Kai iš „Aukso žuvų“ leidyklos pasiiminėjau internetu nusipirktą knygą, mane kažkodėl pavadino vardu – matyt, keliais eurais mokėti pigiau ir susirasti leidyklą gyvai šiais laikais sau leidžia tik keistuoliai 🙂 Tačiau būtent toks buvau ir aš, kai, nuslūgus visuotiniams trimitams, nusipirkau ir pasidėjau į skaitytinų knygų krūvelę „Paskutinę Lietuvos vasarą“ (leidyklos nuoroda, 17 €).
Praėjo dar metai, o gal ir daugiau, kol krūvelės prioritetai atvertė žalią Norberto Černiausko kūrinį.
Formos triumfas
Iš knygos įspūdžių likę daugybinių pagyrų aidai. Ir knyga išties yra puikus savo žaidybinės formos pavyzdys. Kai istorija pasakojama ne nuosekliai, ne išsamiai, o kaip tik priešokiais ir kone atsitiktinio aprašymo forma.
Autorius nėra tikrasis istorijos pasakotojas, o daugiau gidas po kitų asmenų pasakojimus ir istorijas. Taip ir Norbertas Černiauskas yra tik gidas, supažindinantis su skirtingų prieškario Lietuvos gyventojų įspūdžiais ir likimo įspaudais.
Tikrieji istorijos rašytojai – kunigas, aktorė, valdininkai, laikraščių publikacijų autoriai, net įvairių organizacijų ir įmonių buhalteriai ar sekretorės.
Kaip pripažįsta Norbertas Černiauskas, pirminis formos idėjos šaltinis – Florian Illies knyga „1913: The Year Before the Storm“ (nuoroda). Tačiau akivaizdu, kad lietuviška versija – puikiai pavykusi.
Selektyvinis aklumas
Giriant autorių už puikiai įgyvendintą lietuviškosios knygos versiją, perskaičius knygą lieka „nepilnumo“ ir „kažkas praleista“ jausmas. Tų aklų zonų prieškario Lietuvos paveiksle pernelyg daug, kad būtų galima viską nurašyti šaltinių trūkumui.
Sovietinio gaivalo išvakarėse tik keli epizodai dėmesį skiria socialinėms įtampoms visuomenėje – didėjanti turtinė nelygybė, aktyvi sovietų ir nacių propaganda, nuomonių įvairovės gniuždymas tarsi pamirštas, o tarsi jo nebūtų..
Vos metams likus iki Holokausto tragedijos knygoje kone nėra ir lietuvių-žydų santykių. Jie tarsi kasdieniai ir tarsi nėra jokių tarpusavio įtampos židinių. Taip pat keistokas ir šaltinių atrankos būdas, kai tautinėms mažumoms (tiek žydų, tiek lenkų, tiek kitoms) skiriama pabrėžtinai mažai dėmesio.
Iš prieškario metų tarsi dingusi lietuviškai-lenkiškoji bajorija, tarsi žemės reforma įvykęs ir uždarytas puslapis, kuriame visi naujieji žemdirbiai laimingi ir nepajudinami, o išvarytoji aristokratija pamiršta ir išmesta iš visuomenės gyvenimo. Kartu su lenkiškąja bajorijos dalimi, itin plačiai aprašytu Vilniaus grąžinimu atviras ir santykių su kaimynais (ne tik Lenkija) klausimas – tarsi pamiršti tarptautiniai santykiai, bendradarbiavimas su latviais, estais, skandinavų valstybėmis.
Reziume
Aukščiau paminėti knygos trūkumai ir „aklos“ vietos ne menkina, o tik paryškina knygos vertę. Tai, jog yra daugybė klausimų, kuriems nuostabiai tiktų pasirinktas pasakojimo būdas, tik patvirtina kūrinio vertę – ją skaityti verta, o ir būtina kiekvienam, norinčiam iš kasdienybės rūpesčių pažvelgti į tarpukario Lietuvą.
