100 km – apytiksliai toks atstumas skiria Vilnių ir Uteną. Tris taškus: butą su biuru ir namus. Sekmadienį važiuojant lankyti išėjusiųjų gamta aukštyn kojom apsivertė likus važiuoti kokią trečią dalį kelio – dulksna virto lietumi, šlapdriba ir galiausiai sniegu. Kelio dangos viduryje – sniego kaugė. Degalinėje priekinį automobilio numerį jau dengė sniegas. Nuotraukoje – berods, 2002-ųjų pavasario Antakalnio miškų akimirka, didesnės raiškos nuotrauka čia.

Įdomi ta stichija – pusvalandis kelio ir mes jau kitame pasaulyje. Pusdienis laiko ir vietoj sniego jau šviečia saulė.

Už tai ir myliu Lietuvą.

Stelmužė – bažnytkaimis Lietuvos-Latvijos pasienyje. Jeigu iš Zarasų pasuksite į Obelius, tai pavažiavę ~4 kilometrus sukite į dešinę ir nuostabiu turtingų europiečių ir varganų lietuvių pinigais išklotu naujutėliu keliuku kokį desėtką kilometrų riedėsite nuostabiais autentiškais aukštaitiškais kalneliais. Stelmužės evengelikų reformatų bažnyčia – autentiškas XVII amžiaus antrosios pusės palikimas. Savo rankomis čiuopiau medinius vinis ir tik iš lauko pusės rastumėte ką kita.

Šalia bažnytėlės – du savotiškai kontrastuojantys paminklai. Pirmasis – Stelmužės ąžuolas. Iš tarybinių laikų jis kažkuo yra likęs panašus į Žalgirio mūšį. Tai tarsi „sisteminių tarybinių rezistentų“ iškovota galimybė turėti kažką sava ir „tarybiškai lietuviška“. Antrasis – pimojo pasaulinio karo kareivių kapai.

Įprasta manyti, kad Stelmužės ąžuolas, tai tikrų tikriausias Lietuvos stiprybės simbolis. Deja, gyvas vaizdas ir faktai tam akivaizdžiai prieštarauja: Ąžuolas gerų geriausiu atveju yra nevykęs buvusios stiprybės atspindis. Skersai išilgai vėtrų ir žaibų daužytas laikosi tik žmonių pagalbos dėka. Ką jau bekalbėt apie žiauriai atrodančias „žaizdas“ ir įvairius jų „sutvarstymus“; ~1650 metus statyta evangelikų reformatų bažnyčia nėra atsitiktinis ženklas. Tuo metu tai buvo Ylukstės filijinė bažnyčia. Kitaip tariant, Stelmužė priklausė Kuršo kunigaikštystei (Infliantams). Taigi, vien formaliai Stelmužė ir jos ąžuolas „lietuviškais“ gali būti laikomi tik nuo ~1570 metų, kai Kuršas tapo Abiejų Tautų Respublikos vasalu. Taigi, iš viso savo amžiaus lietuvybe ąžuolas geriausiu atveju galėtų girtis vos 2-3 šimtmečius.

Nors Stelmužė ir gyvena latviškomis šaknimis, tačiau vis tiek tai puiki vieta pasigrožėti gamta. Ypač tokį gražų rudenį. O eurais klotas kelias tikrai negadins Jūsų automobilio duslintuvo 🙂 Aišku, kaip ir visada, ciniškai baigčiau: „Būkim sąžiningi patys su savimi ir pripažinkim – nusišvilpt daugeliui lietuvių ant savo šaknų“. Blogiausia, kad niekas ir nesiginčytų..

Prieš pora metų gavau nemenką šoką, kai suvokiau, kad nuo mano biuro Vilniuje atstumas iki Baltarusijos gali būti matuojamas puse valandos kelio (būtent po tiek atsidūriau pasienio eilės pabaigoje). Šį savaitgalį aplankęs tėvelius Utenoje penktadienį vakare sugalvojau, kad reikia aplankyti Daugpilį ir palyginti jį su prisiminimais, kurie atkeliauja dar iš tarybinių 1985-1987 metų, kai kelionės į Daugpilį siejosi su kelionėmis į truputį kitokį pasaulį, kuriame buvo nepamirštama radiotechnikos ir/ar žaislų parduotuvė. Joje manęs laukdavo naujas karinės technikos modeliukas – tankas, patranka, šarvuotis ar sunkevežimis 🙂 Nuo tų laikų prabėgo beveik pora dešimtmečių, tad.. kas pasikeitė?

Atmintyje tarybiniai laikai gana juokingai siejasi su įspūdžiu iš kelionės į EuroDisneilendą. Joje patyriau bene pirmąjį deja vu, kai kirtome, berods, Belgijos-Vokietijos sieną. Lygiai tokia pat procedūra būdavo ir kertant broliškųjų tarybinių respublikų sienas. LTSR ir LTSR sieną žymėdavo vienintelis žymuo – respublikos pavadinimas.

Dabar mes su latviais jau priešai. Ant tilto – herbai, abipus valstybių ribą simbolizuojančio juokingo upelio šlaitų viršūnėse įsitaisę muitininkų postai. Ši žmonių kasta, turbūt, yra unikali žmonijos rūšis – kur ir kaip juos besutikčiau, jie visur kažkokie.. gyvuliai?!

Šį kartą juokinga situacija su latviais – apie 20 minučių latviai mus visus „registravo“. Tarp belaukiančių sklandė gandas, kad latviai taip ruošiasi NATO viršūnių pasitarimui – esą taip bando apsisaugot nuo pavojingų tipų? Jeigu toks NATO saugumas, tai velniop jį.

Nežinau, ar teko kada kam važiuoti į Daugpilį ir neįsiminti šio paskutinio Dauguvos slėnio. Kelias, kurį kerta dvi geležinkelio šakos, tiesus kaip styga ir atsiremia į pilnu tempu veikiantį kalėjimą. Kartu tai – tai kelionės vidurio ženklas, nes nuo kalėjimo vos pora kilometrų į dešinę ir civiliams skirtas tiltas perkelia praktiškai į Daugpilio centrą.

Tai, kad antrame pagal gyventojų skaičių (viso ~110 tūkst.) Latvijos mieste yra „Maxima“, nieko nenustebins. Stebina tik itin didelis ne-latvia-kalbių skaičius: rusai 54%; lenkai 15%; baltarusiai 8%; ukrainiečiai 2% .. latviai 17%.

Juokingiausia parduotuvių dalis – beveik ideali Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės kopija šalia miesto turgaus. Visa tragikomedija, kad kopija iš ~1995 metų Lietuvos „vaizdelio“ – totalus Gariūnų stilius tiek prekių asortimento, tiek ir pateikimo srityse.

Daugpilis neįgudusiam vairuotuojui gali tapti paskutine pasivažinėjimo aikštele. Taisyklės, pagal kurias važinėja tramvajai, galima suformuluoti į vieną sakinį: „Jis niekada nepraleidžia“. Jeigu pasimaišei kelyje – klausimų nebeliks. Vat todėl aš esu prieš, kad toks transportas atsirastų Lietuvoje.

Daugpilio tvirtovė

Pirmoji Daugpilio tvirtovė mini 1270 metus, kai ją čia įkūrė Kalavijuočių ordinas. Tačiau ji nutolusi nuo miesto centro apie 19 kilometrų, todėl šį kartą jos pamatyti neteko. Pagrindinis dėmesys – XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje caro įrengtai tvirtovei (Dinaburgas cietoksnis). Ji išdėstyta abipus Dauguvos upės. Dešiniajame krante pagrindinė bazė. Kairiajame – jau minėtas dabar veikiantis kalėjimas. Bene pagrindinis išbandymas tvirtovei teko 1812-ųjų kare prieš Napoleoną, kai prancūzų armija nesugebėjo įveikti gerai įtvirtintų pozicijų. Tačiau ko neįveikė ginklu, prancūzai padarė psichologiniu spaudimu – rusai pabėgo susprogdindami svarbiausias pozicijas, nes puikiai suvokė ilgalaikio priešinimosi beprasmybę prieš akivaizdžiai stipresnį priešą.

Tarybiniai metais tvirtovėje buvo įsikūrusi aviacijos mokykla. Ir iš tiesų – tarybiniai laikai primena, kad kelionėse į Daugpilį teko pamatyti ar bent išgirsti pirmuosius naikintuvus. Dabar aviacijos mokyklą primena tik tvirtovės teritorijoje pažymėta „Aviacijas iela“ ir tuščios garbės lentos. Užlipdamas į didžiulės aikštės tribūną taip ir gali įsivaizduoti, kaip paradus čia priiminėdavo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos kariuomenės vadai ir vadeliai. Tiesa, tribūna ir jos ankstesni lankytojai neatlaikė laiko iššūkių. Kaip gyvas priekaištas jiems – šalia po egle begulinti „Raffaelo“ saldainių dėžutė. Priešas vėl neįveikė tvirtovių, bet pasikasė po supuvusios maskvietiškos psichologijos pamatais.. Kartu apleista tvirtovė, manding, simbolizuoja dar vieną Daugpilio realybę – Latvijos žemė priima okupantus, bet jiems čia nesiseka. Ateina vieni (vokiečiai) ir palieka, ateina antri (lietuviai) ir dingsta, atėjo treti (maskoliai) ir išnyko kaip dūmas.. Gal pagaliau eilė patiems latviams?

Tai vat tokia trumpa 4 valandų kelionė į tarybinę praeitį.

Gana dažnai išgirstu klausimą – o kam tau to reikia? Kodėl rašai interneto
portalams? Kodėl rašai internetinį
dienoraštį? Kodėl net savo knygai sukūrei blogą? Vieni iš karto paskubėtų
atsakyt, jog tai savireklamos dalis, kiti minėtų asmenines, profesines ar
visuomeninės priežastis. Tačiau teisingas atsakymas yra žymiai paprastesnis –
tai gyvenimas šiandienos ritmu.

Štai neseniai mano blogo lankytojų skaitliukas persvėrė 10 tūkstančių ribą.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad skaitliukas, kuris pradėjo veikti šių metų
balandžio mėnesio pabaigoje, buvo parodytas 10 tūkstančių kartų – apytiksliai
2000 kartų per mėnesį, daugiau nei 60 kartų per dieną! Jeigu skaičiuočiau
unikalius lankytojus (t.y. atmesdamas tuos lankytojus, kurie lankėsi po kelis
kartus, žiūrėjo skirtingus tinklalapius ir pan.), gaučiau daugiau nei 6
tūkstančių svečių – daugiau nei po tūkstantį per mėnesį, apytiksliai 35 per
dieną!

Kitaip tariant, blogas suteikia galimybę per dieną neakivaizdžiai pabendrauti
su 35 žmonėmis. Jeigu nedirbate pardavėju(-a) prekybos centre, tai 35 kontaktai
per dieną yra didžiulis krūvis. Jeigu dirbate vidutinėje įmonėje, per dieną
sutinkate iki pusšimčio kolegų, tačiau su daugeliu iš jų ryšys tetrunka
akimirksnį. O iš 35 blogo lankytojų net 25 panūsta paskaityti dar kažką,
atsiverčia dar bent vieną informacijos žiupsnelį.

Tad kodėl aš turiu blogą? Nes blogas suteikia unikalią galimybę išplėsti savo
bendraminčių ratą, pasidalinti mintimis ne tik su savo kolegomis darbe, draugais
po darbo ar giminaičiais namuose. Dar svarbiau, kad blogas išlaisvina nuo laiko
pančių – mano rytines mintis kolega gali skaityti ir komentuoti per pietų
pertrauką, vakare ar net grįžęs iš naktinio vakarėlio. Mano replika vėlgi
neribota. Palyginimui pabandykite prisiminti, kada paskutinį kartą turėjote
progą ramiai pakalbėti apie paskutinius jums ir jūsų draugams svarbius
įvykius?

Mūsų kuriamos ir prižiūrimos interneto svetainės tėra tik viena naujojo
spartaus gyvenimo šaka. Technologijų žurnale „Naujoji komunikacija“ jau rašiau,
kad su kiekviena diena mūsų gyvenimas vis labiau „skęsta“ virtualiose
bendruomenėse. Pavyzdžiui, savotiškas kiekvienos darbo dienos pradžios ritualas
(ir kartu košmaras) – tai visų virtualių bendruomenių, kurioms priklausau,
prijungimas ir peržiūra. Ar tai būtų „skype“, MSN, ICQ, draugams.lt, one.lt ar
virtualūs diskusijų forumai kaip istorija.net – kiekvienas iš jų reikalauja
dėmesio. Tačiau kartu šie virtualūs ryšiai suteikia unikalią progą kompensuoti
asmenines spartėjančio gyvenimo netektis. Kavos puodelis su draugu, dirbančiu
Paragvajuje, iš tiesų yra realybės utopija, tuo pat metu apsikeitimas anekdotų
URL nuorodomis ar popietės pokalbis – realybė!

Malkolmas Gladvelas savo knygoje „The Tipping Point“
pateikia įdomią įžvalgą apie gana sunkiai pamatuojamą žmonių savybę kaip
„jungiamumas“. Autorius atsitiktine tvarka parinko poros šimtų vardų sąrašą ir
paprašė auditorijos įvertinti, kiek atitinkamais vardais besivadinančių žmonių
jie pažįsta asmeniškai. Rezultatai skyrėsi itin smarkiai – nors kiekvienas iš
mūsų turime savo pažįstamų žmonių ratą, su kuriais nuolatos bendraujame, tačiau
artimiausių bendraminčių skaičius labai skiriasi. Suprantama, kad didesnis ratas
rodo ir didesnę įtaką bei svarbą.

Naujajame pasaulyje mūsų „gyvų“ kontaktų skaičius mažėja, tačiau kartu mes
gauname vis daugiau naujų galimybių plėsti savo virtualius ryšius. Kiek aktyviai
juos išnaudojame – mūsų pačių sprendimas. Štai Toma Jonuškaitė paskutiniame „Versus“ numeryje teigia, kad kai kurie
verslininkai vietoj mobiliojo telefono numerio vizitinėse kortelėse jau rašo
„skype“ vardą. Ar tai pasiteisina, dar ginčijamasi, tačiau didesne pavara
gyvenantis pasaulis mus bando „nužmoginti“ – nepasiduokime ir bendraukime!