Dar visai neseniai rašiau apie tik etniniais kriterijais skiriamų piliečių trumparegiškumą ir ginčus.

Pasirodo, kietakakčiai lietuviai praėjusių metų lapkritį neišgirdo kietakakčių lenkų retorinių patrankų. TV3 atsibudo ir dar delfi.lt pasitelkė. „Kurier Wilenski“, atrodo, pasirengę ginčytis.

Bendrapiliečiai, neturit ką veikti?

Kaip jau rašiau, dienraščio „Verslo žinios“ priedas „Verslo mokymai ir konsultacijos“ paskelbė 2006 metų ryšių su visuomene rinkos duomenis. Ką jie rodo?

Darbuotojų efektyvumą ir pajamų augimą sėkmingiausiai derina Strateginių komunikacijų centras, „Euro RSCG PR ir „Avenire“.

Plačiau galite paskaityti čia.

Kažkaip visai netyčia Vyriausybės interneto svetainėje radau Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijos projektą.

Atsisiunčiau, perverčiau, pirmieji įspūdžiai: koreguotina struktūra; pagarbos vertas ekspertų sąrašas, tik nepaaiškinta, koks jų indėlis (būtų naudinga nurodyti konkrečiai, jeigu jie yra bendraautoriai, kad būtų galima tiesiogiai diskutuoti); dokumento formatas akivaizdžiai pritaikytas biurokratiniam tvirtinimui – tą iš karto rodo punktais žymimos pastraipos, dokumento pabaigoje – siūlomas įgyvendinimo priemonių planas; iš pirmo žvilgsnio pastebimas trūkumas – pamatinė įvaizdžio  idėja „Lietuva – tai vieta, kur galima kurti ir  įgyvendinti savo idėjas“ – tiesiog pateikiama kaip faktas, trūksta jos trumpos ir aiškios argumentacijos;  nelabai suvokiu, kaip strategiją galima siūlyti tvirtinti, jeigu joje nėra nei vienos schemos ar iliustracijos?

Tikiuosi, nuosekliai susipažinęs galėsiu komentuoti konstruktyviau. Neabejotina – tai mūsų visų bendras reikalas.

Negaliu nepasigirti praėjusios savaitės „džiaugsmu“ – parašiau akademinį straipsnį, kurio reikia doktorantūros studijų eigai į priekį.

Populiariai straipsnio temą galima įvardinti „ar blogo autorius yra žurnalistas?“.

Straipsnio sritis gana nišinė, todėl teisės mokslininkus (t.y. turinčių daktaro laipsnį), galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Į patą patekau, kai gavau dviejų pripažintų savo srities specialisčių nuomones:

• I-oji: „internetinio dienoraščio autorius jokiu būdu negali būti laikomas žurnalistu, nėra jokios teisinės problemos“;
• II-oji: „internetinio dienoraščio autorius aišku yra žurnalistas, nėra jokios teisinės problemos“.

Ir iš abiejų potencialių recenzenčių gaunu atsisakymą rašyti recenziją, nes „teisinės problemos nėra!“. Keep smiling..