Vargšas ponas Vaitiekūnas. Nepavydi jam nei vienas kūrėjas,
kurių teises ir pinigėlius tasai gina. O juk gina teisybę, kad ir kokia
nepatogi ta būtų uogų ir grybų rinkėjams ar uogienių ir konservų gamintojams.
Teisybė paprasta – gyventi padeda ne tik pjūklas ir plaktukas, bet ir mintys,
padedančios tuos daiktus valdyti.
Būsiu nuobodus ir pasikartosiu. Lietuvai dar šimtai mylių ir
sieksnių iki tikrosios žinių visuomenės, nes pagrindinis tokios požymis – tai
žinių vertės suvokimas, jų tapimas pagrindiniu „perku-parduodu“ dalyku. Kai
Lietuvoje žemės ūkis turi ministeriją, tai informacinė visuomenė (dar net ne
žinių – tik informacinė) tenkinasi departamentu prie Vyriausybės, kuris iš
Vyriausybės rūmų iškeldintas. Ir tas „prie“ yra labai simbolinis, praktika jį
pavertė „po“ – po Vyriausybe, po ministerijomis ir, aišku, po žemės ūkiu.
Pagarbą daiktams, fiziniams kūnams ir lavonams simbolizuoja
net du paskutiniai daugelio mūsų sąmonę užkimšę įvykiai.
Štai Arūnas Matelis laimėjo prestižinį apdovanojimą, tapo „LT
tapatybės“ nugalėtoju. Ir taip toliau, ir panašiai. Galiu lažintis, kad net
vienas nuošimtis Lietuvos nėra matę ir tikrai ateityje nepažiūrės tos laurus nuskynusios
dokumentikos. Nors „Nominum“ DVD žada jau kovą, tačiau galiu vėl lažintis, kad
DVD pardavimai Lietuvoje net iš tolo nesieks svetimšalių susidomėjimo ir tikrai
neviršys platinos, kurią gavo klasikinė dovana užjūrio lietuviams – „Skrydis
per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“.
Antrasis atmintyje dar gyvas simbolis – tai nekrofiliškas
lietuvių susidomėjimas a.a. Jurgos Ivanauskaitės gyvenimo pabaiga. Taip ir iki
šiol nesuprantu, kodėl žmonės myli lavonus. Gal geriau perskaitytų bent pora
rašytojos romanų, juos suprastų ir savo mintyse ir nusiteikimuose (o gal –
duokdiev, net darbuose!) žymiai svariau pagerbtų? Spėju, kad atsakymas tas pats
– bendrapiliečiams yra nesuvokiamas gyvenimas „anapus“ fizinio kūno ribų, tad
kodėl turėtų būti įdomios rašytojo mintys? Juk vieninteliai rašytojų nuopelnai –
tai įvairiais formatais parduodama makulatūra, kuria pildomos spintos, kad šios
gražiau atrodytų.
Paskutinis prisiminimas jau asmeninis. Dažniau į užsienį
išvykstantys iš pradžių nustemba, kai kartu su Jonu Meku bene garsiausia šalies
atstove pavadinama Marija Gimbutas (taip, taip – ne Gimbutienė), išgarsėjusi
savo baltų istorijos tyrinėjimais. Tačiau nuostaba kyla iš to, jog mokslininkės
nuomonė nėra visuotinai pripažįstama, o net priešingai – laikoma spekuliatyvia.
Tada belieka patiems asmeniškai susipažinti su mokslininkės mintimis,
prisiversti ir simbolinę dydmoterę narstyti po gabalėlį už kiekvieną paliktą žodį.
Mintis privalau baigti tarybinėmis skulptūromis, koncertais
mokyklų salėse ar universitetuose be perstojo ūžiančiais kopijavimo aparatais.
Grūto parkas niekada nebūtų sulaukęs lankytojų, mokyklų salėse niekada
neskambėtų muzika, studentai nesugebėtų patys pakartoti visų atradimų. Visa tai
kažkas kūrė, kuria ir kurs. Bene pagrindinė pastarųjų amžių plėtros priežastis –
tai piniginis kūrėjų skatinimas (ir tuo, beje, Vakarų Europa ir skyrėsi nuo
kitų kultūrų). Jeigu ją atimsime, galėsime džiaugtis nekokybišku vietiniu ar
pabrangusiu įvežtiniu turiniu.
Nes bulves geriau augina lenkai, o kinai turi daugiau
siuvimo fabrikų mėsos.
Galiu tik paspekuliuoti, kad viena iš Abiejų Tautų Respublikos žlugimo
priežasčių – tai investicijų į inovacijas stoka. Dar XVI amžiuje maskolius
darkėme į šipulius, gąsdindami jiems nematyta artilerija, tačiau jau po
šimtmečio ar poros nebesugebėjome vytis į ateitį pro Petro I Europos langą
nuskubėjusios Maskvos.
Paskelbta vz.lt
