Gegužės pradžia sutapo su trimis pokalbiais. Kiekvienas iš jų savitas ir įdomus. Pirmasis – su monsinjoru Petru Baltuška, antrasis – su VU magistrantu Andrium Matuliausku, trečiasis – su tik redakcijai žinoma persona.

**

Gerbiu skaitančius žmones. Lenkiuosi prieš savo tikslą turinčius ir jam pasišventusius. Todėl likau sužavėtas, kai pirmąją gegužės dieną pavakaryje mane krikštijusįjį kunigą Petrą Baltušką pamačiau palinkusį prie knygos. Su lygutėle sutana, susikaupusiu veidu ir truputį nustebusiomis akimis, kai pabeldžiau į langą.

Į Daugailius važiavau dėl dviejų bažnytinei santuokai už gimtosios parapijos ribų reikalingų dokumentų:

• laisvo stovio liudijimo;
• leidimo tuoktis už parapijos ribų.

Mėgsta zbitkus aukštaičiai, o pomėgis juokauti tik didėja su kiekvienais pragyventais metais. Todėl užsimezgė smagus pokalbis.

Moinsinjoras žmogus įdomus, todėl nenustebau, kai pasiėmė kažkurių rinkimų „Tėvynės sąjungos“ bloknoto lapą ir pradėjo rašyti Pažyma… Rezultatas gavosi įdomus – konservatorių rinkiminės kregždutės, duomenys, kad dar galiu Dievui ir pasirinktai antrajai pusei pažadėti savo širdį, ir Daugailių parapijos antspaudas 🙂

Kunigui berašant suspėjau ir pakalbint. Iš pradžių pakalbėjom, kaip turėjo atrodyti ta 1980-ųjų rugpjūčio 30-oji. Ar gyvi tėveliai ir krikštatėviai. Buvau priblokštas, kai monsinjoras į mano klausimą, ar daug laimina besituokiančiųjų, pasakė, kad šiemet dar neteko, gegužę, atrodo, turėtų būti pirmosios tuoktuvės.

Kaip vėliau pasakojo monsinjoras, Daugailių parapijoje prieš karą buvo pustrečio tūkstančio parapijonių, o dabar tesuskaičiuoja aštuonis šimtus be vieno žmogaus. Panaši padėtis ir aplinkinėse parapijose. Skaičiais labai panaši padėtis Vajasiškio parapijoje, kurią Petras Baltuška taip pat aptarnauja.

Gal todėl pokalbis baigėsi truputį minorine gaida. Nyksta, akivaizdžiai nyksta lietuviškas kaimas.

**

Su Vilniaus universiteto magistrantu Andrium Matuliausku susitikom pietų metu. Kažkodėl jaučiu, betampantis kažkokiu  bandomuoju akademinių tyrimų triušiu 🙂 Šį kartą  – Andriaus baigiamajam magistro darbui – kalbėjome apie blogą kaip saviraiškos priemonę.

Andrius pažadėjo pasidalinti galutine darbo versija, tad bus įdomu paskaityti, ar mano mintys dera su bendromis lietuviškos blogosferos kryptimis.

Nors nemaža dalis pokalbio buvo skirta įprastinėms kryptims – kodėl, nuo kada, apie ką ir pan., tačiau kai kurie klausimai iš tiesų paliko griovelius ir tolesniam minčių tekėjimui:

• „minčių archyvavimas“ – ok, bet kitos blogo funkcijos – kodėl jos? iš kur paskata? kodėl viešai?
• iš kur tikėjimas, kad blogosfera veda į gera?
• ar nėra tokių „klystkelių“, kurie gali sukurti neigiamas pasekmes?

**

Trečias pokalbis buvo truputį netikėtas, nors negalėčiau pasakyti, kad atsitiktinis. Kalba prasidėjo apie tai, koks yra šiandienos jaunimas. Ar jis sugebėtų nužudyti drakoną ir netapti drakonu?

Taip ir neradom atsakymų, tačiau faktas, kad šiandien jaunuomenė yra patekusi į labai pavojingą situaciją. Ją veikia du faktoriai:

1. materialinis gerbūvis – nekvestionuojamas imperatyvas, jo sukūrimui būtinas pakankamai svarus nuolatinių pajamų srautas;
2. etikos/rizikos balanso ir pajamų dydžio ryšys.

Daugelis mūsų gali pateikti daugybę pavyzdžių, jog mažėjant etikos (moralės, sąžinės, etc.) reikalavimams didėja rizika ir kartu – didėja pajamos. Tai galioja visose srityse nuo statybų, prekybos taburetėmis ar vertybiniais popierias.

Pusiau-tarybinė karta, kuri dabar užima verslo elito gretas, akivaizdžiai savęs nesaisto jokiais moraliniais imperatyvais, todėl nuosekliai finansiniais svertais skatina ne-etiškų priemonių taikymą. Aptarėme tokį pavyzdį:

• sėkminga įmonė, prekiaujanti vertybiniais popieriais;
• įmonės sėkmės garantas – vieno iš vadovų informacijos šaltiniai ir jų slaptas naudojimas;
• vienas iš vadovų nusprendžia iš dalies/visiškai pasitraukti iš verslo;
• samdomi darbuotojai turi atlikti tas pačias funkcijas;
• iš samdomų darbuotojų reikalaujama tokio paties efektyvumo;
• toks pat efektyvumas įmanomas tik naudojant ne-etiškas priemones;
• rezultatas – jauni ir perspektyvūs turi tris galimybes:
• būti genijais;
• naudoti ne-etiškas priemones;
• pasitraukti;
• genijų tarp mūsų nėra daug, todėl patys suprantat, koks pasirinkimas lieka.

Kolega paminėjo įdomų procesą. Vos tik padaroms pirmas žingsnis, tai jis tampa katalizatorium toliau naudoti tokius pat metodus, nes pradinis konkurencinis pranašumas (t.y. etiškumas) iš esmės išnyksta. Nebylus šantažas tampa bet kurio informaciją valdančiojo įrankiu. Ar ne tokia yra padėtis su daugeliu jaunosios kartos politikų, kurių viena ar kita klaida yra tvarkingai sukategorizuota ir padėta konkurentų saugumo tarnybų archyve?

Bekalbėdami pasidžiaugėme, kad ir tokioje situacijoje interneto anonimiškumas, o konkrečiai – blogosfera – suteikia sprendimų ir Lietuvai. Pavyzdžiui, kito kolegos, besidarbuojančio ryšių su visuomene srityje, ir, matyt, todėl puikiai žinančio žiniasklaidos užkulisius, blogas „DievųŽiniasklaida“. Neabejodami sutarėme, kad viena iš priežasčių, kodėl blogo autorius anonimas – tai jo paties kasdienė veikla, kuri, tikėtina, išnaudoja Lietuvos žiniasklaidos klystkelių galimybes. Tokios kritikos viešai jis skelbti negalėtų, o blogas – puikus sprendimas.

Puikiai Jurga D.Martini sudėstė savo mintis į tekstą „Nepatriotiški emigrantės išdavikės prisiminimai apie Lietuvą“. Tikrai rekomenduoju perskaityti:

• visi vyrai – kiaulės, išskyrus arabus;
• visi lietuviai – neišprusėliai, temokantys baltarusiškai ir ukrainietiškai;
• Kauno medicinos akademija – pasaulinio lygio aukštoji mokykla;
• visi Lietuvoje likę klasiokai(-ės) nesugeba išvažiuoti atostogauti toliau nei Palanga;
• tik amerikiečiai sugeba būti kilniaširdiški ir aukoja savo brangų laiką sau artimiems;
• …

Jurga, nuoširdžiai tamstą užjaučiu…

Linkiu, tamstos žodžiais, būti „gera žmona, mama, gydytoja, kaimyne“. Lai tau iš tiesų džiaugsmą pagaliau suteikia „profesija ir gyvenimas visuomeneje, kuri tave vertina ne pagal mašiną, o koks tu esi žmogus“.

Tuo pat metu, manau, kad esi skolinga investicijas, kurias Lietuvos Respublika sudėjo į tamstos ugdymą, sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą ir pan. JAV tikrai turėjo išmokyti, kad nebūna nemokamų pusryčių. Valstybės biudžeto sąskaitos numeris viešas.

Papildymas, 2007 05 07, 20:30 – tris kartus valio Rūtai Aldonytei! Greitai skaitom puikius kontr-argumentus „Patriotiški emigrantės prisiminimai apie Lietuvą. Atsakymas J.D.Martini“.

Kartu su savo
bendraamžiais esu tos naujosios Lietuvos – spalvotų Vilniaus daugiabučių,
blizgančių nuo „Statoil“ vaško automobilių ir žiemą besitrinančios ant
austriškų kalnų keltuvų – atstovas. Visi mes turim likimo ženklą – sunkiai
randam bendrą kalbą su savo seneliais ir močiutėmis (o kartais ir tėčiais, ir
mamomis), vos tik kalba pasisuka apie darbą ar poilsį.

Seneliams ir močiutėms
kraujas užverda prisiminus ginklus – ar tai būtų II-ojo pasaulinio karo, ar
pokario partizanų išmirimo, ar Sibiro įpročių aistros. Šios temos jiems – tarsi
aliejus į ugnį. O mums – tai tik jų prisiminimai ir pasakojimai vasaros
popietę, išblukusios nuotraukos ar trikampiai laiškai iš fronto linijos.

Mūsų laikmečio frontas
nematomas, tačiau ne mažiau aiškus. Nematomas konkurencijos frontas pražildo
net pačius jauniausius, plaukai išnyksta dar nepasiekus nė ketvirčio amžiaus.
Vladimiro Visockio dainos žodžiuose „septyniskart paimta aukštuma“ mūsų dienose
ne šautuvais matuojama, o ketvirčio rezultatais, dviženkliu augimu ar pelno
marža.

Todėl tris kartus mūsų
perklausia senoliai, kiek mes uždirbam – retas kuris gali girtis baigta
vidurine ar net pagrindine mokykla, todėl tūkstančiai ir jų dešimtys, lyginant
su kas mėnesį gaunama poros ar keleto šimtų pensija atrodo tarsi iš vaikystės pasakų
pasiskolintos devynios jūros. Tiesa, lygiai taip pat ir mes nustembame išgirdę,
kad net „prie Smetonos“ pomidorų niekas nevalgė ir neregėjo, o į bažnyčią
kiekvieną sekmadienį nuotaikingai buvo galima kulniuoti net ir dešimtį
kilometrų.

Karuose atkentėta fronto
linija davė savo – retas kuris iš mūsų galėtų džiaugtis mėnesį trunkančiomis
atostogomis. Nepažįstu nei vieno, kuriam darbovietė būtų nupirkusi butą. Net ir
darbą kiekvienas susiradome patys, pažymomis nešini mindėm bankų slenksčius ir
galime džiaugtis turį lopinėlį Vilniaus. Tiesa, kritiškos senolių akys niekada
nesutiks, kad blizgančių automobilių kiemas, įsikūręs vietoj ten turėjusios
būti mūsų ir mūsų vaikų žaidimų aikštelės ar net vienišo suoliuko žolėje, yra
mielesnis už dūzgiančius bičių avilius ir pavienes žalmarges laukuose.

Panaikinę ginkluoto
fronto linijas mes dabar jas brėžiami naujose erdvėse – prieš turinčius
neįprastus lytinius potraukius, prieš tamsesniais ar skurdesniais gimusius,
prieš kitus dievus pripažįstančius ar kitokiais automobiliais važinėjančius.
Įdomu ir kartu juokinga, kad būdami tiek skirtingi mes vis sugebame rasti naujų
priešų, kovoti prieš juos, o iš tiesų – patys prieš save..

Todėl kartais verta
sustoti ir paklausti, ką kalba pabuvoję paraku kvepiančiuose frontuose, kodėl jie
žiemą pataria vaikytis šilumos, o ne drabužių madų. Laikmetis, nuo mūsų
nutolęs, atrodo, negrįžtamai, iš tiesų slepiasi mūsų senolių prisiminimuose. Tačiau
ir virtualus frontas nedings ir, kaip bebūtų keista, mes jo nepanaikinsim kaip
ir pirmojo. Tik vienas visam amžiui liko atmintyje, o kitas įsitvirtinimo mūsų
kasdienybėje.

Paskelbta vz.lt

Lengviausia būtų pritarti Lietuvos žurnalistų sąjungos pozicijai, jog Anton Tunyla tapo žiniasklaidos verslo tarpusavio kovos veidu. Tačiau manau, kad kampanija turi keletą tikslų, kurių bus siekiama pagal tai, kaip rutuliosis visuomenės reakcija:

• išbandyti „absoliutaus susipurvinimo“ informacinio modelio taikomąją galią;
• išbandyti verslo nišą ir, galbūt, ją komercializuoti;
• siekti radikalizuoti ginčą ir iššaukti radikalius įstatymų leidėjo veiksmus (plačiau – mano pastaboje DievųŽiniasklaidos įraše).

Įdomu, kodėl lrytas.lt neprisijungė prie alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, lrt.lt, vz.lt?

The story began on February 27^th, when I've applied to the press office of Lithuanian Parliament for the accreditation as a journalist. Decision was negative, therefore on Thursday (April 26^th) I've initiated the case in Vilnius regional administrative court. A short overview of discussed question is presented here in English.

I ask the court: to state that a journalist can make a contract with any mass media entity in electronic form (i.e. – there is no specific requirement for a paper version); to state that my activities in collecting, preparing and publicizing public information in my blog fits into the definition of „journalist“; to oblige press office of Lithuanian Parliament to give me accreditation and corresponding rights.

My position is based on several arguments (full text and details – above in Lithuanian):

• the essence of media accreditation process;
• range of subjects, who are entitle to the right of self-expression (freedom of speech, free speech in US under I^st amendment);
• definition of „journalist“ in Law on Provision of Information to the Public;
• requirement of „professional basis“;
• form of a contract between natural person and mass media entity;
• position of the Lithuanian journalists' ethics inspector.

P.S. (for English readers) – please do not hesitate to comment or email me in case any specific details would help you to understand better the latest situation.