Sąlyginai tyliai praėjo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005-2006 metų analitinės apžvalgos „Visuomenės informavimo demokratinės kultūros plėtros gairės“ ir 2006 metų veiklos ataskaitos pristatymas bei aptarimas. Antras skyrius skirtas interneto ir blogosferos klausimams, todėl norėčiau pateikti kai kuriuos, mano manymu, svarbiausius Žurnalistų etikos inspektoriaus pateiktus akcentus (paryškinta mano).
<...> duomenys parodo, kad visuomenės poreikiai šiandien keičiasi – nuo koncentruotos, publicistinės informacijos po truputį pereinama prie iliustruotų leidinių, dažniausiai turinčių savo tikslinę auditoriją. Gali būti, kad nuolatinį laikraščių skaičiaus ir populiarumo mažėjimą nulėmė interneto plėtra.
<...> Nors interneto žiniasklaida šiuo metu dar tik formuojasi, svarbu tai, kad žiniasklaidos etikos klausimams šioje masinės informacijos priemonėje dėmesio, palyginus su tradicine žiniasklaida, skiriama sąlyginai nemažai. Todėl verta paanalizuoti tai, kokią rinkos dalį ir kaip savo pozicijas išsikovojo internetinė žiniasklaida? Kuo ji patraukia ir atstumia informacinės visuomenės atstovą, informacijos vartotoją?
<...> jau šiandien būtina suprasti, kad valstybės politika visuomenės informavimo srityje negali apsiriboti vien technologinių naujovių įsisavinimu, mokestinių lengvatų įsigyti kompiuterį suteikimu ar programinės įrangos nemokamu teikimu. Valstybei ir visuomenei turi rūpėti tai, kaip sumažinti atotrūkį tarp šeimos, mokyklos ir vaiko, kaip internetą paversti „draugišku“, bet ne grėsmingu.
<...> Prieš keletą metų vienas iš valstybės strateginių tikslų buvo sukurti informacinę visuomenę, dabar šis tikslas – išmokyti visuomenę tapti informacine. Kalbant apie visuomenės kritinio mąstymo ugdymą, diskutuoti reikėtų ne vien apie internetą, svarbu suvokti ir tai, kad internetas, kaip liudija atlikti moksliniai tyrimai, tapęs pramogų bei laisvalaikio šaltiniu, patraukliausiu informacijos srautu nepilnamečiams.
<...> Šalies analitinėje spaudoje jau praėjusiųjų metų pabaigoje pasirodė nemažai publikacijų, žadančių dideles perspektyvas interneto dienraščiams bei dienoraščiams (angl. „weblog“ arba tiesiog „blog“), o kartu ir pranašaujančių didelę šių informavimo priemonių konkurenciją tradicinėms visuomenės informavimo priemonių rūšims, ypač periodinei spaudai. Anksčiau egzistavę internetiniai laikrašciai, žurnalai, naujienų portalai iš principo tebuvo „popierinių“ laikraščių elektroninės kopijos. Šiandien jau galime išvysti pačių vartotojų kuriamo turinio rezultatus – tai populiarių interneto svetainių komentarų skiltys, forumai įvairiomis temomis, internetiniai dienoraščiai, vartotojų kuriami vaizdo ir garso archyvai, įvairi informacija socialiniuose tinkluose.
Lietuvoje apie interneto dienoraščius, kaip naują saviraiškos būdą, pradėta kalbėti maždaug prieš ketverius metus, tačiau pastaraisiais metais šio reiškinio įtaka ir populiarumas vis didėja. Be to, su juo konkuruoja tiek internetinė, tiek tradicinė žiniasklaida. Tai, kad Lietuvoje sparčiai išpopuliarėję internetiniai dienoraščiai išsikovojo tvirtas pozicijas ir įsiliejo i
tradicine laikoma žiniasklaidą, teigiama ir naujienų agentūroje BNS išplatintame Lietuvos „blogerių“ pranešime. Jame teigiama, jog dėl „blogų“ įtakos visuomenėje „blogai“ pradėti vadinti piliečių žiniasklaida. Anot pačių „blogerių“, dėl įkūrimo ir prieigos paprastumo „blogai“ jau tapo visuomenės informavimo priemone, galinčia skleisti svarbiausias žinias efektyviau ir sparčiau už tradicinę spaudą, radiją ar televiziją. Pranešime nurodyta, jog šiuo metu skaičiuojama apie 50 tūkst. lietuvių kalba rašomų blogų ir tai sudaro 4-5 proc. visu šalies interneto vartotojų. Interneto, kaip naujos saviraiškos priemonės, įsigalėjimo prognozės ir tendencijos nėra atsitiktinės – šalyje nuolat didėja interneto vartotojų skaičius, auga Lietuvos žmonių kompiuterinis raštingumas bei informacinių technologijų naudojimo įgūdžiai.<...> Dar vienas svarbus elementas, skiriantis tradicinę ir internetinę žiniasklaidą – požiūris į informaciją ir į jos vartotoją: tradicinėse visuomenės informavimo priemonėse informacija yra laikytina preke – tai nenaudinga pozicija informacijos vartotojų (gavėjų) atžvilgiu, tuo tarpu internetinėje žiniasklaidoje informacija pagal savo gavimo pobūdį artimesnė ne prekei, bet informacijos vartotojo teisei ir galimybei gauti informaciją, taip pat ją skleisti.
Kadangi Lietuvoje kasmet didėja interneto vartotojų skaičius (šiuo metu prieiga prie interneto turi beveik kas trečias namų ūkis), galima daryti prielaidą, jog po metų kitų internetinė žiniasklaida taps dar didesniu ir rimtesniu konkurentu tradicinėms visuomenės informavimo priemonėms.
Jau šiandien tradicinės visuomenės informavimo priemonės užleidžia pozicijas ir auditoriją internetui (internetinei žiniasklaidai). Susigrąžinti arba išsaugoti dalį auditorijos įprasta žiniasklaida bando kurdama patrauklias vartotojams internetines svetaines, žinių vartus, naujienų portalus, galimybę rašyti asmeninius dienoraščius. Patrauklumas – sąlyginis dalykas, tačiau vienas pagrindinių jį sąlygojančių veiksnių – skaitytojų interaktyvumo skatinimas užtikrinant komentavimo galimybę. Itin retas atvejis, kad internetinėje žiniasklaidos priemonėje nebūtų sudaryta tokia galimybė. Iš vienos pusės
ji prisideda prie vieno pagrindinių visuomenės informavimo principų – nuomonių įvairovės – įtvirtinimo visuomenėje, tačiau iš kitos pusės – ši teisė arba galimybė dažnai gali pasitarnauti ir priešingam tikslui.<...>
(Išvados)
18. Interneto etiketą lemia tai, kokios elgesio taisyklės, formos ir aplinka veikia šioje viešojoje erdvėje. Jei tokių elgesio taisyklių nėra, apie interneto etiketą kalbėti beprasmiška. Šiandien interneto etiketas „leidžia“: 1) būti anonimiškam; 2) prisidengti kitu, veikti kito asmens vardu; 3) būti izoliuotam; 4) būti kūrėju, pasijausti žurnalistu.
Jeigu inspektoriui tikrai daug kas turi priekaištų dėl pasyvumo taikant sankcijas žurnalistikos principų nesilaikančioms visuomenės informavimo priemonėms, tai pripažįstu, kad apžvalga ir ataskaita parengta išsamiai ir kompetentingai.
reikėtu blogeriu diskusijos ta tema, reikia žinoti savo teises ir pareigas