LNK televizijos „Labas vakaras, Lietuva“ laidos vedėja Karolina Liukaitytė kalbino apie trejus Prezidento Gitano Nausėdos metus – kaip jam sekėsi įgyvendinti savo pažadus, komunikuoti viešai ir politikos koridoriuose.
Pagrindinės mano mintys:
– [..] Prezidentas tikrai mokosi. Palyginti pirmuosius metus ir dabartinę situaciją – mažiau klaidų viešojoje komunikacijoje, pozicijoje. [..]
– [..] Pirmaisiais ir antraisiais metais buvo stengiamasi ieškoti idėjų, iniciatyvų, bandoma imtis iniciatyvos – geros ar blogos. Dabar G.Nausėdos veikimo moto – kaip nesusipykti. [..]
– [..] Dabartinėje situacijoje aktyvios arba viešos diskusijos, pavyzdžiui, kas važiuos į Europos Vadovų Tarybos susitikimus, nebekeliama, tačiau tai nėra Prezidento laimėjimas, o tylus pripažinimas, kad jis padarė nuolaidų konservatorių vadovavimui Vyriausybei, t.y. jam buvo pateikta pasiūlymų, kurių negalėjo atsisakyta, ir taip jam palikta galimybė atstovauti šaliai. [..]
– [..] Ar prisimenate reikšmingą pastaruoju metu teiktą Prezidento projektą? Kokią idėją jis pasiūlęs, kuri tapo realybe? Deja, visi jo programiniai pažadai, net ir racionalūs ir prasmingi, negalėčiau sakyti, kad tapo realybe. Dar liko dveji metai, gali būti, kad pavyks padaryti proveržį. [..]
Tikriausiai tai buvo mano – aštuntoko iš humanitarinės Utenos I-osios vidurinės – pavasaris, kai nugalėjęs rajono programavimo olimpiadoje jau ruošiausi keliauti į respublikinį etapą Biržuose. O gal buvo tos pačios ar devintos klasės ruduo. Mūsų mokyklos informatikos būreliui vadovavusi Giedrė Sudniūtė pakviesdavo į V-osios vidurinės kompiuterių klasę. Tuo metu (berods, kokie 1994-ieji) tai buvo kone kosminis laivas su 486-ukų lygio kompiuteriais, kai visi tenkinomės sovietiniais БК-0012 ar garažuose konstruotais „ZX Spectrum“ klonais (aka Santaka).
Eilinio būrelio metu, kai su BASIC‘u iš dešimčių linijų piešdavom kosminius laivus ar bandydavom programuoti „kamuoliukų atmušinėjimo“ žaidimus, sulaukiau būrelio vadovės klausimo, ar norėčiau susitikti su į Uteną atvažiuosiančiu vienos programavimą labai propaguojančios Kauno mokyklos direktoriumi. Tuo metu žodis „gimnazija“ skambėjo keistai, nors ir kiek pažįstamai – savo mokykloje irgi buvom „eksperimentinės klasės“ moksleiviai. Bet „programavimas“ jau buvo kasdienybė ir, kartu, magnetas.
Tad tą eilinę pavasario (ar rudens) dieną būtent V-osios vidurinės koridoriuje šalia kompiuterių klasės pirmą kartą ir sutikau Direktorių. Neprisimenu ir jau niekas nebeprimins, apie ką tuo kartu kalbėjome. Tikriausiai Direktorius pasakojo apie KTU Gimnazijos viziją, apie gabiausius šalies moksleivius, kurie kartu mokosi ir kuria aplinką, kurioje vien buvimas šalia geresnių verčia augti ir patį.
Dabar pro miglą prisimenu ir pirmąją nacionalinę informatikos olimpiadą (Biržuose), kur sutikau gerą būrį dalyvių „iš tos pačios gimnazijos“. Tuo kartu jie (ping, Audrius Pundzevičius, Tomas Vitulskis, …?) man – vienam niekam nežinomam dalyviui aštuntokui tarp nacionalinio turo „tūzų“ iš vyresniųjų klasių (nacionaliniame ture visi sprendė tuos pačius uždavinius) – atrodė kaip tie patys kosmonautai – toli ir nepasiekiami. Likimo pokštas, kad jau tik gal po metų Klaipėdoje pats buvau jų vietoje – nacionalinėje olimpiadoje jaunesniesiems dalyviams (pinga, Remigijus Staniulis, …?) skelbiau Gimnazijos idėją ir raginau atvažiuoti mokytis į Kauną, Studentų gatvę.
Žinoma, Direktorius nieko nežadėjo, tik kvietė išbandyti. Devintos klasės savaitgaliais išbandžiau Mokslo lyderių turnyrus. Keistai tuomet aš – tėčio vežamas devintokas iš Utenos – jaučiausi tarp rimtų „viską žinančių ir patyrusių“ kauniečių, suvažiavusių iš legendinių, tuomet jau girdėtų kitų Kauno ir kitų miestų bei rajonų mokyklų. Po pirmųjų turnyrų su nerimu laukdavau jų rezultatų, bet paskui supratau – čia tokie pat žmonės, aš ne ką prastesnis ir GALIU!
„Baltic Way“ komandinė matematikos olimpiada Kopenhagoje gal 1997-ųjų pavasarį, kai tapo aišku, kad akademija – gerai, bet gerokai svarbiau yra tiesiog gyvenimas 🙂
Vėliau sekė daugybė kitų žingsnių Gimnazijoje ir ne tik. Kai kurie sėkmingi, kiti – mažiau. Žiūrėdamas atgal dabar jau žinau, kad už visus juos esu atsakingas tik aš pats. Tačiau daug tų žingsnių nebūtų galėję atsirasti, jeigu šiame mano kelyje nebūtų atsiradusi Gimnazija, jeigu Direktorius nebūtų atvažiavęs tą pavasarį į Uteną, jeigu Giedrė Sudniūtė nebūtų pasiūliusi susitikti.
Gali skambėti keistai, tačiau per visą laiką Gimnazijoje ir po jos su Direktoriumi esame bendravę labai mažai. Galėčiau prisiminti gal tik keletą legendinių pokalbių jo kabinete – visi jie apie Gimnazijos reikalus (teko garbė 1998-ųjų žiemą būti išrinktam pirmuoju Gimnazijos moksleivių prezidentu), apie moksleivių atstovavimą. Po Gimnazijos vis sau fiksuodavau, kad reikia susitikti, reikia pasikalbėti, reikia pasitarti (įvairiausiais nepakalbėtais svarbiais ir nelabai klausimais apie reikalus ir apie gyvenimą iš esmės), bet vis sutrukdydavo ta mūsų gyvenimo skuba. Ir tragikomiška, kad kone prieš pat pandemijos pradžią jau buvome sutarę susitikti. Tačiau dabar viena iš paskutinių žinučių iš Direktoriaus jau skamba tik kaip nebylus priekaištas: „[..] Vis tik su Tavimi labai noriu susitikti! Todėl štai telefono numeris [..]“.
Ne vienas klausimas, kurio taip ir nespėjau užduoti Direktoriui, matyt, taip ir liks neatsakytas. Į kitus, kad ir neužduotus, atsako pats Direktoriaus pavyzdys – gyvenančio SAVO gyvenimą, ginančio SAVO vertybes, net jeigu prieš susimoko ir VISAS pasaulis.
Mano prisiminimuose Direktorius visada lieka tuo, kuris atvėrė bene svarbiausius vartus į gyvenimą – su visais jo iššūkiais, galimybėmis ir prieskoniais.
Liutauras Ulevičius, VII KTUG laida
TŽIANP (Tautos žygis į Aukštaitijos Nacionalinį Parką, 1997-ųjų vasara). Už poilsio foto – ačiū Vyteniui ir Jurgiui 😉
Nors Visuomenės informavimo ir Reklamos įstatymai labai aiškiai draudžia paslėptą reklamą, tačiau pastaraisiais metais visoje žiniasklaidoje (toli gražu ne tik Lietuvos) įvykęs virsmas, o ypač socialinių tinklų platformų plėtra ribą tarp nepriklausomo redakcinio turinio ir reklamos užsakovo kontroliuojamo (didesne ar mažesne apimtimi) turinio ištrynė. Išnykusi riba toliau tirpdo pasitikėjimą žiniasklaida, nes pastaraisiais metais aiškiai augantis skaitytojų kritinio mąstymo lygis verčia abejoti – ar mus tikrai laiko kvailiais?
Tačiau, nesant privalomo reklamos užsakovų deklaravimo ar stokojant kitaip įtakos mainuose dalyvaujančių subjektų skaidrumo, eiliniam vartotojui dažnai kyla klausimas – kaip įmanoma atpažinti paslėptą reklamą? Kokie tiesioginiai ar netiesioginiai požymiai rodo, jog vienas ar kitas turinys iš esmės yra konkretaus užsakovo interesais paruoštas, su juo suderintas ir jo tiesiogiai ar netiesiogiai atlygintas?
Apie tai detaliai pasakoju kovo mėnesio žurnale „Verslo klasė“:
Ir nors tekstas rašytas gruodį, kai karu Ukrainoje dar niekas net netikėjo, dabar jį skaitant galima patirti, jog propagandos atpažinimas labai panašus visiškai skirtingose srityse – ar tai būtų verslo propaganda, ar karo meto informacija. Tai dar vienas pavyzdys, kad propaganda neturi vertybinio vektoriaus – ją naudoja visi visiems tikslams, ir geriems, ir blogiems.
„Laisvės TV“ organizuotoje akcijoje „Laisvė šviečia“ dalyvavau kaip „Ugdymo meistrų“ svečias. Su mane kalbinusiu Luku Benevičiumi dalinausi mintimis apie dezinformaciją – kaip atpažinti, kaip saugotis, kaip ieškoti autentiškos informacijos, kokie visiems žinomi dezinformacijos pavyzdžiai, kodėl karo metu pirmiau reikia sustoti, pamąstyti, o tik paskui reaguoti į karo tekstus, vaizdus ir garsus.
Pagrindiniai klausimai:
Kaip atpažinti tikrą ir netikrą informaciją?
Kas yra pirminis šaltinis? Ar ir jis gali būti nepatikimas?
Kas vyksta Lietuvoje – ar daug netikros informacijos Lietuvoje?
Kokie visiems matyti dezinformacijos pavyzdžiai?
Kas dar be emocijų užgožia faktus?
Ilgalaikis dezinformacijos poveikis – ar įmanoma „ištaisyti“
Ką nori prie privataus lėktuvo (už 6000+ €/val.) besifotografuojanti Viktorija Lubytė pasakyti savo (bene 12% akcijų) „Achemos“ streikuojantiems darbuotojams?
Ar jau laikas keisti (ar bent sutrumpinti „Google“ kartai) Lietuvos himną?
Ar laimės Euroviziją lietuviška daina? Čia kultūrinė olimpiada ar verslo planas?
Šveicarija pritarė tabako reklamos ribojimams referendume. Ar mums jau irgi laikas? Ar sugebėtume?
Tautininkų istorijos pasididžiavimas – partijos vadovu tapęs snarglinis Petras Gražulis?
Visą laidą galima peržiūrėti „Žinių radijo“ paskyroje „Patreon“ platformoje, o anonsas radijo interneto svetainėje (nuoroda) ir žemiau:
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
Informacijos nutekinimo drama – neeilinėje Seimo sesijoje: ar bus rasti kaltieji?