Pastaraisiais metais vis dažniau savo aplinkoje išgirstų pavyzdžių, kad širdies santykiai (aka „meilė“) vis dažniau tampa kažkokiu neapčiuopiamu turtu, kurį galima prilyginti automobiliui, geram namui, atostogoms egzotiškoje ar labiau matytoje šalyje. Širdies draugas (-ė) tarsi tampa nauja nematerialaus turto rūšimi, kurį galima keisti, parduoti, nuomoti, dalytis ir pan. Toks žmogus jau niekuo nepanašus į „mano antrąją pusę“, tai tiesiog mano požymis, kuris rodo mano statusą visuomenėje („turiu žmoną blondinę“), materialinę bazę („mano vyras rūpinasi mano išlaikymu“) ar žymi kokią kitą svarbią savybę.
Meilė šiais laikais nėra svarbus jausmas, ką jau bekalbėti apie šventą priesaiką, kuri surišdavo „iki grabo lentos“ mūsų protėvius. Dabar širdies santykiai, tai kūniškumas, tai malonumas, tai pramoga ir laisvalaikis. Meilė – pareiga šiais laikais neegzistuoja, nes tai vargina, uždeda rūpesčius auginti savo atžalas („o kam tų vaikų apskritai reikia?“), padėti vienas kitam ir džiaugsme, ir varge („mums užtenka ir darbo rūpesčių“).
Norėčiau turėti sprendimą, tačiau tokio šį kartą tikrai neturiu. Belieka likti pasyviu ir nekonstruktyviu stebėtoju ir žvelgti į televizijos ekraną (pavyzdžiui, serialas „Draugai“), kuriame, atkartojant mūsų realybę, savo širdies daleles galima pabandyti sujungti su visais ir kiekvienu atskirai, tačiau iš tiesų savąja širdį slepiant po penkiais apsauginiais sluoksniais ir tik kartais ją išdrįstant parodyti kokiame nors slaptame IRC pokalbių kambarėlyje..
