mažinti visi, tačiau tai
padaryti gali tik didieji (dėl apimčių, investicijų dydžio, lobizmo ir
t.t..) Smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) atstovai turi sukti galvas,
kaip save pozicionuoti, kad išgyventų. Yra teisingas posakis: „Ir JAV
gali gauti natūralaus pieno ar kitų sveikų produktų, tačiau tai yra
labai sunku“. Mažieji yra užspausti didžiųjų gamintojų į kampą, jų
reklamos žinios paskęsta labai greitai, todėl ir nuvažiuojam
„kokalizacijos“ link. Kariavimas su monopoliu yra sena diskusija,
tačiau kol kas, kiek žinau, niekam nepavyko laimėti tokio karo. Ar ne
taip?
– Yra keletas pavyzdžių – „AT&T“ išskaidymas,
paskutinis Europos Sąjungos konkurencijos komisarės laimėjimas prieš
„Microsoft“. Tačiau net jei nepavyktų laimėti – ar tai reiškia, kad
neturim kovoti? Aišku, klausimas retorinis.
– Matai, tos sėkmės istorijos, drįsčiau teigti, ne visai sėkmės, o karas toks, kuris velniažin kur nuveda.
– Visi šitie karai – tai priverstinis rinkos reguliavimas ir vartotojų teisių gynimas.
–
Dėl antrojo pavadinimo sutinku, o dėl pirmojo – rinka labai gerai
atsirenka pati. Aišku, gal priima sau kenksmingas sąlygas (kaip kad JAV
dabar gyvena kola ir mėsainiais, tačiau ne „McDonald‘s“ kalti, kad
gyventojai stori ir jų verslas klesti). Ar ne taip?
– Esi
prigrūstas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) dogmų: „nematoma
ranka sutvarko geriausiai“, tačiau pats sau prieštarauji JAV gyventojų
pavyzdžiu. Problema, kad realiai laisvoji rinka iš tiesų optimizuoja
gamybos sąnaudas, tačiau realybėje optimizuojant sąnaudas kiti svarbūs
kriterijai pamirštami. Tarp tokių – kultūrinė įvairovė (ar JAV turi
savo tradicinę virtuvę? BBH niekada netaps regiono pasididžiavimu, kaip
Biržai didžiuojasi savo aludariais), mažumų interesai (saviti lietuvių
interesai globalioje rinkoje), vartotojų trumparegiškumas ir hedonizmas
(TV kaip laisvalaikio leidimo priemonės populiarumas) ir t.t.
–
Paimkim, tarkim, Charleso Roberto iš Darwinų kiemo teoriją –
evoliucija, kambro periodas ir t.t. Tada gyvūnų rūšių, klasių buvo daug
kartų daugiau nei prieš 2000 metų, o ką jau kalbėti apie nūdieną. Vieni
užgožė kitus. Niekas jų negynė ir nesaugojo. Gal ir nesu labai teisus
kalbėdamas apie neišvengiamybę, tačiau žmogus nėra aiškiaregys ir iš
savo ar kitų klaidų nesimoko, todėl ir yra taip, kad didžiosios rūšys
(monopoliai, korporacijos ir pan.), naudodamos įvairius įrankius
smaugia smulkesnius, nes jiems tiesiog reikia išteklių (pilnesnės
kišenės, laimingų akcininkų veidų ar kt.) tam, kad galėtų didinti savo
kapitalą. Todėl didelis dinozauras („Microsoft“) velnių gali gauti tik
nuo kitų „didžiųjų“ (Europos Sąjungos), o kiti arba gauna liekanų po
tokių dinozaurų, arba būna suvalgomi. Nesakau, kad nereikia kariauti,
tačiau kol „naujosios“ kartos politikoje nėra (o „naujoji karta“ tuoj
jau bus sena), tol nieko nebus. Nereikia žiūrėt toli į ES ar JAV, net
mūsų mažos Lietuvos galimybės globalioje rinkoje mažėja dienomis. Visur
tas pats – pas mus ar, tarkim, JAV. Procesai tie patys, nes principai
tie patys.
– Sutinku, jau dabar tokios korporacijos kaip
„Microsoft“ lengvai galėtų konkuruoti su visos ES ar Rusijos galia, ką
jau ten tokia smulkmė kaip Lietuva. Teorija būtų priimtina, tačiau
monopolis linkęs našiai dirbti iki tam tikros ribos. Vėliau pradeda
piktnaudžiauti savo padėtimi ir pelnosi ne iš savo tinkamo išteklių
paskirstymo ar rinkos poreikių numatymo, bet iš dominuojančios
padėties. 99 proc. „Maximų“ pirkėjų ten perka ne todėl, kad realiai
gauna prekes pigiau, o todėl, kad vadovaujasi stereotipu, jog „didelis
GALI pirkti daugiau, todėl PIGIAU“. Tačiau faktas ir tai, kad „Maximos“
„PERKA pigiau, tačiau parduoda BRANGIAU“… Žlunga visas laisvosios
rinkos našumas. Kartu velniop siunčiami ir vartotojų interesai.
– Sutinku. Kovoti reikia, tik, deja, procesai yra neišvengiami, nes santvarkoje yra trūkumų. Kokie siūlymai? Nacionalizacija?
–
Vaistai būtų aktyvus vartotojų teisių gynimas (tam būtinas aktyvus
visuomeninių organizacijų sektorius, plačiau – pilietinė visuomenė).
Šiek tiek padėtų valstybės lėšomis šiuo metu maitinamų organizacijų
revoliucinė pertvarka, plačiau taikomi monopolių varžymai (pavyzdžiui,
M&A (susijungimų ir įsigijimų) draudimai, kryžminio finansavimo
draudimai – „Maxima“ ir „Ermitažas“, „Maxima“ ir nekilnojamasis turtas,
„Maxima“ ir „Eurovaistinės“ – ir pan.).
– Pritariu, tačiau visa
tai yra draudimai, kuriuos atremia priešingos pusės argumentai – tai
kartu yra ir visų kitų teigiamų procesų varžymas. Be to, „tauta“,
priešingai nei tikiesi, labiau džiaugtųsi šalia „Maximų“ suremontuotais
gatvės ruožais ir naujais šviesoforais, nei piktintųsi globalizacijos
procesais…
Paskelbta www.omni.lt
