Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 2 of 208

Apie antrąją Gitano Nausėdos kadenciją ir konservatorių perspektyvas

Gegužės 20 dieną „Delfi“ laidoje „Iš esmės“ Daiva Žeimytė-Bilienė kalbino Rimvydą Valatką, Tadą Ignatavičių ir mane apie tai, ką rodo Prezidento rinkimų I turo rezultatai ir kokia bus Gitano Nausėdos antroji kadencija laimėjus II ture.

Pagrindiniai mano pastebėjimai:

  • Vieną iš esminių dalykų, kodėl įdomus antrasis turas, aš gal vadinčiau gulbių šokiu prieš Seimo rinkimus, nes dabar kaip gulbės šoka parlamentinės partijos, siūlydamos neva savo rinkėjus Nausėdai paremti. Paskui visą vasarą visos tos politinės jėgos tikėsis Nausėdos gero žodžio, užtarimo prieš Seimo rinkimus.
  • Intrigos dėl nugalėtojo nėra, tas procentas, 60 ar 70 proc., priklauso nuo rinkėjų aktyvumo. O tokio dalyko, kaip rinkėjas, kuriam patiktų Nausėda, manyčiau, nėra. Tiesiog reikia kažką rinkti, tai Nausėda yra tas, kuris parodė, kad bent jau nesugriovė didelės prezidento institucijos dalies, ir už tai rinkėjai įskaitė pasitikėjimo kreditą, nes visi kiti kandidatai buvo gerokai blogesni.
  • Tas vienintelis jungiantis darinys (aut. past. – G. Nausėdą prieš I. Šimonytę) tikrai padės laimėti antrąjį turą, bet kad tie žmonės sakytų, jog Nausėda yra tas, kuris išves Lietuvą į priekį, tai tokių Nausėdos rinkėjų nesu matęs. Be to, Nausėdai yra pavojaus zona, kad daug rinkėjų į rinkimus gali neateiti, nes visi tiek įtikėję, kad viskas išspręsta.
  • Nemanau, kad tai bus tokia stipri banga, juo labiau kad visi suvokia, jog Šimonytė dar irgi turi šansą, ypač po to, kai didžiuosiuose miestuose ji pasirodė labai labai gerai. Taigi, išankstinio laimėjimo nuotaikos Nausėdos pusėje tikrai nėra, ir, manau, net žinau, kad žmonės dirba nenuleisdami rankų. Manau, rezultatas tikrai bus, tik nesutinku, kad jis viršys 70 proc. Jei Nausėda surinks 70 proc., tai bus jo sėkmė ir Šimonytės nesėkmė, o jei Nausėda surinks mažiau nei 60 proc., tai bus Nausėdos nesėkmė ir Šimonytės sėkmė. Manau, turėsime tarp 60–70 proc. už Nausėdą ir likusi dalis – už Šimonytę
  • Šiuo atveju kiekvienam normaliam piliečiui norėtųsi, kad demokratija būtų tokia sistema, kad mes turėtume puikių lyderių, kurie būtų aiškūs, ryškūs ir vestų visą šalį į priekį. Deja, Lietuva yra mažas kraštas ir realių lyderių mes turime santykinai mažai. Kas atsitinka tada? Ilgalaikis de facto valstybės vadovas įgauna didžiulę įvaizdžio, atpažįstamumo, pripažįstamumo galią, ir, jei jis nepraranda vidinės motyvacijos būti politikoje, kas yra įvykę su Grybauskaite, tai toks lyderis turi didžiulį potencialą tapti politinių organizacijų ar polinių judėjimų lyderiu. Dabartinis prezidentas save jau į tai projektuoja, ir neatmesčiau tos ilgalaikio žaidimo partijos, kurią jis žaidžia tiek rudens formatu, tiek, dar svarbiau, – formatu po penkerių metų. Konstitucija draudžia prezidentui būti politinės partijos atstovu, bet de facto imtis lyderystės ir formuoti kokius nors junginius, judėjimus, pavyzdžiui, centro kairės judėjimą, sujungti tris, keturis ar šešis darinius ir imtis lyderystės, – kodėl gi ne? Ir toks jo sprendimas toje lietuviškoje politikos dykumoje iš esmės būtų ganėtinai išskirtinis, atkreiptų dėmesį ir, manau, kad sulauktų nemažai piliečių paramos
  • (dėl TS-LKD partijos krizės) Neseniai oro uoste kaip tik sutikau du konservatorių korifėjus iš Europos Parlamento ir pasakiau: grįžkite greičiau į Lietuvą, nes jei ten ilgiau užsibūsite, tai vietinis jaunimas tikrai praloš ne tik rudens Seimo rinkimus, bet ir partijos ateitį.
  • Tie nesibaigiantys konfliktai su valdančiąja koalicija buvo ir jo problema, bet ne tik jo. Tam, kad sakytum, jog jis per pirmąja kadenciją galėjo ką nors padaryti, reikia būti labai dideliam optimistui. Iš tiesų, jis negalėjo nieko padaryti. Taip, karas jam padėjo, be karo jis būtų visiškai nykus, pirmoji kadencija jam nepasisekė, koalicija jam buvo labai neparanki. Taigi, manau, kad neatsitiktinai galvoja ir kalba, ką daryti, jog nuo rudens galėtų kažkiek dirbti. Gal radikaliai pasakysiu – jis neturėjo įrankių ir niekas neleido jam prie jų prisiliesti.
iš „Delfi“ laidos „Iš esmės“ (laidos transkripcija)

Visas laidos įrašas portale „Delfi“ (nuoroda ir kopija „YouTube“ platformoje).

dienoraštis #16182

Socialinių tinklų diktatūros laikais žiebė mintis, jog tik mes patys esame savo gyvenimo valdovai. Kai viską lemia, kiek ginčų ir neapykantos sukurs mano ar tavo facebook‘o įrašas, yra laikas sustoti.

O sustojus – pradėti skaičiuoti esminius dalykus:

  • mano pirmoji diena žemėje buvo 1980-01-25
  • šiandien yra 2024-05-14, tai 16 182-oji diena žemėje
  • mano sukaupti tiesioginių protėvių gyvenimo laikotarpiai leidžia spėti, kad vidutiniškai turiu galimybę gyventi ~83 metus, t.y. mirsiu ~2063 metais
  • tarkim, mirsiu 2063-06-17, t.y. savo 30 460-ąją dieną žemėje
  • tai reiškia, kad man liko gyventi 14 278 dienos

Kaip AŠ NORĖČIAU praleisti šias ribotas, tačiau vis dar gana skaitlingas dienas?

AŠ TURIU DARYTI, kad tai pasisektų?

Yra apie ką pagalvoti! Yra dėl ko pasistengti!

Kliudžiau 2.0

Jono Biliūno tekstą XXI amžiui adaptavo Liutauras Ulevičius

Tai buvo nedidelis ir ramus klasiokas. Jo menkas ir retai atnaujinamas socialinio tinklo profilis drebėjo nuo kiekvieno prisilietimo: jo nuotrauka, tarsi sušlapusi ir purvais apskretusi, visa tarsi šaukė ir šiaušėsi, tarsi priminė tą seną katytę iš XIX amžiaus kaimo. Radau aš jį atsitiktinai, kažkokios diskusijos kampe pakomentavusį, susirietusį, nelaimingą. Mane perskaitęs, jis taip gailestingu balsu tegalėjo atsidusti, o mintyse turėjo šviesti ir baimė, ir viltis. Jis buvo dar visai visai jaunutis, bet koks beviltiškas! Gal jį kas skriaudė namuose, gal jį jau ne kartą buvo aprėkę ir iškoneveikę, bet paskui vis tiek paleido į mokyklą, išmetė čia, kad ji sudorotų čionykščiai negailestingi berniūkščiai: žmonėse jau nebebuvo jam vietos, gal jau nebe pirmą kartą jis taip išlenda su komentaru ir gauna atgal…

Bet kas man darbo? Juk jis niekam nereikalingas…

Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia, pamatęs kiškį, medėjas. O aš juk buvau kiečiausias klasėje. Ant profilio žibėjo daugiausia draugų, įrašai sulaukdavo daugiausia like‘ų: maniau esąs tikras socialinio tinklo gyventojas, tikras influenceris. Nors buvau tik antros klasės mokinys, tačiau jaučiaus milžinas esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs, neišsigąstų.

O čia buvo tik mažas nežinomas klasioko profilis…

Atmatavęs tris sakinius, sustojau, pasižiūrėjau į klaviatūrą ir sieninį laikrodį, padėjau rankas ant mygtukų ir pradėjau rašyti. Nežinojo nelaimėlis, kas jo laukia, tarsi nebyliai ir nesąmoningai klausdamas, ką aš darau… ir laukė.

Mano įrašas pasirodė socialiniame tinkle, ir pamačiau, kaip like‘ai pradėjo pildytis, kaip pasipylė palaikantys ir dar labiau pašiepiantys komentarai, o klasioko profilis, bepradedąs rašyti trumpą atsakymą, jį staiga ištrynė ir užtilo …

Kliudžiau. Kaip tikras medėjas atsidariau profilio puslapį, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir sustingau nustebęs: profilio nuotrauka buvo dingusi, įrašai pradėjo dingti man bežiūrint; iš visos dar likusios galios akimirkai buvo pasirodęs atsakymas, tačiau netukus dingo: profilio likučiuose pradėjo rastis nauji pikti kitų klasiokų komentarai ir patyčios pradėjo lietis po kiekviena dar likusia nuotrauka.

Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka pastūmiau klaviatūrą tolyn nuo savęs ir neatsigręždamas išlėkiau iš savo kambario. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.

Tik trečią dieną drįsau vėl sugrįžti į socialinį tinklą: klasioko profilis buvo tuščias. Tiesa, į jį dar vedė vienas kitas komentaras. Tačiau pradėjau trinti visus savo įrašus ir komentarus, prirašiau naujų atsiprašymų kitiems klasiokams ir pats pradėjau trinti savo nuotraukas bei įrašus. Tik nedrįsau išimti to įrašo, kurį parašiau apie klasioką, kuris buvo įsisiurbęs į jo profilį ir dabar stypsojo atsikišęs like‘ų rekordais.

Tai buvo 40-as toks mano įrašas. Bet vienintelis laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…


Tekstas parašytas tinklalaidės „Piknikas kaukų draustinyje“ konkursui „XIX“. Visų konkurso darbų rinkinį galite atsisiųsti iš čia.

Iliustracija sukurta tinklalaidės autoriaus Gintauto K. Ivanicko ir generatyvinio DI.

Originalų Jono Biliūno kūrinį galite atsisiųsti iš čia.

Ką bibliotekininkams reikia žinoti apie intelektinę nuosavybę?

Rudenį Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kvietimu Lietuvos kultūros tarybos finansuojamame projekte „Bibliotekos – autorystės ambasados. Praktiniai seminarai bibliotekininkams“ skaičiau pranešimus apie šiek tiek kitokį požiūrį į intelektinę nuosavybę – ne tiek iš autorių, kiek iš viešojo intereso ir piliečių pusės.

Rugsėjo 12-ąją Vilniuje (iš čia ir vaizdo įrašas), 18-ąją Elektrėnuose, 25-ąją Alytuje, o spalio 13-ąją Ukmergėje ir 27-ąją Druskininkuose.

Šalia paskaitų ir seminarų projekto rengėjai išleido ir metodinės medžiagos elektroninė brošiūrą (PDF formatu), ją galima nemokamai atsisiųsti iš organizatorių interneto svetainėse (nuoroda).

Brošiūroje mano paskaitos santrauka skelbiama 36-39 psl.

Svarbiausi akcentai:

  • Naudokite „Creative Commons“ licencijas ir su jomis platinamą turinį.
  • Naudokitės Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo išimtimis švietimui – skaityti moksleiviams bibliotekos knygas edukaciniuose renginiuose viešai tikrai galima be autorių/leidėjų sutikimo.

Apie „vaiko paėmimo istoriją“ ir mūsų reakciją į ją

Gruodžio 6 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjome, kaip iš šalies atrodo visa „vaiko paėmimo istorija“ (paviešintą vaiko paėmimo vaizdo įrašą galima rasti čia), kai neva Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai kartu su policija naudojo perteklinę fizinę jėgą ir psichologinį smurtą.

Pagrindiniai mano pastebėjimai:

  • Negalima apie (jokią) krizę išvadų daryti iš nuotrupų (8 minučių irašo, kai istorijai bent 5 metai).
  • Negalima reaguoti „ant karštųjų“ – atidėkim karštį ir emocijas, surinkim visą pasiekiamą informaciją.
  • Taisant dantį irgi skauda, bet reikia, jeigu norime jį išgydyti. vaikui irgi gali (ir kartais turi) skaudėti, jeigu norime jam padėti.
  • Visa istorija naudingiausia tiems, kurie nori diskredituoti valstybę, mūsų institucijas, neva jos prieš žmones, neva jos klysta ir nemoka dirbti.
iš „Žinių radijo“ laidos „Dienos klausimas“

Visas laidos įrašas „Žinių radijo“ archyve (mano komentaras įraše nuo 37:50).

Ištrauka ir diskusija mano „Facebook“ įraše (nuoroda).

« Older posts Newer posts »