Viskas. Tapo aišku, kad premjeras, tesėdamas savo pažadą, eis lauk iš savo posto 🙂 Vakar nacionaliniam transliuotojui viešai pripažino, kad remia žiniasklaidos korupciją ir nemato blogybių tame, jog valstybės institucijos ir įstaigos perka reklamos plotus, kuriuose pasakoja apie savo darbus.
Taip, iš tiesų, ta pati komunikacija visada bus vertinama dviem visiškai skirtingais požiūriais kaip:
- ryšiai su visuomene (informavimas) – kai pateikiamai pozicijai pritariama;
- propaganda – kai manoma, kad tai tiesiog teigiamų akcentų pasakojimas, nutylint neigiamus.
Tačiau valstybės institucijos (įskaitant didžiulį ES lėšų, skirtų projektų komunikacijai, srautą) komunikacijai skirtus pinigus panaudoja žiniasklaidos korupcijai, nes:
- valstybės institucijos skirtas lėšas panaudoja politinio pasitikėjimo pareigūnų įvaizdžio kūrimui/palaikymui (pavyzdžiui, žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė);
- komunikacija dažniausiai vykdoma nesiejant jos įgyvendinimo su principais, o tik bukai nustatant reikalingus rezultatus (pavyzdžiui, „trys straipsniais per mėnesį“, „šalia teksto turi būti spausdinamas reikalavimus atitinkantis PHARE logotipas“ ir pan.);
- neturėdami pakankamos kvalifikacijos valstybės institucijų RsV specialistai žengia paprasčiausiu keliu – už turimą biudžetą perka reklamos plotą, taip daroma ilgalaikė žala žiniasklaidai, nes žurnalistai praranda plotą savo straipsniams, žiniasklaidos verslas gauna rimtą alternatyvų neetiškų pajamų srautą;
- žiniasklaidos sistemai ir taip veikiant su pertrūkiais, politikų skirstomi komunikacijos biudžetai tampa „tylos įžadų“ (pavyzdžiui, kartais „Lietuvos rytas“ imdavo ir užtildydavo savo kritiką tuometiniam Vilniaus merui Artūrui Zuokui) arba net „purvo pylimo“ (pavyzdžių negaliu pateikti, nes faktų neturiu, tik žinau iš neoficialių šaltinių) kampanijų finansavimo galimybe.
Leave a Reply