Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 191 of 217

Širdies draugas (-ė) kaip „commodity“

Pastaraisiais metais vis dažniau savo aplinkoje išgirstų pavyzdžių, kad širdies santykiai (aka „meilė“) vis dažniau tampa kažkokiu neapčiuopiamu turtu, kurį galima prilyginti automobiliui, geram namui, atostogoms egzotiškoje ar labiau matytoje šalyje. Širdies draugas (-ė) tarsi tampa nauja nematerialaus turto rūšimi, kurį galima keisti, parduoti, nuomoti, dalytis ir pan. Toks žmogus jau niekuo nepanašus į „mano antrąją pusę“, tai tiesiog mano požymis, kuris rodo mano statusą visuomenėje („turiu žmoną blondinę“), materialinę bazę („mano vyras rūpinasi mano išlaikymu“) ar žymi kokią kitą svarbią savybę.

Meilė šiais laikais nėra svarbus jausmas, ką jau bekalbėti apie šventą priesaiką, kuri surišdavo „iki grabo lentos“ mūsų protėvius. Dabar širdies santykiai, tai kūniškumas, tai malonumas, tai pramoga ir laisvalaikis. Meilė – pareiga šiais laikais neegzistuoja, nes tai vargina, uždeda rūpesčius auginti savo atžalas („o kam tų vaikų apskritai reikia?“), padėti vienas kitam ir džiaugsme, ir varge („mums užtenka ir darbo rūpesčių“).

Norėčiau turėti sprendimą, tačiau tokio šį kartą tikrai neturiu. Belieka likti pasyviu ir nekonstruktyviu stebėtoju ir žvelgti į televizijos ekraną (pavyzdžiui, serialas „Draugai“), kuriame, atkartojant mūsų realybę, savo širdies daleles galima pabandyti sujungti su visais ir kiekvienu atskirai, tačiau iš tiesų savąja širdį slepiant po penkiais apsauginiais sluoksniais ir tik kartais ją išdrįstant parodyti kokiame nors slaptame IRC pokalbių kambarėlyje..

„Pilietė“ Katrė Duglaitė (aka Kathryn Douglas)

Gėda.

Su visa tolerancija kitataučiams ir gerbdamas ilgametes Lietuvos kosmopolitines tradicijas esu griežtai prieš skubotą Pilietybės įstatymo keitimą:

  • Lietuvos piliečiu galima laikyti tik tuos asmenis, kurie valingai siekia integruotis į Lietuvos visuomenę;
  • Lietuvos piliečiu galima laikyti tik tuos asmenis, kurie yra susipažinę su Lietuvos istorija, kultūra ir gali bent minimaliai kalbėti bei rašyti lietuviškai;
  • Lietuvos piliečiu galima laikyti tik tuos asmenis, kurie turi ilgalaikius (o ne vieno čempionato trukmės) santykius.

Be to, kaip bežiūrėtum, tačiau itin juokingai atrodo prancūzų futbolo rinktinė, kurioje savo šaknimis tikrų prancūzų iš esmės nėra..

Pro Romas Sakadolskis: Lietuvos problema – kritinio mąstymo stoka

Interneto portalas www.bernardinai.lt publikuoja interviu su žurnalistu Romu Sakadolskiu, kurio pagrindinė tema – informacinis raštingumas. Iš esmės pritardamas interviu pozicijai nesutinku su problemos lokalizavimu. Manau, esminė Lietuvos problema – tai nesugebėjimas kritiškai vertinti gaunamos informacijos.

Kritinis mąstymas – tai ne tik bendro vaizdo turėjimas, tačiau ir tolerancija kitokiai nuomonei, pagarba jai. Ačiū tarybinei mokslo sistemai, šiuo metu skaityti moka >99 % Lietuvos piliečių ir daugelis iš jų suvokia vienokią ar kitokią poziciją. Manyčiau, Romo Sakadolskio nurodomas etapas – tai pirmasis būtinas žingsnis, vaizdingiau sakant „gebėjimas girdėti dvi nuomones“. Tačiau pilietinė visuomenė – ne tik gebanti matyti stereo vaizdą, kur kas svarbesnė jos savybė integruoti visiškai priešingus interesus, juos gerbti ir ieškoti bendro kompromiso.

Todėl „informacinis raštingumas“ tikrai neturėtų būti 9-11 klasių dalyku, tai turėtų būti pradinukams skiriama užduotis. Žymiai sudėtingesnis ir svarbesnis – nuomonių tolerancijos ir kompromisų siekių ugdymas. Ir čia eilinio neįdomaus mokytojo pamokslo ar mintinai kalamų apibrėžimų tikrai nepakaks. Juo labiau, kad tokį dalyką gali dėstyti tik tokiais principais savo gyvenimą kuriantis žmogus. Kur tokių rasti visoms Lietuvos mokykloms – klausimas retorinis..

Provincija be ryšio (interneto).. ar RAIN'as padės?

Prieš apytiksliai mėnesį savo blogą pajungiau į „Google Analytics“. Rezultatas vienareikšmiškas – internetu Lietuvoje naudojasi Vilnius ir truputį Kaunas. Kitur… nebent galima viltis, kad kitos apskritys ravi braškes ar bulves..

O optimistai iš TNS sako, kad per šešis mėnesius internetu naudojosi 33,7 proc. gyventojų. O „gemiusAudience“ suskaičiavo net 879 097 „gyvas dūšias“.

Kažkur skaičiai nesueina. Net jei ir įmanoma juos gretint, baisiausia yra tai, jog Vilniaus ir Kauno apskrityse net 90 proc. lietuviškojo interneto naršytojų. Tai ne tik skambutis reklamdaviams, bet kur kas svarbesnis skambutis ateičiai – regionai pasmerkti skaitmeninei atskirčiai…

P.S. tikėkimės, kad čia kur nors nesuveikia technika arba „Google Analytics“ maišo mūsų regionus

« Older posts Newer posts »