Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Kas yra FL-41 arba kodėl aš nešioju „rausvus“ akinius?

Jau kone pusmetį nuolatos nešioju kelis „rausvo“ atspalvio akinius. Dažnai susilaukiu klausimo, kam man net uždarose patalpose reikalingi tokie „saulės akiniai“, todėl šis tekstas – tai trumpas įvadas į migreną, jos dirgiklius ir FL-41 technologiją, skirtą mažinti dalies tų dirgiklių poveikį.

Apie klasikinę migreną su aura (G43.1)

Pradėsiu nuo to, jog su migrena „susipažinau“ paauglystėje, kai kažkur apie 12-14 metus pirmą kartą sužinojau, kas yra migrenos priepuolis, pasireiškęs aktyviu mirgėjimu akyse ir vėlesniu itin stipriu galvos skausmu, išmušančiu iš gyvenimo gerai dienai. Migrena šeimoje nebuvo naujovė, tačiau sovietinė medicina Utenos rajone nei žinojo, nei turėjo realių sprendimų, todėl migrenos priepuolius teko valdyti tam iš esmės visiškai netinkamu citramonu ar panašaus lygio „vaistais“.

Palyginimui – tiesiogiai tam skirtų triptanų grupės vaistų klinikiniai bandymai prasidėjo ~1989 metus, o 1991-aisiais Europoje jau buvo registruotas sumatriptanas.

Klasikinė migrena pasireiškia aura – viduramžių tvirtovės perimetro formos mirgančiu lanku, kuris plečiasi nuo centrinės regos dalies į kažkurią vieną pusę. Procesas trunka ~30-40 minučių ir sutampa su smegenų žieve einančiu specifiniu elektrinių impulsų iškrova (dėl jos ir susiformuoja bei matomas šis lankas).

Būna ir migrena be auros, tačiau su tokia nesu susidūręs ir nesu specialiai gilinęsis.

Paauglystėje migrenos priepuoliai buvo santykinai reti, gal 1-2 per metus, iki pilnametystės jie praktiškai išnyko, vėliau pasitaikydavo retai, gal kartą į kelerius metus. 2025-ųjų rudenį priepuoliai vėl grįžo. 2026 vasarį-kovą teko kreiptis pas gydytoją ir imtis aktyvaus situacijos valdymo. Šiuo metu pereidinėju privalomą beta-blokatorių stadiją, kai pigiais (ir pasenusiais, jie prieš migreną pradėti naudoti dar ~1970 metus) vaistais Valstybinė ligonių kasa reikalauja laukti stebuklo, iki skiriant normalią, šiuolaikinę CGRP profilaktiką (pavyzdžiui, JAV neurologai ją jau rekomenduoja iš karto, kaip pirminę priemonę).

Kaip prasideda ir kas paskatina migrenos priepuolį?

Migreną galima įsivaizduoti kaip smegenų atsparumą (lankstumą) įvairiems dirgikliams. Normaliuose smegenyse jie yra gana lankstūs ir gali sėkmingai „kentėti“ įvairius dirgiklius. Tačiau pas dalį žmonių šis slenkstis yra arba nuolat mažas, arba dėl įvairių priežasčių reikšmingai sumažėjęs (beje, šis lankstumas sumažėja ~45-50 metų ribą ir tai trunka iki ~10 metų). Būtent jie ir patiria migrenos priepuolius. Migrenos priepuolis savo esme yra tam tikras smegenų „įtampos perkrovimas“, kai dėl įvairių dirgiklių įvyksta bendros būklės grąžinimas į pirminę.

Jautrūs smegenys patiria įvairius dirgiklius ir jų sukeliamą prodromą – tam tikrą išankstinę (įspėjamąją) smegenų būklę, kuri gali virsti priepuoliu, o gali nevirsti. Daugeliui žmonių prodromo simptomai yra ir skirtingi, ir panašūs. Pavyzdžiui, mano atveju tie simptomai yra:

  • padidėjęs akių jautrumas aktyviems šviesos šaltiniams (pavyzdžiui, tiesioginiai ar atspindėti saulės spinduliai, aktyvios LED lempos ir pan.);
  • kaklo-pečių juostos sunkumas ir/ar maudimas;
  • sudėtingesnis fokusavimasis į teksto sekimą skaitant;
  • įvairūs regėjimo šešėliavimo variantai, vaizdo dubliavimas ir pan.;
  • regos „akli“ plotai (prieš pat priepuolį arba pirminiai jo požymiai);
  • ir t.t.

Su šiuolaikiniais vaistais (pavyzdžiui, triptanais) įmanoma sėkmingai kontroliuoti priepuolio sukeliamą skausmą (dažniausiai jis pasiekia tik 2-3 balus iš 10). Tačiau pagrindinė problema – prodromo simptomų valdymas. Būtent jie yra pagrindinis gyvenimo trukdis, nes kiekvieną signalą organizmas linkęs vertinti „tai jau tuoj bus priepuolis“, kas reiškia pasiruošimą blogiausiam scenarijui (visi su tuo gyvenantys puikiai prisimena, kas yra priepuolio skausmas be vaistų – galvos skausmas pike gali siekti 7-9 balus iš 10).

Tačiau prodromo simptomus valdo iš esmės tik CGRP profilaktika, o beta-blokatoriai tam nedaro jokios reikšmingos teigiamos įtakos. Dėl to rimtas migrenos gydymas pirmus 3-6 mėnesius Lietuvoje yra tik jos imitacija.

Žinoma, prodromo simptomus galima valdyti (mažinti) ne tik medikamentiniais būdais. Itin griežtas miego režimas, aktyvi fizinė veikla, iki minimumo sumažinamas kompiuterių/kitų ekranų laikas – visa tai padeda atitolinti priepuolius. Jeigu to nepavyksta, tai prodromai nestabdomi progresuos ir per mėnesį gali tekti išgyventi iki 4-8 pilnų priepuolių.

Kas yra FL-41?

FL-41 istorija prasidėjo ~1980 metus Kembridžo universitete, Jungtinėje Karalystėje, kur dr. Arnold Wilkins su kolegomis eksperimentavo ir ieškojo sprendimo prieš 100Hz (dvigubas elektros dažnis) mirksėjimą iš fluorescencinių lempų (angl. fluorescent lighting). Iš čia ir santraupa „FL“. O 41 yra vieno iš bandinių (pasisekusio) numeris.

Taigi, FL-41 dabar yra akinių lęšių technologija, kuri sėkmingai sumažina į akis patenkančių aktyvių šviesios spindulių kiekį, ypač tame bangų ruože (480-520nm, mėlynų-žalių), kuris labiausiai skatina migrenos priepuolio formavimąsi.

Kitaip tariant, tai mokslo tyrimais patvirtinta technologija, kuri leidžia efektyviai mažinti prodromo dirgiklius ir atitolina pilno migrenos priepuolio susiformavimą. Žinoma, tam reikia, kad jūsų migrenos atveju būtent vizualūs dirgikliai būtų pagrindiniai ir lemiantys. Kitaip tai esminės įtakos nepadarys.

Pagrindiniai mokslo tyrimai, kurie nagrinėjo FL-41 poveikį:

  • 1991 metai
    Good P.A., Taylor R.H., Ophth F.C., Mortimer M.J.
    The Use of Tinted Glasses in Childhood Migraine
    DOI nuoroda
  • 2006 metai
    Adams Wesley H., Digre K.B., Patel B.C.K., Anderson R.L., Warner J.E.A., Katz B.J.
    The Evaluation of Light Sensitivity in Benign Essential Blepharospasm
    DOI nuoroda
  • 2008 metai
    Blackburn M., Lamb R., Digre K., Smith A., Warner J., McClane R., Nandedkar S., Langeberg W., Holubkov R., Katz B.
    FL-41 tint improves blink frequency, light sensitivity, and functional limitations in patients with benign essential blepharospasm
    DOI nuoroda
  • 2015 metai
    Ryan N. Hoggan, Amith Subhash, Steve Blair, Kathleen B. Digre, Susan K. Baggaley, Jamison Gordon, K.C. Brennan, Judith E.A. Warnerc, Alison V. Crum, Bradley J. Katz
    Thin-film optical notch filter spectacle coatings for the treatment of migraine and photophobia
    DOI nuoroda
  • 2016 metai
    Hoggan E., Subhash A., Blair S., Digre K., Baggaley S., Gordon J., Brennan KC, Warner J., Crum A., Katz B.
    Thin-film optical notch filter spectacle coatings for the treatment of migraine and photophobia
    DOI nuoroda
  • 2023 metai
    Posternack C., Kupchak P., Capriolo A., Katz B.
    Targeting the intrinsically photosensitive retinal ganglion cell to reduce headache pain and light sensitivity in migraine: A randomized double-blind trial
    DOI nuoroda
  • 2023 metai
    Reyes N., Huang J., Choudhury A., Pondelis N., Locatelli E., Hollinger R., Felix E., Pattany P., Galor A., Moulton E.
    FL-41 Tint Reduces Activation of Neural Pathways of Photophobia in Patients with Chronic Ocular Pain
    DOI nuoroda

FL-41 technologijos akiniai dažniausiai būna trijų tipų: filtras 25%, 50% ir 75% (arba 80%). Kiekvienu atveju skiriasi filtro aktyvumas ir atitinkamai praleidžiamų šviesos bangų srautas.

Teoriškai pasaulinėje rinkoje pagrindiniai FL-41 akinių lyderiai yra „Avulux“ / „Axon“, tačiau jų akinių kaina siekia kelis šimtus USD. Aš pirmiausiai įsigijau „ThereSpecs“ FL-Pro serijos (nuoroda) akinius, vėliau išbandžiau „Zenni“ (nuoroda), o paskui sužinojau, kad tokie patys FL-41 lęšiai gaminami ir pas mus, Vilniuje.

Lyderiaujanti „Avulux“ teigia (šaltinis), kad skirtingų gamintojų lęšiai turi reikšmingai skirtingus faktinius parametrus:

Žiniai apie gamybą Vilniuje buvo itin netikėta dėl to, jog FL-41 technologijos gaminių ieškojau jau nuo rudens, tačiau iš esmės nei vienas akinių mažmenininkas Lietuvoje nesiūlė tokios galimybės. Tik per aplinkui apie mane naujuosius akinius išgirdo „BOD Lenses“ (nuoroda) ir pakvietė susipažinti į savo gamyklą Vilniuje.

„BOD Lenses“ nuotrauka

Tik čia sužinojau, kad Vilniuje turim vieną moderniausių regione akinių lęšių gamybos liniją su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Ir tik akinių prekybos mažmenininkų vangumas naujovėms kol kas neleidžia šiais gaminiais džiaugtis reikšmingai didesnei nuo migrenos kenčiančių ligonių daliai. Bet, tikiuosi, viskas po truputį keisis į gera.

Klausimai ir atsakymai

Jeigu turite klausimų – susisiekite, mielai atsakysiu ir patarsiu. Kartu papildysiu šį tekstą visiems skaitantiems.

„Vyrai kalba“ – liepos 17 d. laida

Šią savaitę „Žinių radijo“ laidoje „Vyrai kalba“ su Raigardu Musnicku aptarėme:

  • Ar vyrams reikalingas moterų patarimas?
    Tyrimas rodo, kad vyrai, kurie sakosi klausą savo žmonų patarimo, yra sėkmingesni (nuoroda-1) (nuoroda-2). Ar tai pasekmė, ar priežastis?
  • Kodėl liekame ubagais – nes bijome išeiti iš komforto zonos
    Skurdžių rajonų tyrimas (30 metų) parodė, kad iš skurdo zonos išlipo tie, kurie nepabijojo nutraukti ryšių (nuoroda). Skurdas irgi turi „komforto zoną“. Nutraukti ryšiai = kiti draugai, kiti darbai, kitos pajamos.
  • „Titaniko“ išgyvenusiųjų paradoksas – kodėl turtingesni labiau saugojo moteris ir vaikus?
    Titaniko statistika rodo, kad didžiausias % moterų ir vaikų išgyveno I klasėje, o mažiausas – III (nuoroda). Ar tai rodo, kad moralė yra turtingųjų prabanga?
  • Profesorius Skurvydas sako, kad darbas darže nėra ta pati kokybiška treniruotė sporto salėje?
    Naujausias tyrimas (nuoroda), kuriame nagrinėti 7 tūkst. Lietuvos gyventojų, rodo, jog mūsų kaimo gyventojai fiziškai aktyvesni, bet kaimo moterų KMI didesnis nei miestiečių. Ar tai rodo, kad kūno svorį lemia ne tik judėjimas, bet ir mityba, darbo pobūdis, kiti veiksniai?
  • Ignalinos rajono šių metų statistika: 23 naujagimiai, 142 mirtys, 14 santuokų, 18 ištuokų
    Ar mes suvokiame, kad visai netrukus dalies rajonų Lietuvoje nebeliks? (nuoroda)
  • Utenos Juventus – ar 2 vieta LKL’e verta kasmet skiriamo milijono?
    Maži rajonai sprendžia dilemą: milijonus eurų skirti gyventojų aktyvumui vs. nusipirkti migrantų ir bandyti rodyti „sporto pasiekimus“. Kodėl 20 metų taip „investuojant“ ir būnant „kažkur lentelės gale“ verta turėti iliuziją? O gal geriau tas lėšas skirti eilinių gyventojų eiliniam fiziniam aktyvumui?
  • Tinklaraštininkė Jessica Scott neva pasakiusi, kad „turime tik 18 vasarų su vaikais“
    Ar čia nėra pernelyg sutirštinta? (nuoroda)

Laidos ištrauka (apie 15 min, nuoroda), visa laida – „Contribee“ (nuoroda)

Laidos epizodai:

  • Ar tikrai verta Utenai investuoti į krepšinio klubą „Juventus“? (nuoroda);
  • Kam į tuos sporto klubus vaikštai – geriau eik daržan lysvių kasti! (nuoroda).

Apie „Paskutinę Lietuvos vasarą“

Kai iš „Aukso žuvų“ leidyklos pasiiminėjau internetu nusipirktą knygą, mane kažkodėl pavadino vardu – matyt, keliais eurais mokėti pigiau ir susirasti leidyklą gyvai šiais laikais sau leidžia tik keistuoliai 🙂 Tačiau būtent toks buvau ir aš, kai, nuslūgus visuotiniams trimitams, nusipirkau ir pasidėjau į skaitytinų knygų krūvelę „Paskutinę Lietuvos vasarą“ (leidyklos nuoroda, 17 €).

Praėjo dar metai, o gal ir daugiau, kol krūvelės prioritetai atvertė žalią Norberto Černiausko kūrinį.

Formos triumfas

Iš knygos įspūdžių likę daugybinių pagyrų aidai. Ir knyga išties yra puikus savo žaidybinės formos pavyzdys. Kai istorija pasakojama ne nuosekliai, ne išsamiai, o kaip tik priešokiais ir kone atsitiktinio aprašymo forma.

Autorius nėra tikrasis istorijos pasakotojas, o daugiau gidas po kitų asmenų pasakojimus ir istorijas. Taip ir Norbertas Černiauskas yra tik gidas, supažindinantis su skirtingų prieškario Lietuvos gyventojų įspūdžiais ir likimo įspaudais.

Tikrieji istorijos rašytojai – kunigas, aktorė, valdininkai, laikraščių publikacijų autoriai, net įvairių organizacijų ir įmonių buhalteriai ar sekretorės.

Kaip pripažįsta Norbertas Černiauskas, pirminis formos idėjos šaltinis – Florian Illies knyga „1913: The Year Before the Storm“ (nuoroda). Tačiau akivaizdu, kad lietuviška versija – puikiai pavykusi.

Selektyvinis aklumas

Giriant autorių už puikiai įgyvendintą lietuviškosios knygos versiją, perskaičius knygą lieka „nepilnumo“ ir „kažkas praleista“ jausmas. Tų aklų zonų prieškario Lietuvos paveiksle pernelyg daug, kad būtų galima viską nurašyti šaltinių trūkumui.

Sovietinio gaivalo išvakarėse tik keli epizodai dėmesį skiria socialinėms įtampoms visuomenėje – didėjanti turtinė nelygybė, aktyvi sovietų ir nacių propaganda, nuomonių įvairovės gniuždymas tarsi pamirštas, o tarsi jo nebūtų..

Vos metams likus iki Holokausto tragedijos knygoje kone nėra ir lietuvių-žydų santykių. Jie tarsi kasdieniai ir tarsi nėra jokių tarpusavio įtampos židinių. Taip pat keistokas ir šaltinių atrankos būdas, kai tautinėms mažumoms (tiek žydų, tiek lenkų, tiek kitoms) skiriama pabrėžtinai mažai dėmesio.

Iš prieškario metų tarsi dingusi lietuviškai-lenkiškoji bajorija, tarsi žemės reforma įvykęs ir uždarytas puslapis, kuriame visi naujieji žemdirbiai laimingi ir nepajudinami, o išvarytoji aristokratija pamiršta ir išmesta iš visuomenės gyvenimo. Kartu su lenkiškąja bajorijos dalimi, itin plačiai aprašytu Vilniaus grąžinimu atviras ir santykių su kaimynais (ne tik Lenkija) klausimas – tarsi pamiršti tarptautiniai santykiai, bendradarbiavimas su latviais, estais, skandinavų valstybėmis.

Reziume

Aukščiau paminėti knygos trūkumai ir „aklos“ vietos ne menkina, o tik paryškina knygos vertę. Tai, jog yra daugybė klausimų, kuriems nuostabiai tiktų pasirinktas pasakojimo būdas, tik patvirtina kūrinio vertę – ją skaityti verta, o ir būtina kiekvienam, norinčiam iš kasdienybės rūpesčių pažvelgti į tarpukario Lietuvą.

Apie „Ponią Delovėj“ / Mrs Dalloway (Virginia Woolf)

Lietuvių kalbos ir literatūros programoje gerokai per daug dėmesio su pasauliu vėlavusiems lietuvių autorių kūriniams ir per mažai pažinčių su geriausia pasaulio literatūra.

Mano laikais (baigiau 1998-aisiais) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros programa buvo iš esmės vienintelė galimybė vidurinėje mokykloje susipažinti su grožine literatūra.

Dėl laiko stokos programos autoriai į ją stengėsi sudėti daugybę lietuvių autorių, kurių kūrybos kokybė net nepanaši į to paties laikotarpio ar stiliaus pasaulio literatūros kūrinius.

Dirbtiniu būdu bandyta išlaikyti dėmesį kūriniams, parašytiems lietuvių kalba, tačiau vietoj dėmesio ir meilės lietuvių literatūra tapdava dar didesnės atmetimo reakcijos ir paniekos objektu.

Viena iš tokių literatūros krypčių – sąmonės srauto (angl. stream of consciousness) pasakojimo būdas, kurio viena iš pradininkių Virginia Woolf. Mano laikais kažkuo panašiu iš lietuvių galima būtų laikyti nebent Ričardą Gavelį ar Antaną Škėmą, tačiau abiems trūksta išbaigtumo ir sugebėjimo tą patį rezultatą pasiekti švariai, subtiliai britiškai.

Todėl ačiū „Pegasui“, kurio klasikos serija (nuoroda, „Ponia Delovėj“ dabar 10,79€) netyčia privertė atsigręžti ir susipažinti su geriausiais pavyzdžiais.

Kokį įspūdį paliko Virginia Woolf kūrinys?

  • Lengvas ir kone nepastebimas šokinėjimas tarp skirtingų veikėjų ir jų istorijų pasakojimo – vien už šį potyrį knyga verta dėmesio.
  • Santykinai daug veikėjų ir sudėtinga jų tarpusavio santykių struktūra kone pusę kūrinio neleidžia susitelkti į pasakojimą, o tenka bandyti prisiminti ir kone užsirašinėti, kas yra kas ir ką daro.
  • Knyga netolygi savo pasakojimo stiliaus nuoseklumu – pirmasis trečdalis yra labiau išbaigtas, vidurys įsivelia į istorijos detalių atskleidimus, o pabaiga gana nuspėjama ir nebenustebina veikėjų įžvalgomis.

Su sąlyga, kad Antanas Škėma buvo kone mėgstamiausias XII klasės autorius, tai, matyt, nėra labai netikėta, jog patiko ir Virginia Woolf stilius. Kita vertus, tarp autorių darbų – kone trys dešimtmečiai.

Šiais laikais kūrinį randu III gimnazinės klasės (11-okų) mokymo programoje, tačiau tik tų, kurie lietuvių kalbą mokosi kaip išplėstinį A kursą (nuoroda) ir kaip vienas pasirenkamasis (neprivalomas) kūrinys.

Apie ginčus Lietuvoje, kuriuos Kremlius išnaudoja savo tikslams

Goda Ponomariovaitė iš lrt.lt klausė, kodėl ir kaip Kremlius pasijungia į tokias diskusijas, kokią dabar viešojoje erdvėje turime su rusiškos kilmės populiariąja muzika. Į publikaciją mano atsakymai pilna apimtimi netilpo, todėl dalinuosi čia:

Ką rodo toks M. Zacharovos asmeninis puolimas, pasitelkiant J. Zaborskaitės biografiją?

Rusijos informacinio karo strategija yra paremta visų „pleišto temų“ (tai viešosios erdvės tema / naratyvai, kurie stipriai skaldo visuomenę, yra dvi ir daugiau reikšmingai skirtingų nuomonių turinčių visuomenės narių) išnaudojimu.

Rusiškos (slaviškos) kultūros ekspansija – būtent viena iš tokių temų, kurioje Lietuvos visuomenėje matome radikaliai skirtingus požiūrius. Nuo „nemaišykim meno su politika“ iki „nuosekliai tikrinkime kiekvieno rusų atlikėjo ar kūrinio istoriją“.

Todėl tai, kad šiuo atveju Kremlius sureagavo iš ganėtinai aukštų pozicijų (pasisakė URM atstovė spaudai) rodo, jog tema reikšminga abiems auditorijoms – tiek Lietuvos visuomenės atžvilgiu (siekiant skaldyti ir kiršinti), tiek ir Rusijos gyventojams (kuriems tai proga parodyti, jog „nacistai lietuviai puola tokią turtingą slavišką kultūrą“).

Kodėl atsakas buvo ryškiai personalizuotas ir pasirinkta „ad hominem“ technologija (t.y. orientuota į emocijas ir nesusijusius istorinius faktus, o ne į dalykinę diskusiją ir muzikos turinį), yra dėsninga, nes ši strateginės komunikacijos priešprieša (rusiškoji bando skleisti pasakojimą apie „didingą rusų kultūrą“, o lietuviškoji apie „kultūrinės okupacijos žalą“) veikia gerokai efektyviau, kai pasiekiami emociniai motyvai ir žmonės įveliami į priešo-draugo kategorijas.

Ar visgi galima teigti, kad muzika ir kultūra tampa geopolitinio poveikio priemone?

Ne tik XXI amžiuje, žinių visuomenėje, bet jau praėjusiame šimtmetyje buvo nediskutuotinai sutariama, jog „minkštoji galia“ yra ne ką mažiau reikšminga poveikio priemonė, nei „kietoji“ (kariuomenė). Kultūrinė diplomatija (kurios dalimi ir yra muzika bei kultūra plačiąja prasme) yra svarbi, gal net esminė, šios „minkštosios galios“ kūrimo priemonė.

Galima palyginti – kokią įtaką darė sovietiniai animaciniai filmai, privalomas rusų kalbos mokymas mokyklose, kokią įtaką dabar daro JAV „Laisvės radijas“ ar Holivudo produkcija. Šios kultūrinės diplomatijos priemonės būtent ir pasiekia „atsipalaidavusį“ pilietį, kuris per kultūrą, šou, pramogas nepastebi, kaip tarp eilučių perima išorės valstybės vertybes, idėjas, gyvenseną.

Ir tai nėra XXI amžiaus naujovė – iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos mes puikiai prisimename, kokią įtaką darė katalikiškos ir ortodoksiškos religijų susikirtimas. Tuo metu LDK pralaimėjo nemaža dalimi būtent dėl to, jog Maskva sugebėjo savo pusėje sukurti religinės (dvasinės) ideologijos centrą, savo dvasinei ideologijai pajungti šių laikų Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos gyventojus.

XXI amžiuje religija yra nuėjusi į antrą planą, todėl populiarioji kultūra tampa gal net svarbiausia kultūrinės diplomatijos dalimi.

Kodėl Kremlius taip jautriai reaguoja į įvairius pasisakymus net ir kultūros tema?

Kremlius reaguoja ne jautriai, o racionaliai. Reaguojama tada ir į tai, kas garantuoja (a) pakankamai didelį ir reikšmingą viešą konfliktą, (b) kur galima stoti į ryškią vertybinę konfrontaciją (ir gintis nuo „priešiškų pastangų“), (c) kada įsitraukimas į konfliktą gali būti naudingai panaudotas (perpasakotas) tiek vidaus (Rusijos), tiek išorės (Lietuvos, Europos Sąjungos ir kt.) auditorijoms.

Pavyzdžiui, su įdomumu stebėsiu, kaip Kremlius bandys šį atvejį „apsukti“ ir panaudoti lietuviškas anti-slaviškas deklaracijas „perpaišyti“ kaip Lietuvos konfliktą su baltarusiška, lenkiška ar ukrainietiška kultūra.

Kremliaus veiklos pagrindas – konfliktai. Todėl šis atvejis jiems patogi proga tuos konfliktus pakurstyti ir įmesti dar vieną kitą malką į prigesusį etninės (ar tautinės, ar nacionalinės) priešpriešos laužą.

sutrumpinta versija skelbiama lrt.lt

Portalo lrt.lt publikacija: Zabarskaitės mintys apie Shy dainą – Kremliaus kalbų įkarštyje: proga kurstyti konfliktą?

« Older posts