Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

„Vyrai kalba“ – liepos 17 d. laida

2026.07.17 / / 0 Comments

Šią savaitę „Žinių radijo“ laidoje „Vyrai kalba“ su Raigardu Musnicku aptarėme:

  • Ar vyrams reikalingas moterų patarimas?
    Tyrimas rodo, kad vyrai, kurie sakosi klausą savo žmonų patarimo, yra sėkmingesni (nuoroda-1) (nuoroda-2). Ar tai pasekmė, ar priežastis?
  • Kodėl liekame ubagais – nes bijome išeiti iš komforto zonos
    Skurdžių rajonų tyrimas (30 metų) parodė, kad iš skurdo zonos išlipo tie, kurie nepabijojo nutraukti ryšių (nuoroda). Skurdas irgi turi „komforto zoną“. Nutraukti ryšiai = kiti draugai, kiti darbai, kitos pajamos.
  • „Titaniko“ išgyvenusiųjų paradoksas – kodėl turtingesni labiau saugojo moteris ir vaikus?
    Titaniko statistika rodo, kad didžiausias % moterų ir vaikų išgyveno I klasėje, o mažiausas – III (nuoroda). Ar tai rodo, kad moralė yra turtingųjų prabanga?
  • Profesorius Skurvydas sako, kad darbas darže nėra ta pati kokybiška treniruotė sporto salėje?
    Naujausias tyrimas (nuoroda), kuriame nagrinėti 7 tūkst. Lietuvos gyventojų, rodo, jog mūsų kaimo gyventojai fiziškai aktyvesni, bet kaimo moterų KMI didesnis nei miestiečių. Ar tai rodo, kad kūno svorį lemia ne tik judėjimas, bet ir mityba, darbo pobūdis, kiti veiksniai?
  • Ignalinos rajono šių metų statistika: 23 naujagimiai, 142 mirtys, 14 santuokų, 18 ištuokų
    Ar mes suvokiame, kad visai netrukus dalies rajonų Lietuvoje nebeliks? (nuoroda)
  • Utenos Juventus – ar 2 vieta LKL’e verta kasmet skiriamo milijono?
    Maži rajonai sprendžia dilemą: milijonus eurų skirti gyventojų aktyvumui vs. nusipirkti migrantų ir bandyti rodyti „sporto pasiekimus“. Kodėl 20 metų taip „investuojant“ ir būnant „kažkur lentelės gale“ verta turėti iliuziją? O gal geriau tas lėšas skirti eilinių gyventojų eiliniam fiziniam aktyvumui?
  • Tinklaraštininkė Jessica Scott neva pasakiusi, kad „turime tik 18 vasarų su vaikais“
    Ar čia nėra pernelyg sutirštinta? (nuoroda)

Laidos ištrauka (apie 15 min, nuoroda), visa laida – „Contribee“ (nuoroda)

Laidos epizodai:

  • Ar tikrai verta Utenai investuoti į krepšinio klubą „Juventus“? (nuoroda);
  • Kam į tuos sporto klubus vaikštai – geriau eik daržan lysvių kasti! (nuoroda).

Apie „Paskutinę Lietuvos vasarą“

2026.03.30 / / 0 Comments

Kai iš „Aukso žuvų“ leidyklos pasiiminėjau internetu nusipirktą knygą, mane kažkodėl pavadino vardu – matyt, keliais eurais mokėti pigiau ir susirasti leidyklą gyvai šiais laikais sau leidžia tik keistuoliai 🙂 Tačiau būtent toks buvau ir aš, kai, nuslūgus visuotiniams trimitams, nusipirkau ir pasidėjau į skaitytinų knygų krūvelę „Paskutinę Lietuvos vasarą“ (leidyklos nuoroda, 17 €).

Praėjo dar metai, o gal ir daugiau, kol krūvelės prioritetai atvertė žalią Norberto Černiausko kūrinį.

Formos triumfas

Iš knygos įspūdžių likę daugybinių pagyrų aidai. Ir knyga išties yra puikus savo žaidybinės formos pavyzdys. Kai istorija pasakojama ne nuosekliai, ne išsamiai, o kaip tik priešokiais ir kone atsitiktinio aprašymo forma.

Autorius nėra tikrasis istorijos pasakotojas, o daugiau gidas po kitų asmenų pasakojimus ir istorijas. Taip ir Norbertas Černiauskas yra tik gidas, supažindinantis su skirtingų prieškario Lietuvos gyventojų įspūdžiais ir likimo įspaudais.

Tikrieji istorijos rašytojai – kunigas, aktorė, valdininkai, laikraščių publikacijų autoriai, net įvairių organizacijų ir įmonių buhalteriai ar sekretorės.

Kaip pripažįsta Norbertas Černiauskas, pirminis formos idėjos šaltinis – Florian Illies knyga „1913: The Year Before the Storm“ (nuoroda). Tačiau akivaizdu, kad lietuviška versija – puikiai pavykusi.

Selektyvinis aklumas

Giriant autorių už puikiai įgyvendintą lietuviškosios knygos versiją, perskaičius knygą lieka „nepilnumo“ ir „kažkas praleista“ jausmas. Tų aklų zonų prieškario Lietuvos paveiksle pernelyg daug, kad būtų galima viską nurašyti šaltinių trūkumui.

Sovietinio gaivalo išvakarėse tik keli epizodai dėmesį skiria socialinėms įtampoms visuomenėje – didėjanti turtinė nelygybė, aktyvi sovietų ir nacių propaganda, nuomonių įvairovės gniuždymas tarsi pamirštas, o tarsi jo nebūtų..

Vos metams likus iki Holokausto tragedijos knygoje kone nėra ir lietuvių-žydų santykių. Jie tarsi kasdieniai ir tarsi nėra jokių tarpusavio įtampos židinių. Taip pat keistokas ir šaltinių atrankos būdas, kai tautinėms mažumoms (tiek žydų, tiek lenkų, tiek kitoms) skiriama pabrėžtinai mažai dėmesio.

Iš prieškario metų tarsi dingusi lietuviškai-lenkiškoji bajorija, tarsi žemės reforma įvykęs ir uždarytas puslapis, kuriame visi naujieji žemdirbiai laimingi ir nepajudinami, o išvarytoji aristokratija pamiršta ir išmesta iš visuomenės gyvenimo. Kartu su lenkiškąja bajorijos dalimi, itin plačiai aprašytu Vilniaus grąžinimu atviras ir santykių su kaimynais (ne tik Lenkija) klausimas – tarsi pamiršti tarptautiniai santykiai, bendradarbiavimas su latviais, estais, skandinavų valstybėmis.

Reziume

Aukščiau paminėti knygos trūkumai ir „aklos“ vietos ne menkina, o tik paryškina knygos vertę. Tai, jog yra daugybė klausimų, kuriems nuostabiai tiktų pasirinktas pasakojimo būdas, tik patvirtina kūrinio vertę – ją skaityti verta, o ir būtina kiekvienam, norinčiam iš kasdienybės rūpesčių pažvelgti į tarpukario Lietuvą.

Apie „Ponią Delovėj“ / Mrs Dalloway (Virginia Woolf)

2026.02.21 / / 0 Comments

Lietuvių kalbos ir literatūros programoje gerokai per daug dėmesio su pasauliu vėlavusiems lietuvių autorių kūriniams ir per mažai pažinčių su geriausia pasaulio literatūra.

Mano laikais (baigiau 1998-aisiais) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros programa buvo iš esmės vienintelė galimybė vidurinėje mokykloje susipažinti su grožine literatūra.

Dėl laiko stokos programos autoriai į ją stengėsi sudėti daugybę lietuvių autorių, kurių kūrybos kokybė net nepanaši į to paties laikotarpio ar stiliaus pasaulio literatūros kūrinius.

Dirbtiniu būdu bandyta išlaikyti dėmesį kūriniams, parašytiems lietuvių kalba, tačiau vietoj dėmesio ir meilės lietuvių literatūra tapdava dar didesnės atmetimo reakcijos ir paniekos objektu.

Viena iš tokių literatūros krypčių – sąmonės srauto (angl. stream of consciousness) pasakojimo būdas, kurio viena iš pradininkių Virginia Woolf. Mano laikais kažkuo panašiu iš lietuvių galima būtų laikyti nebent Ričardą Gavelį ar Antaną Škėmą, tačiau abiems trūksta išbaigtumo ir sugebėjimo tą patį rezultatą pasiekti švariai, subtiliai britiškai.

Todėl ačiū „Pegasui“, kurio klasikos serija (nuoroda, „Ponia Delovėj“ dabar 10,79€) netyčia privertė atsigręžti ir susipažinti su geriausiais pavyzdžiais.

Kokį įspūdį paliko Virginia Woolf kūrinys?

  • Lengvas ir kone nepastebimas šokinėjimas tarp skirtingų veikėjų ir jų istorijų pasakojimo – vien už šį potyrį knyga verta dėmesio.
  • Santykinai daug veikėjų ir sudėtinga jų tarpusavio santykių struktūra kone pusę kūrinio neleidžia susitelkti į pasakojimą, o tenka bandyti prisiminti ir kone užsirašinėti, kas yra kas ir ką daro.
  • Knyga netolygi savo pasakojimo stiliaus nuoseklumu – pirmasis trečdalis yra labiau išbaigtas, vidurys įsivelia į istorijos detalių atskleidimus, o pabaiga gana nuspėjama ir nebenustebina veikėjų įžvalgomis.

Su sąlyga, kad Antanas Škėma buvo kone mėgstamiausias XII klasės autorius, tai, matyt, nėra labai netikėta, jog patiko ir Virginia Woolf stilius. Kita vertus, tarp autorių darbų – kone trys dešimtmečiai.

Šiais laikais kūrinį randu III gimnazinės klasės (11-okų) mokymo programoje, tačiau tik tų, kurie lietuvių kalbą mokosi kaip išplėstinį A kursą (nuoroda) ir kaip vienas pasirenkamasis (neprivalomas) kūrinys.

Apie ginčus Lietuvoje, kuriuos Kremlius išnaudoja savo tikslams

2026.02.09 / / 0 Comments

Goda Ponomariovaitė iš lrt.lt klausė, kodėl ir kaip Kremlius pasijungia į tokias diskusijas, kokią dabar viešojoje erdvėje turime su rusiškos kilmės populiariąja muzika. Į publikaciją mano atsakymai pilna apimtimi netilpo, todėl dalinuosi čia:

Ką rodo toks M. Zacharovos asmeninis puolimas, pasitelkiant J. Zaborskaitės biografiją?

Rusijos informacinio karo strategija yra paremta visų „pleišto temų“ (tai viešosios erdvės tema / naratyvai, kurie stipriai skaldo visuomenę, yra dvi ir daugiau reikšmingai skirtingų nuomonių turinčių visuomenės narių) išnaudojimu.

Rusiškos (slaviškos) kultūros ekspansija – būtent viena iš tokių temų, kurioje Lietuvos visuomenėje matome radikaliai skirtingus požiūrius. Nuo „nemaišykim meno su politika“ iki „nuosekliai tikrinkime kiekvieno rusų atlikėjo ar kūrinio istoriją“.

Todėl tai, kad šiuo atveju Kremlius sureagavo iš ganėtinai aukštų pozicijų (pasisakė URM atstovė spaudai) rodo, jog tema reikšminga abiems auditorijoms – tiek Lietuvos visuomenės atžvilgiu (siekiant skaldyti ir kiršinti), tiek ir Rusijos gyventojams (kuriems tai proga parodyti, jog „nacistai lietuviai puola tokią turtingą slavišką kultūrą“).

Kodėl atsakas buvo ryškiai personalizuotas ir pasirinkta „ad hominem“ technologija (t.y. orientuota į emocijas ir nesusijusius istorinius faktus, o ne į dalykinę diskusiją ir muzikos turinį), yra dėsninga, nes ši strateginės komunikacijos priešprieša (rusiškoji bando skleisti pasakojimą apie „didingą rusų kultūrą“, o lietuviškoji apie „kultūrinės okupacijos žalą“) veikia gerokai efektyviau, kai pasiekiami emociniai motyvai ir žmonės įveliami į priešo-draugo kategorijas.

Ar visgi galima teigti, kad muzika ir kultūra tampa geopolitinio poveikio priemone?

Ne tik XXI amžiuje, žinių visuomenėje, bet jau praėjusiame šimtmetyje buvo nediskutuotinai sutariama, jog „minkštoji galia“ yra ne ką mažiau reikšminga poveikio priemonė, nei „kietoji“ (kariuomenė). Kultūrinė diplomatija (kurios dalimi ir yra muzika bei kultūra plačiąja prasme) yra svarbi, gal net esminė, šios „minkštosios galios“ kūrimo priemonė.

Galima palyginti – kokią įtaką darė sovietiniai animaciniai filmai, privalomas rusų kalbos mokymas mokyklose, kokią įtaką dabar daro JAV „Laisvės radijas“ ar Holivudo produkcija. Šios kultūrinės diplomatijos priemonės būtent ir pasiekia „atsipalaidavusį“ pilietį, kuris per kultūrą, šou, pramogas nepastebi, kaip tarp eilučių perima išorės valstybės vertybes, idėjas, gyvenseną.

Ir tai nėra XXI amžiaus naujovė – iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos mes puikiai prisimename, kokią įtaką darė katalikiškos ir ortodoksiškos religijų susikirtimas. Tuo metu LDK pralaimėjo nemaža dalimi būtent dėl to, jog Maskva sugebėjo savo pusėje sukurti religinės (dvasinės) ideologijos centrą, savo dvasinei ideologijai pajungti šių laikų Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos gyventojus.

XXI amžiuje religija yra nuėjusi į antrą planą, todėl populiarioji kultūra tampa gal net svarbiausia kultūrinės diplomatijos dalimi.

Kodėl Kremlius taip jautriai reaguoja į įvairius pasisakymus net ir kultūros tema?

Kremlius reaguoja ne jautriai, o racionaliai. Reaguojama tada ir į tai, kas garantuoja (a) pakankamai didelį ir reikšmingą viešą konfliktą, (b) kur galima stoti į ryškią vertybinę konfrontaciją (ir gintis nuo „priešiškų pastangų“), (c) kada įsitraukimas į konfliktą gali būti naudingai panaudotas (perpasakotas) tiek vidaus (Rusijos), tiek išorės (Lietuvos, Europos Sąjungos ir kt.) auditorijoms.

Pavyzdžiui, su įdomumu stebėsiu, kaip Kremlius bandys šį atvejį „apsukti“ ir panaudoti lietuviškas anti-slaviškas deklaracijas „perpaišyti“ kaip Lietuvos konfliktą su baltarusiška, lenkiška ar ukrainietiška kultūra.

Kremliaus veiklos pagrindas – konfliktai. Todėl šis atvejis jiems patogi proga tuos konfliktus pakurstyti ir įmesti dar vieną kitą malką į prigesusį etninės (ar tautinės, ar nacionalinės) priešpriešos laužą.

sutrumpinta versija skelbiama lrt.lt

Portalo lrt.lt publikacija: Zabarskaitės mintys apie Shy dainą – Kremliaus kalbų įkarštyje: proga kurstyti konfliktą?

Apie politikų keliones į susitikimus su rinkėjais

2026.02.06 / / 0 Comments

Ona Šniukštaitė iš tv3.lt pakalbino mane, Virgį Valentinavičių ir Liną Kontrimą, kaip reikėtų vertinti Remigijaus Žemaitaičio, Lauryno Kaščiūno ir kitų lietuviškų politikų naują (pamirštą seną) veiklos žanrą – keliones į susitikimus su rinkėjais:

Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius teigia, kad „Nemuno aušros“ pirmininko Remigijaus Žemaitaičio ir konservatorių lyderio Lauryno Kasčiūno susitikimai su įvairių miestų gyventojais – pavyzdys, kaip politikai turi dirbti.

Anot komunikacijos specialisto, politikai neįpratę dirbti pagrindinio savo darbo – bendrauti su rinkėjais. Nors dauguma turi savo kabinetus ir su rinkėjais susitinka kartą per savaitę, darbas su gyventojais turi trukti visą parą, tikina L. Ulevičius.

Politikų susitikimai su bendruomenėmis naudingi ne tik dėl savo turinio, bet ir pačio proceso, teigia komunikacijos specialistas.

„Vien tai, kad parodomas dėmesys, žmonės kažką girdi. „Bent jau buvo pas mus į rajono centrą atvažiavę“, „Bent jau pas mus kultūros namuose buvo apsilankę“, „Petrui ranką spaudė, o Onutei gėlių įteikė“.

Šioje vietoje didelė dalis politiko darbo yra ne tiktai spręsti konkrečius klausimus arba kažkokias problemas, o rodyti dėmesį ir leisti žmonėms bendrauti tiesiogiai – ne per televizijos ekraną ar radijo imtuvą“, – tv3.lt portalui komentavo komunikacijos specialistas Liutauras Ulevičius.

[..]

Kodėl politikai nesusitinka su gyventojais?

Keliauti po Lietuvą renkasi ne visi politikai. Komunikacijos ekspertas L. Ulevičius atsako, kodėl.

„Jeigu paprastai sakyčiau – tingi. Iš tiesų, ir laiko reikalauja, ir žmonės fiziškai pavargsta. Įsivaizduokite – jums kiekvieną dieną reikėtų nuvažiuoti vidutiniškai po 200 kilometrų.

[…] Tai imlu ir kaštams – kainuoja benzinas, automobilis. Dažniausiai nėra taip, kad visais atvejais gausite salę nemokamai, reikia mokėti už nuomą, sausainius, arbatą“, – teigė L. Ulevičius.

Kita priežastis, anot komunikacijos specialisto, nusiteikimas ir valia susitikti su rinkėjais tiesiogiai priklauso nuo politiko sugebėjimų. Jeigu niekam nežinomas politikas pradės važinėti po Lietuvą, iš pradžių pas jį niekas neateis, teigia L. Ulevičius.

„Čia uždaras ratas – kaip ir kiaušinio problema: kas pirmiau, ar politiko žinomumas, ar jo pastangos?“ – teigė komunikacijos ekspertas.

[..]

Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius juokiasi: „Jeigu važinėčiau aš, specialiai susikurčiau protestuotojus ir konfliktus“. Pasak eksperto, tai padeda atkreipti dėmesį, žmonės aktyviau renkasi į susitikimus.

„Jeigu susirinkimas yra nuobodus – tai nieko gero. Gal radikalu, bet kodėl gi ne? Vėlgi, kiekvienas iššūkis yra galimybė.

Aišku, politikas turi būti tam pasiruošęs. Jeigu jis nesugeba bendrauti konfliktinėje situacijoje, čia yra jo trūkumas, jam reikia mokytis šitų dalykų“, – komentavo specialistas.

[..]

Ar visi politikai turėtų keliauti po Lietuvą?

Ar kiekvienos partijos lyderis turėtų rengti susitikimus su įvairių Lietuvos miestų gyventojais? Pasak L. Ulevičiaus, politikams svarbu pasitelkti kūrybiškumą.

„Jeigu tu pradėsi žaisti krepšinį taip pat, kaip jau penki lyderiai žaidžia, tai tau nieko nepavyks. Turi surasti kažką naujo, kažką kitaip daryti.

Jau dabar jeigu kažkas pradėtų važinėti po Lietuvą su savo turu, automatiškai jiems būtų sutelkiama mažiau dėmesio“, – aiškino komunikacijos ekspertas.

iš tv3.lt

Visa portalo publikacija „Tapo politikais neturėdami politiko geno“ – ekspertas rėžė tiesą“.

« Older posts
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑