Kiekvienas birželis baigiantiems pirmąją gyvenimo mokyklą – egzaminų ir pasirinkimų metas. O kiekviena diena visiems tą pirmąją mokyklą jau baigusiems – tai darbo pasirinkimo metas. Kodėl? Kodėl kiekvieną dieną mes renkamės darbą, apsibrėžiame savo vykdomas funkcijas, užsidirbame duonai, sviestui ir gal dar gabalėliui dešros?

Jeigu būčiau abiturientas, tai šiuolaikiniame vartotojų pasaulyje vienas iš pagrindinių klausimų, kuriuos turėčiau atsakyti sau – ar pasirinkta profesija leis uždirbti kasdieniam gyvenimui? Ir būdamas abiturientu galėčiau pasiklausyti naujausių valdančiosios pseudo-mažumos idėjų įvedinėti progresyvinius mokesčius. Suvokčiau, kad valstybei už kelius, pseudo-nemokamą sveikatos priežiūrą, švietimą, viešąją tvarką, neaiškius pažadus apie ateities pensiją ir kitus neginčijamus gėrius mokėsiu santykinai tuo daugiau, kuo daugiau uždirbsiu. Jeigu būčiau žingeidus abiturientas, tai gimtinės mokesčių mokėjimo pasiūlymą iš karto palyginčiau su kaimynais – artimesniais ir tolimesniais.

Tačiau mylėdamas Lietuvą joje vis tiek pasilikčiau, tik ieškočiau tokių profesijų, kurias valstybė dėl nežinia kokių priežasčių remia. Pavyzdžiui, remia menininkus, rašytojus, mokslininkus ir atlikėjus. Štai Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato begalę profesijų, kai valstybė iš būsimo profesionalo paprašys tik kas šešto uždirbto lito. Tačiau jeigu traukia taip populiarios statybos, taburečių kalimas ar žvangančiųjų dalinimas banke, tai tokie į valstybės piniginę atiduoda jau kas antrą litą. Kitaip tariant, valstybė tris kartus labiau gerbia menininkus ir mokslininkus. Tikrai rimta paskata abiturientui tokiu ir tapti.

Dalis abiturientų tikrai sužinotų, jog yra ir dar viena, kartais net unikaliu Lietuvos atradimu laikoma, verslo liudijimų sistema. Tokius darbus dirbantys turėtų būti itin Lietuvai svarbūs, nes mes visi kartu (t.y. valstybė) tokius darbus dirbančius remiame itin smarkiai. Pavyzdžiui, jeigu galvotume apie vidutinį statistinį atlyginimą (~1500 Lt), tai iš turinčių verslo liudijimą valstybei atitenka vos 1 litas iš 30! Taigi, verslo liudijimus turintys (pavyzdžiui, vertėjai) yra penkiolika kartų naudingesni valstybei už statybininkus ar mokytojus ir net penkis kartus vertesni už menininkus ir mokslininkus.

Aišku, jeigu būčiau abiturientas, tai tikrai, kaip ir šiame tekste, padaryčiau vieną kitą aritmetinę klaidą, galbūt netgi suklysčiau dėl vienos kitos profesijos, vargu bau sumąstyčiau vieną kitą schemą su lengvatinių sąlygų verslo zonomis (off-shore ir pan.). Tačiau ir abiturientui, ir bet kuriam iš mūsų galioja tos pačios taisyklės. Nes kiekvieną dieną mes renkamės darbą, apsibrėžiame savo vykdomas funkcijas, užsidirbame duonai, sviestui ir gal dar gabalėliui dešros. Tiesa, kai kurių profesijų darbuotojai tą gabalėlį dešros priversti atiduoti valstybei.

P.S. šis tekstas nesiekia skatinti keisti pasirinktą profesiją ir nesiūlo visoms pagal darbo sutartį dirbančioms sekretorėms formaliai persikvalifikuoti į vertėjas, įsigyjant atitinkamą verslo liudijimą.

Paskelbta vz.lt

Viskas. Tapo aišku, kad premjeras, tesėdamas savo pažadą, eis lauk iš savo posto 🙂 Vakar nacionaliniam transliuotojui viešai pripažino, kad remia žiniasklaidos korupciją ir nemato blogybių tame, jog valstybės institucijos ir įstaigos perka reklamos plotus, kuriuose pasakoja apie savo darbus.

Taip, iš tiesų, ta pati komunikacija visada bus vertinama dviem visiškai skirtingais požiūriais kaip:

• ryšiai su visuomene (informavimas) – kai pateikiamai pozicijai pritariama;
• propaganda – kai manoma, kad tai tiesiog teigiamų akcentų pasakojimas, nutylint neigiamus.

Tačiau valstybės institucijos (įskaitant didžiulį ES lėšų, skirtų projektų komunikacijai, srautą) komunikacijai skirtus pinigus panaudoja žiniasklaidos korupcijai, nes:

1. valstybės institucijos skirtas lėšas panaudoja politinio pasitikėjimo pareigūnų įvaizdžio kūrimui/palaikymui (pavyzdžiui, žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė);
2. komunikacija dažniausiai vykdoma nesiejant jos įgyvendinimo su principais, o tik bukai nustatant reikalingus rezultatus (pavyzdžiui, „trys straipsniais per mėnesį“, „šalia teksto turi būti spausdinamas reikalavimus atitinkantis PHARE logotipas“ ir pan.);
3. neturėdami pakankamos kvalifikacijos valstybės institucijų RsV specialistai žengia paprasčiausiu keliu – už turimą biudžetą perka reklamos plotą, taip daroma ilgalaikė žala žiniasklaidai, nes žurnalistai praranda plotą savo straipsniams, žiniasklaidos verslas gauna rimtą alternatyvų neetiškų pajamų srautą;
4. žiniasklaidos sistemai ir taip veikiant su pertrūkiais, politikų skirstomi komunikacijos biudžetai tampa „tylos įžadų“ (pavyzdžiui, kartais „Lietuvos rytas“ imdavo ir užtildydavo savo kritiką tuometiniam Vilniaus merui Artūrui Zuokui) arba net „purvo pylimo“ (pavyzdžių negaliu pateikti, nes faktų neturiu, tik žinau iš neoficialių šaltinių) kampanijų finansavimo galimybe.
   

Rašo vz.lt:

Idant šiam elitui nepriklausau, galvoju.. 30 tūkst. žmonių jau yra rimta govėda. Yra kam pirkti akropoliuose, naujų automobilių salonuose ar ilsėtis Nidoje pastatytuose boteliuose..

Tačiau kaip gyvena likę 97 procentai bendrapiliečių? Nejaugi tik tuščiomis viltimis? Kažkodėl tokie faktai man kelia natūralų jausmą, jog širdies gilumoje likęs tikėjimas komunizmu (ar bent jo atmaina – socializmu) yra teisingesnio kelio nuoroda. Ypač, jeigu mylime savo artimą ir sekame pirmųjų komunistų, dabar save krikščionimis vadinančių, taku.

Nors ir vėluodamas, tačiau suspėjau į „Transparency International“Lietuvos skyriaus atliktožiniasklaidos korupcijos tyrimorezultatų pristatymą. Kol TILS nepaskelbė pačių pranešimų (o pavėlavęs jau neišgirdau), galiu tik išvardinti pranešėjus, kurie verti dėmesio ir kokios jų mintys būtų įdomiausios:

• Indrė Makaraitytė – kaip „Atgimimas“ vertina korupcijai pasiduodančią žiniasklaidą?
• Mykolas Katkus – kaip „VRP | Hill & Knowlton“ gina RsV cecho veiksmus?
• Laima Nevinskaitė – kaip VU KF kritikuoja žiniasklaidos neskaidrumą?
• Valė Čeplevičiūtė – kaip nepriklausoma žurnalistė gina savo teises prieš žiniasklaidos savininkus?
• Dainius Radzevičius – kaip Lietuvos žurnalistų sąjunga gina žurnalistų interesus prieš kitas interesų grupes?
• Edita Žiobienė – ar Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija gali tapti rimtu arbitru žiniasklaidos korupcijos ginčuose?
• Ramutė Šimukauskaitė – kaip regionų spauda gali atsispirti korupcijos pagundoms?
• … ir pranešėjai iš Latvijos, Švedijos, kurie įdomūs tik lyginamuoju aspektu

Kol kas tiek, klausau švedo 🙂

Papildymas, 15:13

Diskusijoje spėjau pasakyti ir savo mintis:

1. reikia problemą spręsti, tam iš pradžių reikia nustatyti priežastis ir jas naikinti;
2. Pagrindinė priežastis – ydinga valstybės ir ES komunikacijos lėšų naudojimo praktika, neturinti nieko bendro su etiškais ryšiais su visuomene (paskaitykit bet kurio ES remiamo projekto komunikacijos techninę užduotį);
3. per didelis visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida – būtina žmones mokyti ir šviesti, jog ir laikraštis, ir televizorius gali meluoti ir meluoja;
4. žurnalistų profesionalumo stoka (pavyzdys, jog buvo atvejų, kai ES tematiką nagrinėjantys žurnalistai neskiria Europos Komisijos nuo Europos Parlamento komiteto), tai susiję su „pigia žurnalistika“ –> profesionalumo trūkumu (dėl finansinių lėšų stokos) –> prasta kokybe, kurią išnaudoja interesų grupės, surasdamos kokybę/išnaudodamos konjunktūrą;
5. alternatyvių įtakos grupių (interesų grupių) silpnumas – ar buvo bent vienas žurnalistų streikas?
6. grynai ciniškas pavyzdys – žiniasklaidos verslo pajamos panaikinus korupciją dings, kuo ji papildys šią nišą?
7. pavyzdys – vienos iš telekomunikacijų bendrovės politika, kad darbuotojai gali priimti dovanas tik iki tam tikros ribos, vėliau turi susimokėti patys (pavyzdžiui, pietūs) arba grąžinti (pavyzdžiui, dovanas).