Sąlyginai tyliai praėjo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005-2006 metų analitinės apžvalgos „Visuomenės informavimo demokratinės kultūros plėtros gairės“ ir 2006 metų veiklos ataskaitos pristatymas bei aptarimas. Antras skyrius skirtas interneto ir blogosferos klausimams, todėl norėčiau pateikti kai kuriuos, mano manymu, svarbiausius Žurnalistų etikos inspektoriaus pateiktus akcentus (paryškinta mano).

<...> duomenys parodo, kad visuomenės poreikiai šiandien keičiasi – nuo koncentruotos, publicistinės informacijos po truputį pereinama prie iliustruotų leidinių, dažniausiai turinčių savo tikslinę auditoriją. Gali būti, kad nuolatinį laikraščių skaičiaus ir populiarumo mažėjimą nulėmė interneto plėtra.

<...> Nors interneto žiniasklaida šiuo metu dar tik formuojasi, svarbu tai, kad žiniasklaidos etikos klausimams šioje masinės informacijos priemonėje dėmesio, palyginus su tradicine žiniasklaida, skiriama sąlyginai nemažai. Todėl verta paanalizuoti tai, kokią rinkos dalį ir kaip savo pozicijas išsikovojo internetinė žiniasklaida? Kuo ji patraukia ir atstumia informacinės visuomenės atstovą, informacijos vartotoją?

<...> jau šiandien būtina suprasti, kad valstybės politika visuomenės informavimo srityje negali apsiriboti vien technologinių naujovių įsisavinimu, mokestinių lengvatų įsigyti kompiuterį suteikimu ar programinės įrangos nemokamu teikimu. Valstybei ir visuomenei turi rūpėti tai, kaip sumažinti atotrūkį tarp šeimos, mokyklos ir vaiko, kaip internetą paversti „draugišku“, bet ne grėsmingu.

<...> Prieš keletą metų vienas iš valstybės strateginių tikslų buvo sukurti informacinę visuomenę, dabar šis tikslas – išmokyti visuomenę tapti informacine. Kalbant apie visuomenės kritinio mąstymo ugdymą, diskutuoti reikėtų ne vien apie internetą, svarbu suvokti ir tai, kad internetas, kaip liudija atlikti moksliniai tyrimai, tapęs pramogų bei laisvalaikio šaltiniu, patraukliausiu informacijos srautu nepilnamečiams.

<...> Šalies analitinėje spaudoje jau praėjusiųjų metų pabaigoje pasirodė nemažai publikacijų, žadančių dideles perspektyvas interneto dienraščiams bei dienoraščiams (angl. „weblog“ arba tiesiog „blog“), o kartu ir pranašaujančių didelę šių informavimo priemonių konkurenciją tradicinėms visuomenės informavimo priemonių rūšims, ypač periodinei spaudai. Anksčiau egzistavę internetiniai laikrašciai, žurnalai, naujienų portalai iš principo tebuvo „popierinių“ laikraščių elektroninės kopijos. Šiandien jau galime išvysti pačių vartotojų kuriamo turinio rezultatus – tai populiarių interneto svetainių komentarų skiltys, forumai įvairiomis temomis, internetiniai dienoraščiai, vartotojų kuriami vaizdo ir garso archyvai, įvairi informacija socialiniuose tinkluose.

Lietuvoje apie interneto dienoraščius, kaip naują saviraiškos būdą, pradėta kalbėti maždaug prieš ketverius metus, tačiau pastaraisiais metais šio reiškinio įtaka ir populiarumas vis didėja. Be to, su juo konkuruoja tiek internetinė, tiek tradicinė žiniasklaida. Tai, kad Lietuvoje sparčiai išpopuliarėję internetiniai dienoraščiai išsikovojo tvirtas pozicijas ir įsiliejo i
tradicine laikoma žiniasklaidą, teigiama ir naujienų agentūroje BNS išplatintame Lietuvos „blogerių“ pranešime. Jame teigiama, jog dėl „blogų“ įtakos visuomenėje „blogai“ pradėti vadinti piliečių žiniasklaida. Anot pačių „blogerių“, dėl įkūrimo ir prieigos paprastumo „blogai“ jau tapo visuomenės informavimo priemone, galinčia skleisti svarbiausias žinias efektyviau ir sparčiau už tradicinę spaudą, radiją ar televiziją. Pranešime nurodyta, jog šiuo metu skaičiuojama apie 50 tūkst. lietuvių kalba rašomų blogų ir tai sudaro 4-5 proc. visu šalies interneto vartotojų. Interneto, kaip naujos saviraiškos priemonės, įsigalėjimo prognozės ir tendencijos nėra atsitiktinės – šalyje nuolat didėja interneto vartotojų skaičius, auga Lietuvos žmonių kompiuterinis raštingumas bei informacinių technologijų naudojimo įgūdžiai.

<...> Dar vienas svarbus elementas, skiriantis tradicinę ir internetinę žiniasklaidą – požiūris į informaciją ir į jos vartotoją: tradicinėse visuomenės informavimo priemonėse informacija yra laikytina preke – tai nenaudinga pozicija informacijos vartotojų (gavėjų) atžvilgiu, tuo tarpu internetinėje žiniasklaidoje informacija pagal savo gavimo pobūdį artimesnė ne prekei, bet informacijos vartotojo teisei ir galimybei gauti informaciją, taip pat ją skleisti.

Kadangi Lietuvoje kasmet didėja interneto vartotojų skaičius (šiuo metu prieiga prie interneto turi beveik kas trečias namų ūkis), galima daryti prielaidą, jog po metų kitų internetinė žiniasklaida taps dar didesniu ir rimtesniu konkurentu tradicinėms visuomenės informavimo priemonėms.

Jau šiandien tradicinės visuomenės informavimo priemonės užleidžia pozicijas ir auditoriją internetui (internetinei žiniasklaidai). Susigrąžinti arba išsaugoti dalį auditorijos įprasta žiniasklaida bando kurdama patrauklias vartotojams internetines svetaines, žinių vartus, naujienų portalus, galimybę rašyti asmeninius dienoraščius. Patrauklumas – sąlyginis dalykas, tačiau vienas pagrindinių jį sąlygojančių veiksnių – skaitytojų interaktyvumo skatinimas užtikrinant komentavimo galimybę. Itin retas atvejis, kad internetinėje žiniasklaidos priemonėje nebūtų sudaryta tokia galimybė. Iš vienos pusės
ji prisideda prie vieno pagrindinių visuomenės informavimo principų – nuomonių įvairovės – įtvirtinimo visuomenėje, tačiau iš kitos pusės – ši teisė arba galimybė dažnai gali pasitarnauti ir priešingam tikslui.

<...>

(Išvados)

18. Interneto etiketą lemia tai, kokios elgesio taisyklės, formos ir aplinka veikia šioje viešojoje erdvėje. Jei tokių elgesio taisyklių nėra, apie interneto etiketą kalbėti beprasmiška. Šiandien interneto etiketas „leidžia“: 1) būti anonimiškam; 2) prisidengti kitu, veikti kito asmens vardu; 3) būti izoliuotam; 4) būti kūrė
ju, pasijausti žurnalistu.

Jeigu inspektoriui tikrai daug kas turi priekaištų dėl pasyvumo taikant sankcijas žurnalistikos principų nesilaikančioms visuomenės informavimo priemonėms, tai pripažįstu, kad apžvalga ir ataskaita parengta išsamiai ir kompetentingai.

Ir iš tiesų – nejaugi 100 tūkst. litų yra didelė suma automobiliui? Ir tikrai, savo kailiu galiu prisiminti, kiek būčiau nepadaręs avarijų, jeigu mano automobilis skaičiuotų antrą mėnesį, o ne antrą dešimtį metų… Marazmai, kuriuos girdime iš Vyriausybės ir Seimo dažnai lieka neišgirsti. Gerai, kad bent kai kurios nesąmonės nusėda kaip dulkės ir ant platesnės visuomenės smegenų vingių.

Kaip savo „Imperijos daryme“ yra taikliai pastebėjęs a.a. Gintaras Beresnevičius, automobilis lietuviui – tai žirgas. Kaip anksčiau iš gudų ar slavų stepių vogdavome arklius ir varydavome į žalių slėnių ir lietučio tėvynę, taip dabar čia vežame automobilius. Todėl diskusija dėl PVM lengvatos naujiems automobiliams „užkabino“ daugelį mūsų.

Vieniems numatomi pokyčiai reiškia 10-15 tūkst. litų atpingantį pirkinį (o tiksliau – galimybę sau leisti pasirinkti geresnius parametrus turintį automobilį). Kitiems lengvata teoriškai reikš mažesnį avarijų skaičių (tiesa, kažkodėl nepavyksta rasti statistinių įrodymų, kad bent kiek didesnę auto įvykių dalį galime „suversti“ prastai techninei automobilių būklei). Visiems mums numatoma PVM lengvata žymi milijonais litų mažesnį valstybės biudžetą ir, teoriškai, didesnes automobilių gamintojų pajamas. Blogai, jog tai tik didins neigiamą šalies prekybos deficitą (daugiau pinigų iškeliaus į užsienį). Gerai, kad tie pinigai turėtų paskatinti antrinį vartojimą (reikės daugiau autoserviso paslaugų, kokybiškų detalių, plovyklų ir pan.).

Tačiau išlindę iš po propagandinių skaičių krūvos, tikrai turime suvokti PVM lengvatos prasmę. Kaip taikliai pastebi Ramūnas Garbaravičius, tikrai turime ką remti Lietuvoje – ne tik perkančius ar gaminančius „Porsche“. Juk PVM lengvatos esmė – tai dalies valstybės pajamų atsisakymas. Pajamų atsisakome mes visi – piliečiai. Išlaidų daryti nereikia, perkantiems „Porsche“. Vaizdelis kažkuo primena regresyvinius mokesčius, ar ne?

Jau esu vz.lt rašęs apie kitą panašią iniciatyvą – tai Vyriausybės šizofrenišką norą painioti žemės ūkio verslo rėmimą ir socialines programas kaime gyvenantiems. Ministrai nesugeba paaiškinti, kodėl nuostolingus ūkininkus reikia šelpti, o nuostolingų taburečių gamintojų ar batų valytojų – ne? Ar Lietuvos žemės ūkis turi puikias ateities perspektyvas ir todėl dabartinę paramą galima traktuoti kaip ilgalaikę investiciją, kurią ūkininkai po penkerių ar dešimties metų grąžins? Spėju, kad situacija visiškai priešinga – tai užslėpti narkomanai, kuriems mūsų visų pinigai trukdo išmokti dirbti efektyviai ir pasitikėti tik patiems savimi.

Kita kartais (dažniausiai, rinkimų metu, kai reikia „pagauti“ miestuose gyvenančių pensininkų dėmesį) pasigirstanti tema – tai tarybinių blokinių namų renovacija. Esą valstybė turi remti tokių namų renovaciją, esą tai valstybinės reikšmės klausimas. Natūraliai kyla mintis, kad valstybė lygia greta turėtų paremti ir visų kitų namų renovaciją – individualių, prieškario statybos ir, kaip bebūtų keista, ką tik dažais kvepiančių. Kitu atveju (o būtent dabar taip ir vyksta), negyvenantys blokiniuose namuose milijonais litų remia tuose namuose gyvenančius. Kaip ir žemdirbių atveju, klausiu: „Kodėl?“. Kodėl turiu savo litais remti artimą savo? Kodėl artimas mano neparemia mano noro išvažiuoti pailsėti į Australiją arba bent į Nidą?

Tikiu, kad pagaliau susiginčysim. Gal net bartis pradėsim. Taip pagaliau suvoksime, kad valstybės biudžetas – tai mūsų pinigai. Ir tik mes patys galime ir turime spręsti, kaip juos efektyviai naudoti ir skirstyti. Iš tiesų, galime remti perkančius naujus automobilius, galime remti „Ekrano“ ar Balbieriškio degtinės gamyklos darbuotojus, varganus ūkininkus, namų renovaciją ar pirmąją ekspediciją į Marsą. Puiku, kad pagaliau suvoksime, jog tai mūsų visų pinigai ir, pradėję ginčytis, tikrai rasime atsakymą, kur efektyviausiai juos turėtume naudoti bendram gėriui – valstybei – palaikyti ir kurti. O jeigu politikai dirbs ne mums, tų politikų tiesiog išmoksime neberinkti.

Paskelbta vz.lt

Priklausau tų gnydų kategorijai, kuriems reikia viską (t.y. pradinius šaltinius ir duomenis) pačiupinėti patiems.

Vakar pradėjau ieškoti dalies istorikų originaliąja (tai reiškia – kitos trys iš esmės yra kopijos) evangelija laikomos Mato evangelijos. Ne paties teksto – turiu puikų Lietuvos vyskupų konferencijos aprobuotą Šv. Rašto tekstų rinkinį. Norėjau surasti, kur tas originalus tekstas aramėjų ar kita kalba, iš kurio daromi visi vertimai. Deja, pasirodo, Šv. Raštas – tai ne kas daugiau kaip bobučių ir diedukų perpasakotos istorijos. Galbūt tikslios, galbūt klaidingos. Ir kaip čia nekils įvairios šventvagiškos mintys… ypač, kai dirbu propagandos srityje…

Lygia greta prisiminiau ir antrą istoriją –  ne per seniausiai Katedros knygyne (vėlgi, globojamame Vyskupų konferencijos) bandžiau surasti Korano vertimą į lietuvių kalbą. Deja, nusivyliau – tik rusiškai. Tad siūlau skaityti bent angliškai. Paskui radau, kad  neprisistatantys autoriai pateikia  apytiksliai trečdalio surų (Korano dalys) vertimą ir lietuviškai.

Kaip visada, ir anekdotinė situacija. Štai vienas arabų šovinistas, turintis daktaro lapsnį, Rašadas Chalifas (Rashad Khalifa), rašo:

Why Was the Quran Revealed in Arabic?

Arabic is the most efficient language in the world, especially when it comes to the precise statement of laws. Since the Quran is a Statute Book, it was crucial that such laws must be clearly stated. God chose Arabic for His Final Testament because of the obvious reason that it is the most suitable language for that purpose. Arabic is unique in its efficiency and accuracy. For example, the word “they” in English does not tell you if “they” are males or females. In Arabic there is a “they” for the males, “HUM,” and a “they” for the females, “HUNNA.” There is even a “they” for two males, “HUMAA,” and a “they” for two females, “HAATAAN.” This feature does not exist in any other language in the world. <...>

Matyt, mokslų daktaras kažkaip praleido keletą lingvistikos pamokų, nes lietuvių kalboje turim „Jie“, ir „Jos“, „Abudu“ ir „Abidvi“. Vienžo, kai nusikalbi, tai pakelk ranką. Galioja ir man 🙂

Idant mano emocingas ir hiperbolizuotas pastebėjimas užkabino vieną kitą mano gerbiamą emigrantą(-ę), tai jaučiu pareigą paaiškinti plačiau.

Pirma, patariu paskaityti mano ankstesnes mintis, kaip aš suprantu bet kurio asmens santykius su savo Tėvyne ir kodėl manau, kad CRM modelis tam puikiai tinka. Aš iš tiesų tikiu visuomeninės sutarties teorija, todėl tikiu, kad piliečiai aukoja dalį savo teisių ir tų aukų visuma sudaro valstybės esmę.

Antra, ką valstybė davė dabartiniams emigrantams? (remiuosi 2007 metų LR biudžeto skaičiais)

• Nuo pat gimimo momento – sveikatos apsauga (274 mln. Lt + 908 mln. Lt [VLK]);
• Nuo darželių iki universitetų – mokslas ir švietimas (1,1 mlrd. Lt);
• Visuomenė saugumas – vidaus reikalai, krašto apsauga (1,1 mlrd. Lt);
• Menas, kūryba – kultūros finansavimas (198 mln. Lt);
• …
•  viso 20,6 mlrd. Lt

Tarkim, emigrantai sudaro 0,3 / 3,4 visuomenės dalį. Kitaip tariant, ji (šių metų skaičiais) gautų 8,8% biudžeto išlaidų. Tai sudaro ~6 074,96 Lt / vienam emigrantui. Pritaikykim skirtingų metų valstybės biudžetų dydžius, visuomenės dalį ir diskontuokim laike. Štai ir atsakymas, kiek valstybės skyrė pinigų konkretaus emigranto išugdymui.

Trečia, sutinku, emigracija iš kaimo į miestus egzistuoja, tačiau tikriausiai sutiksite, kad turėtume siekti Vakarų Europos rezultato, kad kaime gyventų 5% gyventojų, o ne 25-30% kaip buvo įprasta Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje? Be to, pavyzdžiui, visai rimtai svarstau, kad artimiausiu metu būsiu ne tik Vilniaus miesto, bet ir ne Vilniaus rajono gyventojas.

Ketvirta, o apie siūlymus įteisinti dvigubą pilietybę, tai visiškai pritariu griežtai LR Konstitucinio teismo pozicijai. Nenori savęs sieti su Lietuva, tai kodėl nori turėt mūsų pasą? Kad lengviau būtų pasinaudoti mokesčių lengvatomis? Lygiai taip pat kritiškai vertinu ir idėjas atleisti emigrantus nuo gyventojų pajamų mokesčių skirtumo apmokestinimo grįžus į Lietuvą. Tada aš lygiai taip pat geriau registruosiu kokį UAB’ą kokioje off-shore zonoje ir teiksiu paslaugas pigiai nebrangiai be jokių PVM ir išvengiu visų kitų mokesčių. Sutinku, ir dabar Lietuvoje aktyviai naudojamos autorinės sutartys, verslo liudijimai bei kiti modeliai, tačiau tai leidžia Lietuvos Respublika ir bent menka dalis patenka į LR biudžetą.