Liutauras Ulevičius

Knygos apie Lietuvos istoriją šviesą dažniausiai pasiekia tik kaip lengvai modifikuoti akademinių istorikų darbai – monografijos, specializuoti tyrimai ir pan. Todėl Roberto Petrausko „Poltava“ – maloni išimtis. Kai istorijos populiarinimu užsiima puikiai plunksną valdantis istorijos mėgėjas. Nors lentynoje tuo pat metu atgulė Roberto II pasaulinio karo trilogija, tačiau „Poltava“ buvo tai, kas asmeniškai buvo įdomiau ir laimėjo kovą dėl dėmesio.

Apžvalgą reikia pradėti nuo teiginio, kad knygos pavadinimas – klaidinantis. Tai nėra knygą apie Poltavos mūšį. Tai nėra ir knyga apie Šiaurės karą. Tai nėra ir knyga apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Abiejų Tautų Respublikos tris tragiškus dešimtmečius po Valkininkų tragedijos.

Tai knyga apie Švedijos karaliaus Karolio XII ir Rusijos imperatoriaus Petro I dvikovą laikotarpiu nuo 1695 iki 1710 metų. Visa kita (įskaitant LDK ir jos žmonių vaidmenį) yra tik fonas, atskleidžiantis dviejų pagrindinių veikėjų portretus. Lygiai taip pat ir pati dvikova nėra pabaigta – ji tęsėsi dar kone dešimtmetį.

Nepaisant šio neatitikimo tarp knygos pardavimų rinkodaros kuriamų lūkesčių ir faktinio turinio, knyga tinka ir gana menkai šį Lietuvos istorijos laikmetį žinančiam skaitytojui. Tam autorius skiria specialų dėmesį – praktiškai kiekvienas reikšmingas epizodas pradedamas nuo gana plataus to laikmečio geopolitinio įvado. Tai leidžia užpildyti spragas ir paruošia suprasti pagrindinių herojų veiksmų motyvus.

Šiandien, 2023-iųjų pradžioje, knyga jau šiek tiek senstelėjusi. Rašyta dar iki 2022 metais Maskvos pradėto karo prieš Ukrainą, todėl kai kurie geopolitiniai svarstymai, Maskvos rolės vertinimai ir Ukrainos nepriklausomybės kovos atrodo jau kitaip. Kita vertus, tai tik paryškina, kokie reikšmingi, 300 metų senumo pamatai, juda mūsų akyse.

Kaip trūkumą galima įvardinti ir beveik neslepiamą žavėjimą Petro I charakteriu, beatodairiška, gal net avantiūriška, drąsa. Susidaro įspūdis, kad autorius pasirinko remtis tais šaltiniais, kurie Petrą I ir paišė herojinėmis spalvomis. Jo sprendimai lėmė dešimtis ar net šimtus tūkstančių žūčių, o knygoje apie tai galime suprasti kaip strategiškai teisingą Petro I sprendimą. Panašiai šiandien Putinas aukoja šimtus tūkstančių savo piliečių Ukraino fronto linijoje.

Tuo metu Švedijos karaliaus paveikslas pernelyg supaprastintas, padarytų klaidų priežastys ir sprendimų logika pernelyg dažnai lieka po nežinomybės skraiste. Arba pateikiama per savo klaidas teisinusių generolų prisiminimų ištraukas.

Toks sprendimas iš esmės tęsia ir stiprina „Petro I – lango į Europą kirtėjo“ mitą. Ir tai rimtas ideologinis priekaištas knygos turiniui. Ji negriauna Kremliaus pasakojamų pasakų, o jas toliau kartoja. Net apibūdinant Kremliaus propagandos kampaniją ji tampa vos ne gėrėjimosi, o ne kritikos taikiniu.

Knygoje labai trūksta ir daugiau „lietuviško“ konteksto. Tik probėgšmiais joje galime rasti pagrindinių LDK giminių elgesio aprašymus, pagrindinių urėdų pozicijas, elgesį ir virsmus sudėtingomis karinių veiksmų sąlygomis. Tai vėlgi aiškintina knygos šaltiniais – kone visi jie ruso- ar švedo-centriniai. Tik keletas šaltinių skirti lenkų istorijos pjūviams. O tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos, tiek Ukrainos autoriai iš esmės lieka paraštėse (teisybės dėlei, ne tiek daug jų ir yra nagrinėję mūsų pačių – LDK piliečių – istoriją tuo laikotarpiu).

Tačiau visi šie kritiški aspektai – tik bandymas konstruktyviai ieškoti krypčių, ką Robertas Petrauskas galėtų papildyti ar pakeisti būsimuose naujuose knygos leidimuose. Knyga „Poltava“ yra verta kiekvieno savo istorija besidominčio lietuvio laiko. Puikus dėstymo stilius, lengvai ir suprantamai aiškinami gana skirtingo laikmečio klausimai – visa tai puiki atgaiva istorijos populiarinimo srityje atsilikusioje lietuviškoje bibliografijoje.