Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 3 of 206

Apie savivaldybes ir politikų ruošimąsi pagrindinės valdžios dalyboms

2023-04-03 paskelbtas pokalbis

Kovo pabaigoje „Neredaguota“ kanalo autoriaus Edvino Jusiaus kvietimu pasikalbėjome apie vis dar tebesitęsiančius rinkimus į vietos savivaldybių tarybas ir merus.

Pokalbis sukosi apie rinkimų pinigus, jų amžiną trūkumą, politikų improvizacijas už nulį eurų ir medalių dalybas tiek atskiroms politinėms jėgoms, tiek ir jų lyderiams. O taip pat – kaip šis apšilimas keičia pasiruošimą svarbiausiems 2024-ųjų rinkimams.

Apie savivaldybių tarybų ir merų rinkimus – interviu savaitraštyje „Экспресс-неделя“

2023 metų savaitraščio Nr.13 (1363). p. 14-15.

Praėjusį penktadienį, kovo 24 d., Lietuvos vyriausioji rinkimų komisija patvirtino galutinius merų ir savivaldybių tarybų narių rinkimų rezultatus. Nepaisant to, kad rinkimai prasidėjo gana vangiai, kaip ne kartą tvirtino politologai, jie baigėsi tuo, kad pateikė mums daug svarbių įvykių ir garsių skandalų. Šiandien pats laikas karštai įvertinti ir apibendrinti pirmuosius rezultatus.

Nusprendėme tai padaryti kartu su viešųjų ryšių specialistu, teisininku ir buvusiu Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu Liutauru Ulevičiumi.

– Liutaurai, siūlau pradėti nuo bendro įvertinimo. Kokias emocijas Jums paliko praėję rinkimai?

Trumpai tariant, buvo tokia nuobodi, rutininė demokratija. Niekas nepasiūlė jokių naujų ir proveržio idėjų. Nebuvo jokių „karų“ tarp kandidatų ar partijų. Paprastai po debatų visi paspausdavo vieni kitiems rankas. Valdžia vietos valdžios institucijose atsinaujino natūraliai. Beje, kai rinkimai naudojami partijų tarpusavio „susidorojimui“, tai nėra demokratija.

Taip, tokie rinkimai kai kam gali atrodyti neįdomūs, bet vis dėlto rinkėjų aktyvumas buvo standartinis, o tai reiškia, kad žmonės priėmė sąmoningą sprendimą. Juk sutikite, kad nepriklausomai nuo to, kas ir kaip pasirodys per rinkimų kampaniją, negalima iš anksto žinoti, kuris kandidatas praktikoje pasirodys esąs geriausias.

– Sakote, kad tai nuobodu, rutina, nėra naujų ir proveržio idėjų. Ką tai turi bendro? Juk prieš kiekvienus rinkimus mums sakoma, kad savivalda yra labai svarbi valstybės valdymo grandis, kad ji yra arčiausiai žmogaus ir kone demokratijos pagrindas.

Taip, taip sakoma, ir tai skamba gražiai. Čia turėtume atkreipti dėmesį į du pagrindinius dalykus. Pirmasis yra tas, kad iš tiesų vietos valdžia savo veiksmais negali perlipti per galvą valstybei (Vyriausybei), todėl visi siūlymai galų gale atsimuša į kelius, suoliukus, mokyklų remontus ir pan. O pagrindinis oponentų ginčas kyla dėl to, kurią mokyklą remontuoti, kur pastatyti suoliuką ar išasfaltuoti taką.

Bet tai yra tarsi gana žemos bendros savivaldybių tarybų kompetencijos pasekmė. Labai sunku pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus dirbti vietos tarybose, ypač regionuose, kad būtų kuo geriau išnaudotos visos savivaldos galimybės. Darbas taryboje yra tarsi hobis. Jis nėra gerai apmokamas ir tik nedaugelis iš tikrųjų dirba. Be to, kad tai nuobodu ir rutiniška, mūsų politika taip pat yra gana skurdi. Jei norime gero valstybės ir vietos valdžios valdymo, turime galvoti apie politinių partijų finansavimo principų ir visų lygių renkamų atstovų darbo principų keitimą.

– Socialdemokratai pasiskelbė šių rinkimų nugalėtojais. Ar tai tiesa ir ką tuomet galima laikyti pralaimėjusiais?

Tai yra savotiškos pagyros sau. Taip, socialdemokratai pasirodė gerai, tačiau jie visada turėjo stiprias pozicijas vietos tarybose, tačiau ne visada pasiekdavo gerų rezultatų Seimo rinkimuose. Reikės palaukti galutinių koalicijų ir postų pasiskirstymo, tada vaizdas bus aiškesnis. Liberalų sąjunga pasirodė gerai. Darbo partija ir Laisvės partija buvo pralaimėjusios. Kalbant apie Darbo partiją, praktika rodo, kad, jei nėra Uspaskicho, tai nėra ir jokio rezultato. Darau prielaidą, kad Viktoras grįš kitais metais. Laisvės partija yra per žingsnį nuo susijungimo su Liberalų sąjunga, iš kurios ji atsirado.

– Manoma, kad vietos valdžios rinkimai yra parlamento rinkimų repeticija. Jie vyks kitais metais, tačiau prieš tai bus surengti Prezidento ir Europos Parlamento narių rinkimai. Kokias išvadas galima padaryti prieš artėjantį 2024 m. rinkimų maratoną?

Pirmoji išvada ta, kad šiandien nėra naujų lyderių, taigi, ir konkurentų dabartiniam Prezidentui. Rinkimai į Europos Parlamentą lietuviams nėra tokie įdomūs, todėl nėra prasmės vesti paraleles. Kalbant apie Seimo rinkimus, taip, matėme savotišką repeticiją. Apie socialdemokratus jau pasakojau. Jie jau turėjo praėjusius sėkmingus savivaldos rinkimus, kurie baigėsi nesėkme Seimo rinkimuose. Karbauskio ir Skvernelio partijos gali teigiamai žvelgti į ateitį. Jos daugiau laimėjo pavieniui, nei dirbdamos komandoje. Konservatoriai gavo labai aiškų signalą, kad žmonės nusivylė, jog partija pasuko liberaliu keliu.

Labai gerai pasirodė partija „Laisvė ir teisingumas“, tačiau ji konkuruoja su Darbo partija ir neatmesčiau galimybės, kad per Seimo rinkimus jie dirbs kartu. Tačiau dar neaišku, ar Remigijus Žemaitaitis sugebės tapti naujuoju Uspaskichu, ar taps antruoju Gražuliu.

LLRA-KŠS – jie, kaip ir visada, yra ant ribos. Iš esmės dabar matau labai gerą laiką atsirasti naujam tautinėms bendrijoms atstovaujančiam judėjimui. Rinkėjų lūkestis yra. Yra naujos kartos politikų, ir, jei tokia partija ar judėjimas atsiras, jis gali pasinaudoti šansu Seimo rinkimuose. Greičiausiai didžiosios partijos taip pat bandys žaisti tautinių bendrijų lauke, kels savo kandidatus.

– Turite omenyje sekimą Roberto Duchnevičiaus pavyzdžiu, kurio pergalė Vilniaus rajono mero rinkimuose buvo didžiausia šių rinkimų sensacija?

Pavyzdys parodomasis, tik šios pergalės nevadinčiau didžiausia sensacija. Tai labiau žurnalistų apibrėžimas, jie iš esmės šią sensaciją ir sukūrė. Per pastaruosius metus Vilniaus rajono tautinė sudėtis labai pasikeitė, daugeliui ekspertų buvo akivaizdu, kad tai turėjo įvykti. Jau 2020 metais Seimo rinkimų rezultatai vienmandatėje apygardoje davė tam tikrų signalų, nors daugelis buvo linkę manyti, kad ne-LLRA kandidato pergalė Vilniaus rajono mero rinkimuose įvyks 2027 m. Visgi, nereikėtų pamiršti, kad partija išlaikė realią daugumą Taryboje.

– Politiniai komitetai praėjusiuose rinkimuose pasirodė gana gerai. Ir tai nepaisant to, kad Seimas jiems gana rimtai apsunkino gyvenimą. Ar nepartiniai junginiai turi kokią nors ateitį? Nes tarp rinkėjų vyrauja nuomonė, kad komitetai, neturėdami tiesioginio ryšio su centrine valdžia, negali iki galo įgyvendinti savo programos.

Tiesa, Seimas sugriežtino rinkimų komitetų veiklos taisykles, tačiau, paradoksalu, tai neturėjo didelės įtakos rezultatams. Komitetai išliks, o savivaldoje jie gali daug ką nuveikti. Rinkimuose vietose dažnai lemia asmenybės, ne partinė priklausomybė. Kalbant apie ryšius su centrine valdžia, reikia suprasti, kad komitetuose paprastai renkasi su didžiosiomis partijomis susipykę politikai, ir negalima sakyti, kad jie neturi ryšių su parlamentinėmis partijomis. Priešingai, komitetai turi tam tikrą manevro laisvę, nes nėra konkrečiai susieti su jokia partija, kuri tam tikru momentu gali būti parlamentinėje opozicijoje.

– Jūs buvote Vyriausiosios rinkimų komisijos narys. Per šiuos rinkimus kai kurie komisijos sprendimai, švelniai tariant, atkreipė dėmesį, o iš tiesų tiesiog susprogdino Lietuvos informacinę erdvę. VRK darbą komentavo Prezidentas, Ministrė Pirmininkė, Seimo Pirmininkė, parlamentarai, politologai, žurnalistai ir, žinoma, eiliniai rinkėjai. Ypač Anykščiuose ir Visagine. Kas nutiko ne taip?

Vyriausioji rinkimų komisija tapo savo saugiai-patogios pozos įkaite. Komisija bandė slėptis už formalių deklaracijų ir apibrėžimų. Galiausiai suveikė bumerango efektas, kuris labai smarkiai smogė rinkimų komisijos reputacijai. Jos sprendimuose nebuvo nuoseklumo ir sveiko proto, o, svarbiausia – jokios atsakomybės už rezultatus. Taip pat trūko drąsos priimti sprendimus, kurie būtų apsaugoję patį rinkimų procesą ir pagrindines teises. Taip, Rinkimų kodeksas toli gražu nėra idealus. Taip, sprendimų priėmimo mechanizmas įvairiais lygmenimis vietomis ydingas ir nesubalansuotas. Didelis klausimas dabar – kaip greitai ir kokiu mastu pasikeis pagrindinės rinkimų komisijos sudėtis.

– Minėjote Rinkimų kodeksą. Šis dokumentas reglamentuoja ne tik savivaldos rinkimus, bet ir visą rinkimų procesą. Prezidentas G. Nausėda jau viešai klausė apie kitais metais vyksiančius rinkimus. Ką reikėtų daryti, kad nekiltų skandalų kaip per praėjusius valstybės vadovo ir Seimo rinkimus?

Žinoma, Anykščių ir Visagino istorijos buvo labai plačiai nuskambėjusios, bet tai dar ne visos problemos. Šie atvejai veikiau atkreipė ypatingą dėmesį į problemą. Iš tiesų galima net padėkoti savivaldos rinkimams, kurie atskleidė daugelį Rinkimų kodekso problemų. Kodeksas turėtų būti daug lankstesnis, bet kartu ir konkretesnis. Jis taip pat turėtų aiškiau reglamentuoti klausimų ir problemų, kylančių per Prezidento, Seimo ar savivaldos rinkimus, sprendimus. Tai nėra tie patys rinkimai, ir sprendimai, tinkami vieniems rinkimams, ne visada gali būti taikomi kitiems rinkimams. Būtina skubiai pradėti taisyti klaidas ir tai turėtų padaryti Seimas.

Kalbino ir užrašė Dmitrij Ikonikov, į lietuvių kalbą vertė „DeepL“

Rinkimų kodekse – neteisėtas konstitucinės teisės apribojimas

Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. įtvirtintas draudimas viešinti užpildytą (-us) rinkimų biuletenį (-ius). Poįstatyminiuose teisės aktuose, detalizuojančiuose šios normos įgyvendinimą nueita dar toliau ir rinkimų patalpose jau galite pamatyti įspėjimus, kad fotografuoti negalima, rinkimų komisijų nariai ir stebėtojai daro atitinkamas pastabas balsuojantiems.

Manau, tai rimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų piliečių teisių ir laisvių apribojimas, kuris yra neteisėtas.

Konstitucijos 34 str. 1 d. įtvirtintas bazinis principas, jog piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Konstitucijoje įtvirtina, kad Seimas (55 str. 1 d.), Prezidentas (78 str. 2 d.) ir vietos savivalda (119 str. 2 d.) renkami slaptu balsavimu.

Tačiau slaptas balsavimas yra sudėtinė rinkimų TEISĖS dalis. Tai nėra piliečio pareiga. Kitaip tariant, pilietis gali pasinaudoti savo teise, tačiau tai nėra pareiga. Lygiai taip pat pilietis gali naudotis slapto balsavimo galimybe, o gali ja ir nesinaudoti.

Pilietis gali pasirinkti balsuoti neslaptai. Todėl Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. prieštarauja LR Konstitucijai.

Tai, kad dalis piliečių parduoda savo balsą ir biuletenių fotografavimą naudoja įrodyti savo balsavimo versiją, visiškai nesusiję su normalių piliečių teisių apimtimi. Nusikaltimai turi būti persekiojami ir užkardomi normaliomis priemonėmis, o ne ribojant ir paminant konstitucines sąžiningų piliečių teises.

Sąmoningai dedu savo paskutinio balsavimo biuletenį (jeigu rasiu, vėliau papildysiu ir ankstesnių biuletenių nuotraukomis). Su malonumu lauksiu, kol VRK surašys man administracinio nusižengimo protokolą ir jį skųsiu teismui prašydamas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Rinkimų kodekso normos atitikties Konstitucijai ir jos principams patikros.

Profesionalios manipuliacijos Facebook’e patikliais senjorais – už Laisvės partiją, Remigijų Šimašių, liberalus ir konservatorius

Prieš trejus metus rašiau apie konservatorių partijos naudojamus netikrus „Facebook“ profilius ir pateikiau vieną konkretų pavyzdį. Šį kartą – apie kitos dešiniosios jėgos, liberalų iš Laisvės partijos, naudojamas informacines manipuliacijas didžiausiame lietuviškame socialiniame tinkle.

Igno Žumingio Facebook profilis

Susipažinkite – išgalvotas personažas Ignas Žumingis. Pagal autorių užmanymą jis yra senjoras, profesinę mokyklą Vilniuje baigęs pensininkas, kuris dabar gyvena provincijoje (o 2022-aisiais metais ir neva daug keliavęs po Europos šalis). Socialiniame tinkle jis registravosi 2015 metų antroje pusėje, o aktyviau pradėjo čia dalyvauti 2016 metais, prieš rinkimus į Seimą.

Personažas sukurtas taip, tarsi atstovautų pagyvenusių piliečių auditoriją. Kurioje neva „sveiko proto“ senjorai remia ir palaiko liberalių idėjų darbotvarkę. Šio profilio komentarais kuriamas įvaizdis, neva senjorai palaiko liberalias idėjas, jos jiems priimtinos ir patrauklios. Tinklas realių žmonių, kurie tapę šio netikro personažo sekėjais ir net draugais, yra dirbtinis autentiškumo garantas ir sukuria tikrumo fikciją.

Nuo 2018 metų personažas pradėtas naudoti ir kituose kanaluose, pavyzdžiui, jo vardu pradėta rašyti įvairius teminius tekstus Delfi portalo piliečių nuomonių rubrikoje. Taip netikras profilis tampa priemone fiktyviai diskusijai užkurti ir joje palaikyti vieną iš autoriams reikalingų pozicijų.

Tačiau 2020 metų Seimo rinkimų kampanijos metu profilyje pradėta atvirai agituoti už liberalus ir konservatorius. Šio profilio informaciją vertinusi VRK to nepripažino politine reklama, nes laikė šio profilio autorių gyvu žmogumi, reiškiančiu savo nuomonę:

Kaip matyti iš teksto – profilio autoriai tiesiogiai agitavo už liberalus, o kaip antrą pasirinkimą siūlė konservatorius.

Iš to, kad autoriai 2021 metais kituose tekstuose aktyviai rėmė partnerystės įstatymo idėjas, daryti išvada, kad autorių kolektyvas yra tiesiogiai susijęs su Laisvės partija. Bet artėjant savivaldos rinkimams Laisvės partijai, panašu, kantrybė baigėsi, ir pradėta atvirai agituoti už Remigijų Šimašių – tą puikiai iliustruoja beatodairiška parama gatvių siaurinimo iniciatyvoms, kova už žolės nešienavimą Vilniuje ar kritika Skirmantui Malinauskui. Kelių kitų temų pavyzdžiai – pagyros Vilniaus eglei, Vilniaus kamščių problemos menkinimas, viešojo transporto darbuotojų streiko menkinimas, Kreivio palaikymas dėl elektros rinkos liberalizavimo, Šimašiaus oponentų rinkimuose juodinimas.

Keista ne tai, kad Laisvės partija ir jos meras naudojasi tokia manipuliatyvia technologija kaip netikras „Facebook“ profilis. Stebina, kad tokį netikrą personažą seka 1304 socialinio tinklo vartotojai, o savo drauguose jis turi net 107 bendrus su maninimi „Facebook“ draugus – tikrus, realius žmones. Tarp jų rimti žurnalistai, politikai, visuomenės veikėjai, akademikai, verslininkai ir šiaip normalūs piliečiai.

Nuo vienos tokios tikros diskusijos ir prasidėjo šitas įrašas – netikėtai Igno Žumingio ginče su Sergejumi Kanovičiumi apie nevalytus šaligatvius ir neprižiūrėtas senamiesčio gatves „išgirdau“ ir atpažinau vieno Vilniaus mero patarėjo žodyną, tik jam būdingus išsireiškimus. Pakako patikrinti pagrindinius profilio požymius ir laba diena…

Melagingam profiliui naudojama „Shuterstock“ nuotrauka

Pradėjus vynioti melo siūlų kamuolį darosi kuo toliau, tuo įdomiau – potencialiai melagingų profilių sąrašas sparčiai plečiasi. Bet juk niekas neišdrįs patikėti, kad ta lietuviškojo feisbuko dešinė savo veikimo būdais pernelyg jau panaši į jos taip aktyviai kritikuojamo Kremliaus metodus. Ar ne?

R.Petrausko „Poltava“ – 8,5/10

Knygos apie Lietuvos istoriją šviesą dažniausiai pasiekia tik kaip lengvai modifikuoti akademinių istorikų darbai – monografijos, specializuoti tyrimai ir pan. Todėl Roberto Petrausko „Poltava“ – maloni išimtis. Kai istorijos populiarinimu užsiima puikiai plunksną valdantis istorijos mėgėjas. Nors lentynoje tuo pat metu atgulė Roberto II pasaulinio karo trilogija, tačiau „Poltava“ buvo tai, kas asmeniškai buvo įdomiau ir laimėjo kovą dėl dėmesio.

Apžvalgą reikia pradėti nuo teiginio, kad knygos pavadinimas – klaidinantis. Tai nėra knygą apie Poltavos mūšį. Tai nėra ir knyga apie Šiaurės karą. Tai nėra ir knyga apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Abiejų Tautų Respublikos tris tragiškus dešimtmečius po Valkininkų tragedijos.

Tai knyga apie Švedijos karaliaus Karolio XII ir Rusijos imperatoriaus Petro I dvikovą laikotarpiu nuo 1695 iki 1710 metų. Visa kita (įskaitant LDK ir jos žmonių vaidmenį) yra tik fonas, atskleidžiantis dviejų pagrindinių veikėjų portretus. Lygiai taip pat ir pati dvikova nėra pabaigta – ji tęsėsi dar kone dešimtmetį.

Nepaisant šio neatitikimo tarp knygos pardavimų rinkodaros kuriamų lūkesčių ir faktinio turinio, knyga tinka ir gana menkai šį Lietuvos istorijos laikmetį žinančiam skaitytojui. Tam autorius skiria specialų dėmesį – praktiškai kiekvienas reikšmingas epizodas pradedamas nuo gana plataus to laikmečio geopolitinio įvado. Tai leidžia užpildyti spragas ir paruošia suprasti pagrindinių herojų veiksmų motyvus.

Šiandien, 2023-iųjų pradžioje, knyga jau šiek tiek senstelėjusi. Rašyta dar iki 2022 metais Maskvos pradėto karo prieš Ukrainą, todėl kai kurie geopolitiniai svarstymai, Maskvos rolės vertinimai ir Ukrainos nepriklausomybės kovos atrodo jau kitaip. Kita vertus, tai tik paryškina, kokie reikšmingi, 300 metų senumo pamatai, juda mūsų akyse.

Kaip trūkumą galima įvardinti ir beveik neslepiamą žavėjimą Petro I charakteriu, beatodairiška, gal net avantiūriška, drąsa. Susidaro įspūdis, kad autorius pasirinko remtis tais šaltiniais, kurie Petrą I ir paišė herojinėmis spalvomis. Jo sprendimai lėmė dešimtis ar net šimtus tūkstančių žūčių, o knygoje apie tai galime suprasti kaip strategiškai teisingą Petro I sprendimą. Panašiai šiandien Putinas aukoja šimtus tūkstančių savo piliečių Ukraino fronto linijoje.

Tuo metu Švedijos karaliaus paveikslas pernelyg supaprastintas, padarytų klaidų priežastys ir sprendimų logika pernelyg dažnai lieka po nežinomybės skraiste. Arba pateikiama per savo klaidas teisinusių generolų prisiminimų ištraukas.

Toks sprendimas iš esmės tęsia ir stiprina „Petro I – lango į Europą kirtėjo“ mitą. Ir tai rimtas ideologinis priekaištas knygos turiniui. Ji negriauna Kremliaus pasakojamų pasakų, o jas toliau kartoja. Net apibūdinant Kremliaus propagandos kampaniją ji tampa vos ne gėrėjimosi, o ne kritikos taikiniu.

Knygoje labai trūksta ir daugiau „lietuviško“ konteksto. Tik probėgšmiais joje galime rasti pagrindinių LDK giminių elgesio aprašymus, pagrindinių urėdų pozicijas, elgesį ir virsmus sudėtingomis karinių veiksmų sąlygomis. Tai vėlgi aiškintina knygos šaltiniais – kone visi jie ruso- ar švedo-centriniai. Tik keletas šaltinių skirti lenkų istorijos pjūviams. O tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos, tiek Ukrainos autoriai iš esmės lieka paraštėse (teisybės dėlei, ne tiek daug jų ir yra nagrinėję mūsų pačių – LDK piliečių – istoriją tuo laikotarpiu).

Tačiau visi šie kritiški aspektai – tik bandymas konstruktyviai ieškoti krypčių, ką Robertas Petrauskas galėtų papildyti ar pakeisti būsimuose naujuose knygos leidimuose. Knyga „Poltava“ yra verta kiekvieno savo istorija besidominčio lietuvio laiko. Puikus dėstymo stilius, lengvai ir suprantamai aiškinami gana skirtingo laikmečio klausimai – visa tai puiki atgaiva istorijos populiarinimo srityje atsilikusioje lietuviškoje bibliografijoje.

« Older posts Newer posts »