Knygos apie Lietuvos istoriją šviesą dažniausiai pasiekia tik kaip lengvai modifikuoti akademinių istorikų darbai – monografijos, specializuoti tyrimai ir pan. Todėl Roberto Petrausko „Poltava“ – maloni išimtis. Kai istorijos populiarinimu užsiima puikiai plunksną valdantis istorijos mėgėjas. Nors lentynoje tuo pat metu atgulė Roberto II pasaulinio karo trilogija, tačiau „Poltava“ buvo tai, kas asmeniškai buvo įdomiau ir laimėjo kovą dėl dėmesio.
Apžvalgą reikia pradėti nuo teiginio, kad knygos pavadinimas – klaidinantis. Tai nėra knygą apie Poltavos mūšį. Tai nėra ir knyga apie Šiaurės karą. Tai nėra ir knyga apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Abiejų Tautų Respublikos tris tragiškus dešimtmečius po Valkininkų tragedijos.
Tai knyga apie Švedijos karaliaus Karolio XII ir Rusijos imperatoriaus Petro I dvikovą laikotarpiu nuo 1695 iki 1710 metų. Visa kita (įskaitant LDK ir jos žmonių vaidmenį) yra tik fonas, atskleidžiantis dviejų pagrindinių veikėjų portretus. Lygiai taip pat ir pati dvikova nėra pabaigta – ji tęsėsi dar kone dešimtmetį.
Nepaisant šio neatitikimo tarp knygos pardavimų rinkodaros kuriamų lūkesčių ir faktinio turinio, knyga tinka ir gana menkai šį Lietuvos istorijos laikmetį žinančiam skaitytojui. Tam autorius skiria specialų dėmesį – praktiškai kiekvienas reikšmingas epizodas pradedamas nuo gana plataus to laikmečio geopolitinio įvado. Tai leidžia užpildyti spragas ir paruošia suprasti pagrindinių herojų veiksmų motyvus.
Šiandien, 2023-iųjų pradžioje, knyga jau šiek tiek senstelėjusi. Rašyta dar iki 2022 metais Maskvos pradėto karo prieš Ukrainą, todėl kai kurie geopolitiniai svarstymai, Maskvos rolės vertinimai ir Ukrainos nepriklausomybės kovos atrodo jau kitaip. Kita vertus, tai tik paryškina, kokie reikšmingi, 300 metų senumo pamatai, juda mūsų akyse.
Kaip trūkumą galima įvardinti ir beveik neslepiamą žavėjimą Petro I charakteriu, beatodairiška, gal net avantiūriška, drąsa. Susidaro įspūdis, kad autorius pasirinko remtis tais šaltiniais, kurie Petrą I ir paišė herojinėmis spalvomis. Jo sprendimai lėmė dešimtis ar net šimtus tūkstančių žūčių, o knygoje apie tai galime suprasti kaip strategiškai teisingą Petro I sprendimą. Panašiai šiandien Putinas aukoja šimtus tūkstančių savo piliečių Ukraino fronto linijoje.
Tuo metu Švedijos karaliaus paveikslas pernelyg supaprastintas, padarytų klaidų priežastys ir sprendimų logika pernelyg dažnai lieka po nežinomybės skraiste. Arba pateikiama per savo klaidas teisinusių generolų prisiminimų ištraukas.
Toks sprendimas iš esmės tęsia ir stiprina „Petro I – lango į Europą kirtėjo“ mitą. Ir tai rimtas ideologinis priekaištas knygos turiniui. Ji negriauna Kremliaus pasakojamų pasakų, o jas toliau kartoja. Net apibūdinant Kremliaus propagandos kampaniją ji tampa vos ne gėrėjimosi, o ne kritikos taikiniu.
Knygoje labai trūksta ir daugiau „lietuviško“ konteksto. Tik probėgšmiais joje galime rasti pagrindinių LDK giminių elgesio aprašymus, pagrindinių urėdų pozicijas, elgesį ir virsmus sudėtingomis karinių veiksmų sąlygomis. Tai vėlgi aiškintina knygos šaltiniais – kone visi jie ruso- ar švedo-centriniai. Tik keletas šaltinių skirti lenkų istorijos pjūviams. O tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos, tiek Ukrainos autoriai iš esmės lieka paraštėse (teisybės dėlei, ne tiek daug jų ir yra nagrinėję mūsų pačių – LDK piliečių – istoriją tuo laikotarpiu).
Tačiau visi šie kritiški aspektai – tik bandymas konstruktyviai ieškoti krypčių, ką Robertas Petrauskas galėtų papildyti ar pakeisti būsimuose naujuose knygos leidimuose. Knyga „Poltava“ yra verta kiekvieno savo istorija besidominčio lietuvio laiko. Puikus dėstymo stilius, lengvai ir suprantamai aiškinami gana skirtingo laikmečio klausimai – visa tai puiki atgaiva istorijos populiarinimo srityje atsilikusioje lietuviškoje bibliografijoje.
Daugybė mūsų protėvių paslapčių tik ir laukia, kada jas atrasime.
Tuo teko dar kartą įsitikinti, kai neseniai kolega Aurelijus Gruodis pasidalino vienu 1897-ųjų metų carinės Rusijos gyventojų surašymo duomenų lapu – Radeikių kaime gyvenusio Karolio Gruodžio šeimynos sąrašu.
1897 metų gyventojų surašymo A formos antraštinis lapas
Ir nors su Radeikiais nuo 1908 metų mano prosenelių ir senelių gyvenimai susiję labai tvirtai, tačiau iki tol šiame kaime proseneliai negyveno, buvo įsikūrę tik gretimame Zamotiškyje. Todėl 1897-ųjų metų įrašas buvo netikėtas. Ir tikrai dar labai negreit būčiau sugalvojęs patikrinti carinės Rusijos gyventojų surašymo bylas būtent čia ieškodamas pats, vydamas loginės sekos siūlus.
Norbertas Ulevičius apie 1913 metus (~16 metų po surašymo)
Taigi, surašymo metu Radeikiuose pas Karolį Gruodį gyveno mano prosenelis Norbertas Ulevičius, užfiksuoti šie jo duomenys:
įprastai gyvena – Kauno gubernijos, Novoaleksandrovsko apskrityje
surašymo vietoje gyvena laikinai
Romos katalikų tikėjimo
gimtoji kalba lietuvių
moka skaityti lietuvių kalba
skaityti išmoko namuose
gyvenimui užsidirba – siuvėjas mokinys
Kartu su proseneliu gyveno ir jo „mokytojas“ siuvėjas – Jonas Šiaučiūnas, Kazimiero. Įdomu tai, kad mokytojas vyresnis vos 4 metais – turėjo 21 metus. Kol kas nesu patikrinęs, bet labai panašu, jog jis kilęs iš tų pačių Vėlaikių kaimo Šiaučiūnų giminės.
„WikiMedia“ nuotr.
Prosenelio istorija naujai nušviečia ir jo sūnaus, mano senelio Norberto, „papildomą“ veiklą tarybiniais metais, kai senelis pagal užsakymus žmonėms siūdavo įvairius paltus, lietpalčius ir pan. Iš tų laikų paveldėta ir legendinė koja minama „Singer“ siuvimo mašina.
Dar įdomiau, kad prosenelis dirbo kaime, į kurį 1936 metų vasarą užkuriom pas mano močiutę persikels jo sūnus. Tačiau 1897-aisiais Radeikiuose kitos šakos prosenelių dar nebuvo – prosenelis Liudvikas Kučinskas iš Kazimiero Mikulėno žemę nusipirks tik 1908 metais.
XXI amžiuje reikalingas paaiškinimas ir įžanga – kodėl apie TAI rašau? Nes pernelyg daug dirbu su komunikacija, nes pernelyg gerai suprantu, kas yra „sąvokų pakeitimas“, nes pernelyg jautriai reaguoju, kai kažkas manimi bando manipuliuoti.
Būtent tai vyksta, kai Laisvės partija registruoja „sutikimo seksui“ įstatymo projektą.
Įstatymo projektą pristatanti spaudos konferencija Seime.
Šeimos (santykių) esmė – besąlyginis įsipareigojimas
Man šeima – tai besąlyginis amžinas įsipareigojimas. Tai pasiaukojimas, priesaika (prieš Dievą, Likimą ar kas tai bebūtų) eiti kartu iki gyvenimo pabaigos be jokių „jeigu“.
Iš to natūraliai seka (nes TAU tai yra amžina, šventa), kad šeimoje yra neįsivaizduojama prievarta. Net dalinės prievartos faktas sunaikintų šeimą, TAVO priesaiką kaip tokią – prievartos autorius sulaužytų savo priesaiką. O tai yra užribis.
Todėl šeima savaime yra be prievartos. Todėl „sutikimas seksui“ savaime yra vedybų sutarties analogija, tai „šeimos iš išskaičiavimo“ požymis, tai savaime griauna šventos, besąlyginės šeimos sampratą.
Trumpalaikių (asmeninio malonumo) santykių tragedija
Ir visiškai priešingą išvadą gauname, jeigu gyventume vienkartinių, trumpalaikių santykių būklėje. Kai nėra ilgalaikių, neatšaukiamų įsipareigojimų. Kai viskas remiasi perku/parduodu ar duodu/gaunu santykiu.
Tada išties, visus „sekso santykius“ reikia versti komerciniais pirkimo-pardavimo santykiais. Tada „sutikimas seksui“ – natūralus ir būtinas.
Tiesa, galiu tik retoriškai paklausti – kuo (tokiu atveju) jis skiriasi nuo primityvios prostitucijos?
Beje, kaip ir bet kuri vedybų sutartis…
Beje, prostituciją draudžia Administracinių nusižengimų kodekso 487 straipsnis Vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis:
Vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo devyniasdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. [..]
lapkričio 22 d. – diskusija LRT radijo laidoje „Aktualijų studija. Ar „Facebook“ politika blokuoti antirusiškus įrašus turi būti pakeista?“ (laidos įrašas, tekstinė versija).
Diskusija su „Meta“ atstovais
Retas atvejis, kai šakiniame renginyje susirinko kone visi bent kiek aktyviau Lietuvoje dirbantys su dezinformacija. (nuotrauka iš organizatorių FB)
Vilniaus universiteto vykusioje diskusijoje lietuviai konstatavo problemas, o „Meta“ atstovai nieko konkretaus negalėjo atsakyti.
Aš pateikiau vieną esminį klausimą – ar tiesa, kad automatinis turinio moderavimas vyksta ne autentiško lietuviško, o automatiniu būdu į anglų kalbą išversto turinio pagrindu? Kita klausimo pusė – ar tiesa, kad dirbtinis intelektas (artificial intelligence) mašininis mokymasis vyksta taip pat to su klaidomis išversto angliško turinio pagrindu?
Deja, gavau tik bendrinio pobūdžio patvirtinimą, kad moderavimą vykdo lietuviai moderatoriai. Apie esminę techninę aplinkybę – kokios kalbos turinys moderuojamas – atsakymo nebuvo.
Po savaitės apie problemą iš savo asmeninės patirties parašė Andrius Tapinas – kaip proukrainietiškas turinys nuosekliai sulaukia FB sistemos sankcijų.
Į tai sureagavau tokiu komentaru:
prieš savaitę vykusiame susitikime su Meta atstovais Vilniuje (ping Jakub Turowski & Co.) uždaviau konkrečius klausimus ir iš gautų atsakymų tik sustiprėjo įtarimai, kad (a) įmonė visiškai nevaldo savo procesų; (b) blokavimą vykdo AI generuojamų trigerių pagrindu; (c) gyva kontrolė praktiškai neegzistuoja; (d) AI sprendimus daro automatinio vertimo tekstų į anglų kalbą pagrindu (FB automatinio vertimo ne-kokybę visi puikiai matome kasdien) (e) FB principas “jokio įžeidinėjimo” de facto karo Ukrainoje atveju virtęs agresoriaus palaikymu, nes FB AI nesugeba atskirti Kremliaus melo ir ironijos. tada Kremliaus melas yra lygiose pozicijose su Ukrainos tiesa
Iš mano asmeninės „Facebook“ paskyros
Komentaras 15min.lt portalui
Portalo žurnalistas Gytis Kapsevičius situacijos apžvalgoje įdėjo šiuos mano pastebėjimus:
Šiame renginyje dalyvavęs komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius teigė „Facebook“ atstovui uždavęs ne vieną klausimą – iš atsakymų jam susidaręs įspūdis, kad bendrovė „nevaldo situacijos“.
Kalbėdamas su 15min jis komentavo, kad tai iš dalies yra ir platesnė problema – mažiau populiariomis kalbomis paskelbto turinio blokavimo motyvai dažnai būna mažiau logiški.
„Mokymosi algoritmai pas juos [„Facebook“] padaryti taip, kad jie mokosi iš angliško teksto – verčia ir sprendimus priiminėja iš angliško turinio. Natūralu, kad jų dabartinis kalbos lygis yra prastas, vertimas nepagauna perkeltinių, ironinių reikšmių, todėl sprendimai priiminėjami ant kreivai išversto teksto“, – kalbėjo komunikacijos ekspertas.
„Facebook“ atstovas renginyje taip pat teigė, kad pirminis analizės lygis yra automatizuotas, patikrą atlieka dirbtinis intelektas. Algoritmas gali rasti kokį nors „netinkamą“ žodį ir tada sprendimą dėl turinio tinkamumo priima moderatoriai.
„Jie toms mažoms rinkoms neturi resursų, neturi piniginės motyvacijos skirti pakankamai dėmesio. Ir tas važiuoja. Deja, bet ta situacija yra ne demokratiškų šalių naudai, o būtent tokių, kaip Kremliaus trolių armijos, kurios stebi algoritmo veikimo principus“, – kalbėjo L.Ulevičius.
Pašnekovas pabrėžė, kad problema yra ne lietuviškai suprantančių „Facebook“ moderatorių skaičius, bet pati sistema.
„Grubiai matematiškai, padidinus nuo 5 iki 50 žmonių, mes kokybinio šuolio nepajustume. Pagrindinis dalykas vis dėlto yra moderavimo algoritmo keitimas ir jų pritaikymas lietuviškai ar kitų mažųjų kalbų realybei. Dabartinis modelis yra ydingas“, – komentavo jis.
Diskusija LRT radijo laidoje „Aktualijų studija. Ar „Facebook“ politika blokuoti antirusiškus įrašus turi būti pakeista?“
Visą Mariaus Jokūbaičio vedamą laidą (garso įrašą) galima perklausyti čia.
Pagrindiniai mano pasisakymų akcentai:
Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius LRT RADIJUI pasakoja – šiuo metu socialinio tinklo „Facebook“ vartotojams apskritai dalintis informacija ar vaizdine medžiaga, susijusia su Rusijos karu prieš Ukrainą, nėra draudžiama, tačiau „Facebook“ turiniui taiko labai griežtus bendruomenės standartus.
„Pavyzdžiui, jeigu tai yra kažkokia aštresnė nuotrauka, realus, net ir tikras įvykis gyvai iš, pavyzdžiui, apšaudymo, jeigu tai iš tiesų gali jautresnius žmones sujaudinti ar sukelti nusivylimą, iš karto įsijungia algoritminis turinio moderavimas“, – sako L. Ulevičius.
Ne vienas „Facebook“ vartotojas skundžiasi, jog, panašu, socialiniame tinkle visgi negalima pasisakyti nieko prieš Rusiją. Pavyzdžiui, jeigu žmogus savo įraše pavartoja tokius žodžius, kaip „kacapas“ ar „orkas“, jis neretai yra iškart blokuojamas, jo paskyra suspenduojama dienai, savaitei ar net visam mėnesiui.
Taip nutinka dėl to, nes algoritmas reaguoja į šiuos raktinius žodžius, kurie duomenų bazėje apibrėžiami kaip skleidžiantys neapykantą ir įprastai naudojami neigiamame kontekste. Dėl to įrašus, kuriuose jie randami, sistema supranta kaip neapykantos kalbos skleidimą.
[..]
Komunikacijos ekspertas L. Ulevičius yra linkęs su šia [„Facebook“ atstovo] mintimi nesutikti.
„Kai „Facebook“ sako, kad mes naudokimės bendruomenės standartais, tai sako, naudokime tuos pačius reikalavimus ir nusikaltėliui, ir aukai. Ir tada gaunasi – jūs žaidžiate šachmatais, o priešininkas iš Kremliaus ateina su bokso pirštinėmis“, – atrėžia pašnekovas.
[..]
„Algoritminis moderavimas paremtas anglų kalba. Automatinis lietuvių kalbos vertimas į anglų kalbą „Facebook“ platformoje dabar yra žemiau kritikos lygio. Iš esmės paimkite bet kokį automatinio vertimo tekstą, kurį „Facebook“ kartas nuo karto pasiūlo, ir pabandykite patikrinti, kiek ten klaidų padaryta vertime. Ir natūralu – jeigu tu iš to verstinio, kreivo teksto darysi išvadas, tu gausi visiškai kvailą sprendimą“, – tvirtina komunikacijos ekspertas L. Ulevičius.
iš lrt.lt publikacijos
Laidoje taip pat pateikiau keletą kitų svarbių akcentų:
Andrius Tapinas savo SubStack įraše teigia, jog „[..] Tačiau su manimi susisiekė vienas iš Metą aptarnaujančių turinio moderatorių ir šiek tiek papasakojo apie procesus, kaip viskas vyksta. [..] Pasirodo, kad bent dalį turinio tikrai moderuoja gyvi žmonės ir Lietuva dabar priskirta Rygoje įsikūrusiam biurui, kuris anksčiau rezidavo Berlyne. Jie priima sprendimus, ką daryti su pareportintu turiniu. Ir jeigu jiems asmeniškai nepatinka turinio autorius arba pasirinkta pozicija, pvz. palaikyti Ukrainą, jie gali skirti bausmes, o tada jau aukštesni kolegos, kurie tikrina žemesnių darbą, gali pastebėti, jog bausmė skirta per klaidą ir klaidą fiksuoti. Tačiau tokių klaidų fiksuojama tik apie 2%, tad turinio moderatoriai gali jaustis daugmaž saugiai [..]“.
Diskutuoti su FB atstovu neįmanoma, nes jis anoniminis, todėl belieka paklausti retoriškai:
(esminis klausimas Lietuvos atveju) Kokią % dalį sankcijuotų įrašų/paskyrų peržiūri gyvi moderatoriai?
Kokios yra detalios turinio pripažinimo netinkamu taisykles? Kur jos skelbiamos?
Objektyvūs atsakymai į šiuos klausimus būtų esminis rodiklis, rodantis, ar FB išsisukinėja.
LNK laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėja Karolina Liukaitytė klausė, kaip vertinu Igno Vėgėlės fenomeną, kurio reitingų šuolis jau antrą mėnesį kelia klausimą – ar ir kiek jis yra realus kandidatas dalyvauti Prezidento rinkimuose 2024 metais?
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
Galimų prezidentų rokiruotė