pro memoria Direktorius, aka Bronislovas Burgis
Tikriausiai tai buvo mano – aštuntoko iš humanitarinės Utenos I-osios vidurinės – pavasaris, kai nugalėjęs rajono programavimo olimpiadoje jau ruošiausi keliauti į respublikinį etapą Biržuose. O gal buvo tos pačios ar devintos klasės ruduo. Mūsų mokyklos informatikos būreliui vadovavusi Giedrė Sudniūtė pakviesdavo į V-osios vidurinės kompiuterių klasę. Tuo metu (berods, kokie 1994-ieji) tai buvo kone kosminis laivas su 486-ukų lygio kompiuteriais, kai visi tenkinomės sovietiniais БК-0012 ar garažuose konstruotais „ZX Spectrum“ klonais (aka Santaka).
Eilinio būrelio metu, kai su BASIC‘u iš dešimčių linijų piešdavom kosminius laivus ar bandydavom programuoti „kamuoliukų atmušinėjimo“ žaidimus, sulaukiau būrelio vadovės klausimo, ar norėčiau susitikti su į Uteną atvažiuosiančiu vienos programavimą labai propaguojančios Kauno mokyklos direktoriumi. Tuo metu žodis „gimnazija“ skambėjo keistai, nors ir kiek pažįstamai – savo mokykloje irgi buvom „eksperimentinės klasės“ moksleiviai. Bet „programavimas“ jau buvo kasdienybė ir, kartu, magnetas.
Tad tą eilinę pavasario (ar rudens) dieną būtent V-osios vidurinės koridoriuje šalia kompiuterių klasės pirmą kartą ir sutikau Direktorių. Neprisimenu ir jau niekas nebeprimins, apie ką tuo kartu kalbėjome. Tikriausiai Direktorius pasakojo apie KTU Gimnazijos viziją, apie gabiausius šalies moksleivius, kurie kartu mokosi ir kuria aplinką, kurioje vien buvimas šalia geresnių verčia augti ir patį.
Dabar pro miglą prisimenu ir pirmąją nacionalinę informatikos olimpiadą (Biržuose), kur sutikau gerą būrį dalyvių „iš tos pačios gimnazijos“. Tuo kartu jie (ping, Audrius Pundzevičius, Tomas Vitulskis, …?) man – vienam niekam nežinomam dalyviui aštuntokui tarp nacionalinio turo „tūzų“ iš vyresniųjų klasių (nacionaliniame ture visi sprendė tuos pačius uždavinius) – atrodė kaip tie patys kosmonautai – toli ir nepasiekiami. Likimo pokštas, kad jau tik gal po metų Klaipėdoje pats buvau jų vietoje – nacionalinėje olimpiadoje jaunesniesiems dalyviams (pinga, Remigijus Staniulis, …?) skelbiau Gimnazijos idėją ir raginau atvažiuoti mokytis į Kauną, Studentų gatvę.
Žinoma, Direktorius nieko nežadėjo, tik kvietė išbandyti. Devintos klasės savaitgaliais išbandžiau Mokslo lyderių turnyrus. Keistai tuomet aš – tėčio vežamas devintokas iš Utenos – jaučiausi tarp rimtų „viską žinančių ir patyrusių“ kauniečių, suvažiavusių iš legendinių, tuomet jau girdėtų kitų Kauno ir kitų miestų bei rajonų mokyklų. Po pirmųjų turnyrų su nerimu laukdavau jų rezultatų, bet paskui supratau – čia tokie pat žmonės, aš ne ką prastesnis ir GALIU!
Vėliau sekė daugybė kitų žingsnių Gimnazijoje ir ne tik. Kai kurie sėkmingi, kiti – mažiau. Žiūrėdamas atgal dabar jau žinau, kad už visus juos esu atsakingas tik aš pats. Tačiau daug tų žingsnių nebūtų galėję atsirasti, jeigu šiame mano kelyje nebūtų atsiradusi Gimnazija, jeigu Direktorius nebūtų atvažiavęs tą pavasarį į Uteną, jeigu Giedrė Sudniūtė nebūtų pasiūliusi susitikti.
Gali skambėti keistai, tačiau per visą laiką Gimnazijoje ir po jos su Direktoriumi esame bendravę labai mažai. Galėčiau prisiminti gal tik keletą legendinių pokalbių jo kabinete – visi jie apie Gimnazijos reikalus (teko garbė 1998-ųjų žiemą būti išrinktam pirmuoju Gimnazijos moksleivių prezidentu), apie moksleivių atstovavimą. Po Gimnazijos vis sau fiksuodavau, kad reikia susitikti, reikia pasikalbėti, reikia pasitarti (įvairiausiais nepakalbėtais svarbiais ir nelabai klausimais apie reikalus ir apie gyvenimą iš esmės), bet vis sutrukdydavo ta mūsų gyvenimo skuba. Ir tragikomiška, kad kone prieš pat pandemijos pradžią jau buvome sutarę susitikti. Tačiau dabar viena iš paskutinių žinučių iš Direktoriaus jau skamba tik kaip nebylus priekaištas: „[..] Vis tik su Tavimi labai noriu susitikti! Todėl štai telefono numeris [..]“.
Ne vienas klausimas, kurio taip ir nespėjau užduoti Direktoriui, matyt, taip ir liks neatsakytas. Į kitus, kad ir neužduotus, atsako pats Direktoriaus pavyzdys – gyvenančio SAVO gyvenimą, ginančio SAVO vertybes, net jeigu prieš susimoko ir VISAS pasaulis.
Mano prisiminimuose Direktorius visada lieka tuo, kuris atvėrė bene svarbiausius vartus į gyvenimą – su visais jo iššūkiais, galimybėmis ir prieskoniais.
Liutauras Ulevičius, VII KTUG laida
Pokalbis apie dezinformaciją