Category: žiniasklaidoje (Page 45 of 46)

Šis tekstas – tai
lietuviams intelektualams ir šiaip kartais pamąstantiems piliečiams
skirta provokacija, kurioje pateikiu retai užduodamus (jei apskritai
nagrinėjamus) klausimus apie ilgametę ir, anot šalininkų, tūkstantmetį
skaičiuojančią Lietuvos istoriją. Tikiuosi, kad portalo komentaruose rasime arba visi kartu pabandysime atsakyti į šiuos simboliškai 17 parinktų klausimų (dėl patogumo
komentarams, juos numeruoju). Kartu tie atsakymai paneigs mano pradinę
prielaidą, jog dabartinės Lietuvos istorija geriausiu atveju gali skaičiuoti pusantro šimto metų, t.y. nuo XIX a. antros pusės.

Istorikai-ekspertai,
spėju, sugebės rasti loginių ir kitokių klaidų bei sumals į miltus mano
klausimus. To netgi su nekantrumu laukčiau, nes taip besielgdami
mokslininkai vėl vykdys savo senokai pamirštą pareigą visuomenei –
mokslo paslapčių siekti ne siauram savo ratui, o juos paprastai ir
aiškiai pateikti visai visuomenei. Taip populiariai pasakodami mokslo
tiesas kartu naikinsim visuomenėje šiuo metu vyraujančius mitus.

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKĄ RAŠTĄ

1 – Kada sukurta lietuviška abėcėlė?

Kodėl
jos nebuvo anksčiau? Ar nebuvo poreikio? O gal lietuvių kalbai nebuvo
skiriamas dėmesys bei ji nesulaukdavo jokios pagarbos? Kodėl?

2 – Kada
pirmą kartą buvo išleistas pasaulietinis (t.y. ne religinio pobūdžio)
literatūros kūrinys lietuvių kalba, bet svetima abėcėle?

Kitaip
tariant, galbūt lietuviškos abėcėlės nereikėjo, jei buvo aktyviai
naudojama svetima? Kada pasaulietinė literatūra lietuvių kalba jau
galėjo turėti savo skaitytoją, t.y. kada jau “apsimokėjo” lietuviška
leidyba, tokiam kūriniui egzistavo skaitytojai? Kas, kalbėdami
lietuviškai ir šią kalbą gerbdami, jautė poreikį ir ja skaityti?

3 – Kokia
kalba buvo kuriamos, redaguojamos, leidžiamos visos trys Lietuvos
Statutų – Lietuvos teisės mokslo pasididžiavimo – redakcijos?

Ar
galima lietuvišku laikyti dalyką, kuris: 1) skamba ne lietuviškai; 2)
kurtas ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir 3) rašytas lietuviškai
nei kalbėti, nei rašyti nemokančių? Kur tokio pasididžiavimo
“lietuviška dvasia”?

4 – Kada pirmą kartą lietuvių kalba panaudota oficialių valstybės institucijų (ar jos pareigūnų) kanceliarijoje?

Vienas iš tautos pamatų – sava kalba, tai kada šiam “pamatui” dėmesį bei deramą pagarbą skyrė ir mūsų valstybės valdovai?

5 – Kuriais
metais Lietuvoje naujai pristatomų (t.y. vertinant ne pagal leidybos
vietą, o pagal jų pateikimą rinkai) knygų lietuvių kalba skaičius
aplenkė siūlomas kitomis kalbomis?

Jei jau taip garbiname M.Mažvydo Katekizmą, tai ar žinome, kokia tuo metu buvo knygų rinka? Kokiu “krislu” buvo šis
religiniams tikslams skirtas leidinys? Kada rinka tapo lietuviška
dabartine samprata? Kodėl bene didžiausia gatvė Minske vadinama
Vilniuje viduramžiais dirbusio spaustuvininko vardu?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKĄ TEATRĄ

6 – Koks pirmas sukurtas sceninis kūrinys (drama, pjesė, etc.) lietuvių kalba?

Javapjūtės dainos tinka darbo rutinai lengvinti, tačiau kada galime fiksuoti “rimtosios” lietuvių kultūra vystymosi pradžią?

7 – Kada pirmą kartą kartą lietuvių kalba atliktas sceninis kūrinys (nebūtinai lietuvių autoriaus)?

Tiksliau – kada ir kokie lietuviai pajuto tokio kūrinio poreikį?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKĄ KALBĖSENĄ

8 – Koks pirmasis Lietuvos didikas neabejotinai kalbėjo be kitų kalbų ir lietuviškai?

Ar
Lietuvos kūrimosi metu valdantysis sluoksnis apskritai kalbėjo
lietuviškai? Gal slaviški rašmenys valdovų kanceliarijoje buvo ir
slaviškos elito kultūros, kurią vėliau pakeitė lenkiška, požymis?

9 – Koks pirmasis kalbėjimą lietuvių kalba patvirtinantis įrašas ar kitokio pobūdžio įrodymas?

Kur
ankstyviausias patvirtinimas, kad lietuvių kalba apskritai tokia buvo
valstybės kūrimosi metu? Kas bandė užfiksuoti jos garsus, skambesį,
kalbėjimo būdą bei požymius?

10 – Kokia seniausia lietuvių liaudies daina?

Klausiant
paprasčiau – ar ne tarpukario naujalius, savotišku konvejeriu
“harmonizavusius” lietuvių liaudies dainas, vertėtų laikyti ta pačia
“lietuvių liaudimi”?

11 – Koks ankstyviausias įrašytas lietuvių kalbos kalbėsenos garso įrašas?

Nuo kada galime akivaizdžiai neabejoti lietuviška kalbėsena? Kartu – kada lietuvių kalba tampa įdomi mokslininkams-tyrinėtojams?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKUS RŪBUS

12 – Kada pirmą kartą užfiksuoti lietuvių liaudies drabužiai?

Ar
dabartinis “lietuvių liaudies drabužių” samprata – tai ne XIX a.
pabaigos “liaudies dizainerių” kūrybos vaisius? Kokie buvo lietuvių
tautiniai darbužiai iki tol? Ar jie niekuo nepasikeitė nuo tariamų
valstybės ištakų XII-XIII amžiais? Kodėl “tautiniais drabužiais”
vadinamas tik XIX a. pabaigos – XX a. pradžios stilius?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKĄ PAGONIŲ TIKĖJIMĄ

13 – Kokie apčiuopiami įrodymai patvirtina dabartinę lietuvių pagoniškos religijos sampratą?

Kaip
įrodyti, kad pirmųjų pagonybės aprašymų autoriai “neprirašinėjo”? Ar
jie nebuvo finansuojami katalikų bažnyčios? Ar galima būtų šiais
laikais rasti bent vieną kaimo močiutę, kuri galėtų išvardinti visą
lietuviškai-pagonišką deivių ir dievų panteoną? Ar kad jau bent
pasakytų, už ką atsakytų, tarkim, deivė Milda?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKUS VALGIUS IR GĖRIMUS

14 – Koks ankstyviausias patvirtintas egzistavęs nacionalinis lietuvių tautos valgis ir gėrimas?

Cepelinus
moka daryti pusė Rytų Europos. Midaus receptūra ir pats midus – tėra
tik lietuvių romantikų pasakose likęs mitas. Kokie iš tiesų mūsų
etniniai patiekalai ir gėrimai? Ar “Čili Kaimo” “Bajorų valgiaraštis”
laikytinas labiau “lietuvišku” nei prastuomenės bulviniai cepelinai?

KLAUSIMAI APIE “LIETUVIŠKUS” PROTĖVIUS

15
– Kokia dabartinė ar net ir tarpukario lietuvių šeima/giminė
turi/turėjo tiesioginius giminystės įrodymus, save kildindama iš
Lietuvos didikų, gyvenusių iki Liublino unijos?

Kitaip
– ar tikrai jau mūsų visų šaknys tokios gilios? Ar nesam mes visi
geriausiu atveju savo senelius atmenantys menkystos? Ar teisus
istorikas Rimvydas Petrauskas, teigdamas, kad viena iš Liublino unijos
sudarymo prielaidų – sunykusios ir tvirtų vyriškos linijos palikuonių
neturėjusios valstybę kūrusių kariūnų palikuonių išmirimas?

KLAUSIMAI APIE LIETUVIŠKĄ MOKSLĄ

16 – Kada lietuvių kalba tapo pagrindine pradinėse mokyklose?

Ar apatiniai visuomenės sluoksniai puoselėjo savo kalbą ir bjaurėjosi svetimšalių brukama?

17 – Kada lietuvių kalba buvo pradėtos skaityti pirmosios paskaitos aukštosiose mokyklose?

Dar
svarbiau – kada atsirado poreikis ir paskata mokslinę medžiagą kurti
lietuvių kalbos pagrindu? Kartu – kada lietuvių kalba pripažinta
elitui, t.y. siekiančiam gilesnio mokslinio pažinimo žmonių ratui,
tinkama?

Vietoj išvados – šie
klausimai kilo vieną eilinę popietę. Jie nepretenduoja tapti išsamia ir
išvadoms būtina logine teiginių seka. Daug svarbesnė pati diskusija,
padedanti tiek mums visiems bendrai, tiek ir kiekvienam atskirai
atsakyti į klausimą “Ką reiškia būti lietuviu?”

Paskelbta www.bernardinai.lt

Gimti galima tik kartą. Toks pat dėsnis valdo ir mokymąsi, ir pirmuosiuos žingsnius, pirmuosius vestuvinius įspūdžius – taip iki pat pirmojo karsto. Lygiai tokia pat taisyklė galioja ir naujajai valdančiajai Lietuvos koalicijai – jos suburtos Vyriausybės ministrai savo pareigas galėjo pradėti tik šį vienintelį kartą. Deja, visi jie kartoja Lietuvos šuolių į aukštį sporto rezultatus – iki europinių trūksta ne centimetrų, o metrų.

Visiems politikams kartelę iškėlė naujosios Europos Komisijos konkurencijos komisarė Nellie Kroes (Nelė Kros). Lapkritį pradėjusi kuruoti vieną svarbiausių Europos Sąjungos, o ne valstybių narių kompetencijai priskiriamų sričių komisarė iš karto tapo žiniasklaidos analizės objektu.

Nellie Kroes, prieš tapdama konkurencijos komisare, užėmė įvairias pareigas tiek privačiame, tiek ir viešajame sektoriuose. Paminėtinos pareigos Olandijos vyriausybėje – transporto ministrė, Olandijos eksportą skatinančios tarnybos vadovė. Kroes yra buvusi daugiau nei 30 Olandijos ir kitų šalių įmonių valdybų nare. Paminėtinos tokios kompanijos kaip prancūzų gynybos bei elektronikos gigantas “Thales”, švedų automobilių gamintoja “Volvo”, laivininkystės kompanija “Royal PandO Nedlloyd”, britų mobiliojo ryšio operatorius “MMo2”.

Tokius plačius naujosios komisarės ryšius galima vertinti dvejopai. Kaip teigia pati komisarė, niekas nesitiki, kad futbolo varžybų teisėjas nebus niekada pats žaidęs futbolo ir nežinos taisyklių. Atvirkščiai – iš jo tikimasi gero žaidimo supratimo ir objektyvaus taisyklių taikymo. Kita vertus, kritikai primena net keletą kontraversiškų komisarės sprendimų viešajame sektoriuje, nenutyla kalbos, kaip bus elgiamasi tais atvejais, kai tiesioginio interesų konflikto nebus (pavyzdžiui, nagrinėjant ginčus su buvusių darboviečių konkurentais).

Nepaisant natūralios nuomonių įvairovės, Lietuvos Vyriausybės naujokams derėtų mintinai išmokti ir nuolat kartoti tris Nellie Kroes pasiūlytus žingsnius:

1. bet kokių esamų ryšių nutraukimas (komisarė pasitraukė iš visų iki rugsėjo pradžios užimtų pareigų, pardavė visas turėtas įmonių akcijas, akcijų opcionus perdavė valdyti nežinomiems patikėtiniams);
2. pažadas ateityje nesusieti savęs su atitinkama interesų zona (komisarė prisiekė ateityje apskritai nedirbti privačiame sektoriuje);
3. atsiradus galimamc interesų konflikto pavojui, nusišalinti nuo vadovavimo (tuo atveju Europos Komisijos vadovas įpareigotų atitinkamą ginčą spręsti kitam komisarui arba ad hoc sudarytai komisijai).

Prisimenant šiuo tris pamatinius principus, Lietuvos Vyriausybė byrėtų net nenunešus prezidentui peržiūrėti ministrų sąrašo: kultūros ministras tikrai nepasižadėtų atsisakyti savo pajamingų pareigų valstybės finansuojamose kultūros įstaigose; žemės ūkio ministrė nesugebėtų atsiriboti nuo savo artimiausių partiečių interesų, o ką jau kalbėti apie asmeninį suinteresuotumą atominės energetikos sritimi; ūkio ministro rankos niekaip nepaleistų energetikos verslo vadžių ir įtakos Europos Sąjungos fondų dalyboms; teisingumo ministras sakytų, kad Vilniaus universitetas jam mieliausias “iš prigimimo”; susisiekimo ministras neišdrįstų deklaruoti savo giminaičių verslų interesų; o pats Vyriausybės “tėvas” niekad neprisipažintų, kad jo broliui kartais atitenka valstybiniai užsakymai. Tad ką jau čia kalbėti apie Seimo komitetų postus, kai vieno iš naujųjų Aplinkos komiteto vadų kontroliuojama naftos verslovė atvirai naudojasi žemės gelmių mokesčių lengvatomis.

Pabaigoje vertėtų paminėti, kad ir Nellie Kroes atvirai tuos minėtus principus išdėstė tik po aršaus nepriklausomos žiniasklaidos puolimo, kurį palaikė savo galią vis tvirčiau jaučiantis Europos Parlamentas. Nesitikiu, kad mūsų Vyriausybės narių deklaracijos artimiausiu metu pradės atvirai pasakoti, kaip ir kokio verslumo dėka jų giminaičiai sukaupė turtus, tačiau norėtųsi, kad iki europinių rezultatų mums trūktų ne metrų, o centimetrų, kad ir dešimtimis kol kas skaičiuojamų.

Kodėl šiandien mūsų kuriamai valstybei vis nesiseka rasti savo kelio į ateitį?

2004-ieji daugelio jau pavadinti „sugrįžimu į Europą”, „istorinio teisingumo atkūrimu” ir kitais vardais. Toks noras tapti pripažintais elitinio klubo nariais pagirtinas. Vis dėlto aiškiai save suvokianti ir savo vertę žinanti valstybė pati sau turėtų būti vertinimo vienetas ir neleisti savęs žeminti. Prisimintina vieno anglo teisininkų pozicija ginče dėl ES ar Didžiosios Britanijos teisės konkurencijos: „Anglų teisės istorinės tradicijos bei vidinė darna neleidžia pripažinti išorinės teisinės sistemos viršenybės vien atitinkamos politinės situacijos sprendimo tikslu”. Tuo tarpu lietuviai, besigiriantys „savo” (vėliau tekste paaiškinsiu kabučių prasmę) trimis Statutais, aklai nukopijavo 100 tūkstančių puslapių eurobiurokratų darbo vaisių. Tikėkimės, kad tarp tų tūkstančių išliko bent „mūsų” Statutų dvasia. Šis teisės sistemos reformos pavyzdys – tik vienas Lietuvoje gajos istorinės ir nūdienos tikrovės dviveidiško vertinimo pavyzdys. Dar kontroversiškesnė situacija, kai vertiname savo istorines šaknis ir dabartinę Lietuvos vietą pasaulyje. Iš esmės neigiamai vertindami galutinį savo istorijos rezultatą, jos laimėjimus, naikiname valstybinės savimonės daigus. Nedaugelis šiandien drįstų svarstyti apie etninės Lietuvos atkūrimą, todėl tenka rezignuoti ir susitaikyti su likimu, kad „taip jau išėjo”. Toks susitaikymas su pralaimėtojų („lūzerių”) statusu šiandieniame pasaulyje slegia ir neleidžia teigiamai žvelgti į savo laimėjimus.

Dabarties Lietuvos savimonę veikia trys mitai – apie ilgalaikę mūsų
valstybės praeitį, apie lietuvių tautą ir valstybę „nuo jūros iki
jūros”. Juos paneigę turėtume pripažinti, kad mūsų visų Lietuvos
istorijos samprata iš esmės klaidinga.

Pirmasis mitas: ilgalaikė garbinga Lietuvos valstybės praeitis
Tai yra bene labiausiai įsišaknijęs mitas lietuvių sąmonėje. Dažnas
istorikas teigia, esą Lietuvos istorija tuoj baigs skaičiuoti aštuntąjį
šimtmetį, o drąsiausi mini ir tūkstantmetį. Sutinku, kad istorija turi
ir ideologinę funkciją, tačiau save gerbiantys mokslo ekspertai turėtų
būti nešališki ir atvirai dėstyti, kad tuo laikotarpiu „Lietuvos
valstybe” galima laikyti antrąją bei trečiąją (t.y. tarpukario ir
dabarties) respublikas bei tam tikra „dar nesusiformavusios” valstybės
forma – tautinį XIX a. pabaigos sąjūdį. Būtent tuo ir remiuosi įžangoje
teigdamas, kad „mūsų” Lietuva skaičiuoja geriausiu atveju antrąjį
šimtmetį.

Iš karto turiu atremti tų pačių ideologinių istorikų klausimus apie
pirmąjį laikotarpį iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK)
susiformavimo, antrąjį laikotarpį, prasidėjusį XIV a. ir pasibaigusį
padalijimu, taip pat Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikotarpį, trukusį
nuo Liublino unijos 1569 m. iki trečiojo padalijimo 1795 m.
Šiuolaikiniai politiniai bei teisės mokslai skiria tris pagrindinius
valstybės požymius – pilietinę tautą, geografinę vietą, veikiančią
valdžią. Kartais nurodoma, kad tarptautinis šių trijų požymių visumos
pripažinimas taip pat yra būtinas valstybės požymis. Tai, kad šie
požymiai „mūsų Lietuvos” istorijoje kartu aptinkami tik nuo antrosios
respublikos laikų, yra neatremiamas argumentas abejoti dabar
galiojančios LR Konstitucijos preambulės nuostatomis apie istorinį
tęstinumą.

Atsakant į istorikų klausimą apie ATR verta prisiminti, kas formaliai
buvo laikomas ATR valdovu ir kur jis dažniausiai rezidavo. Aleksandro,
Žygimanto Augusto išimtys tik patvirtina taisyklę, kad valstybės
valdžia (be administracines funkcijas vykdžiusios LDK kanceliarijos)
koncentravosi Krokuvoje. Tai, kad daugelis ATR karalių didžiojo
kunigaikščio insignijas gaudavo iš Vilniaus vyskupo ir šalies
maršalkos, vis dėlto buvo daugiau formalus veiksmas.

Galbūt šiek tiek lengviau dabartinės Lietuvos ištakomis laikyti LDK
laikotarpį iki Liublino unijos, tačiau net ir geriausiais Vytauto
laikais yra ginčytinas Žemaitijos priklausymas Lietuvai, o jau visiškai
abejotinas – Klaipėdos krašto. Nagrinėjant XIII a. faktus iškiltų
klausimas, kodėl Mindaugas buvo karūnuotas dabartinės Baltarusijos
teritorijoje esančioje Naugarduko (rus. Novgorudok) tvirtovėje, viena
esminių Krėvos sutarčių pasirašyta toje pat Baltarusijoje, o Vytautas
itin mėgo Gardiną (rus. Grodn). Chronologiškai vertinant Liublino uniją
jau reikėtų aiškintis, kodėl lengvai lenkams atidavėme beveik pusę
teritorijos ir (vertinant tiesiogiai) tiek pat pajamų.

Žvelgiant į visą tūkstantmetį, bene sunkiausia kalbėti apie tarptautinį
Lietuvos pripažinimą. Popiežiaus Inocento IV sprendimas suteikti karūną
Mindaugui buvo suprantamas ir aiškus ženklas. Vėliau LDK vardas vis
labiau traukėsi iš tarptautinio žodyno. Vytauto, kaip Rytų Europos
politiko, vardas dar aptinkamas, tačiau ir jis sutiko po savo mirties
Lenkijos karūnai atiduoti visos LDK paveldėjimo teisę.

Vokietijos imperatoriaus Vytautui išsiųstos karūnos (ar tik sprendimo)
kelionę galima laikyti LDK politikos sėkme, tačiau oficialaus
karūnavimo sprendimo neįgyvendinimas tik iškelia papildomų klausimų
apie jų tikroviškumą, o jau Vytauto kritimo iš balno versiją vertėtų
pasakoti nebent pradinėse klasėse.

Antrasis mitas: lietuvių tautos išskirtinumas
Šis mitas tiesiogiai susijęs su paskutiniu pagrindiniu valstybės
požymiu – pilietine tauta. „Lietuviai barzdočiai dūmoja”, „bernelis
karužėn išjojo” ir kiti panašūs romantizmai tiksliai atspindi XIX a.
pabaigos tautinio sąjūdžio nuotaikas, tačiau vertintini tik kaip prasta
istorinė falsifikacija.

Valstybės gyvavimui itin svarbi sprendimus priimančio visuomenės
sluoksnio savimonė. Deja, „lietuviška” savimone galima su itin
didelėmis išlygomis laikyti tik laikotarpį, pasibaigusį Lietuvos
krikštijimu bei Krėvos unija. Tiesa, kunigaikščių (anuomet vadintų
„kunigais”) savimonė buvo grynai pagoniška, tad šių papročių tęstinumas
su šių dienų „Marijos žemės” papročiais būtų, švelniai tariant,
abejotinas. Be to, neseniai pasirodžiusioje R.Petrausko LDK diduomenės
studijoje teigiama, kad dauguma „tikrųjų lietuviškų” LDK diduomenės
giminių dėl vykstančių visuomenės permainų iki XVI a. pradžios tiesiog
mirė. Tai, beje, ir buvo viena iš pagrindinių politinio pralaimėjimo
Lenkijai XVI amžiuje sąlygų.

LDK ir ATR laikotarpių meto „lietuviškumą” bene geriausiai atskleidžia
knygotyrininkų duomenys, kad net iki trečiojo ATR padalijimo lietuviškų
knygų LDK teritorijoje buvo išleidžiama vos 1 proc. viso skaičiaus.
Natūralu, kad tokia proporcija akivaizdžiai prieštarauja LDK vyravus
„lietuviškai dvasiai”. Martyno Mažvydo „Katekizmą” verta minėti
pagiriamuoju žodžiu, tačiau derėtų atminti, kad ši knyga spausdinta ne
Lietuvoje ir jos tikslinė rinka buvo protestantiškos veiklos židiniai,
kurių dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo daug.

Dar suprantama, kad Gedimino laiškai Europai buvo rašomi lotynų kalba,
bet jau sunkiai paaiškinama (derinant su „garbinga lietuvių tautos
istorija”), kodėl esminis dokumentų rinkinys – Lietuvos metrika – nuo
pat pirmųjų įrašų XIV a. pabaigoje rašomas senąja baltarusių kalba, o
vėliau (polonizacijos įtaka) lenkiškai. Svarbiausia jokių mėginimų
užrašyti lietuvišką kalbėseną svetimų kalbų rašmenimis neaptinkama.
Savąją abėcėlę įgijome tik dr. J.Jablonskio dėka pasiskolinę iš čekų.
Tuo tarpu LDK diduomenės lenkėjimas, perimant lenkų herbus, mokantis
kalbą, bažnyčioje pamaldų klausant ne lietuvių kalba, – tai tik dar
keli papildomi fragmentai.

Trečiasis mitas: Lietuva „nuo jūros iki jūros”
Reikėtų pripažinti, kad LDK visada turėjo gerų karvedžių, kurių
vadybiniai sugebėjimai buvo puikūs. Tai beveik visi ankstyvieji LDK
valdovai bei Gediminaičiai, sėkmingai aneksavę dabartinės Baltarusijos
teritoriją, vėliau LDK administracijos vadovai. Istorinis faktas, jog
XVI a. pradžioje LDK pagal teritoriją buvo didžiausia tuometinės
Europos valstybė. Vis dėlto būtina suvokti, kad didelėje teritorijoje
buvo ne itin daug gyventojų, bendras visuomenės lygis gerokai atsiliko
nuo Europos. Amatininkų kvietimas Gedimino laiškuose yra geriausias to
patvirtinimas. Be to, giminaičių vedybų pagrindu plečiamos valdos
neturėjo pakankamo ideologinio „užtaiso”, todėl nuolatos grėsė, kad
užkariautieji panorės sugrįžti pas senuosius šeimininkus. Prisimintina
hipotezė, kad būtent Krėvos sutartis, Jogailos katalikybės pasirinkimas
ir Algirdo puoselėtos stačiatikybės atmetimas neleido LDK tapti tuo
slavų traukos centru, kuriuo iki LDK buvo Kijevas, Novgorodas, paskui
iniciatyvą perėmė Maskva.

Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame „gabius
karvedžius bei parazituojančius vadybininkus” (savas giminingas
valdovas buvo taikių nuolatinių pajamų LDK centrui bei teritorinio
vientisumo garantas) Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais
į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų
priėmimas etc.). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų
apsilpę slavai (Kijevo Rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad
daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvas grobis.
Vis dėlto nuolat augantys karingi kaimynai (Pskovas, Novgorodas,
Maskva, Kazanės chanatas, Aukso orda) XVI a. privertė sudaryti Liublino
uniją itin prastomis sąlygomis, prarandant žemes bei dar turėtą
sąlygišką nepriklausomybę. Todėl Lietuvą geografiškai didele valstybe
galima būtų laikyti tik dalį XV amžiaus, tačiau tik absoliučiais
skaičiais, neįvertinant kokybinių visuomenės vertinimo kriterijų.

Kelias į ateitį – švietimas
Taigi dabartinis Lietuvos įvaizdis sukurtas remiantis trimis mitais:
garbinga ilgalaike Lietuvos valstybės praeitimi, lietuvių tautos
išskirtinumu bei Lietuva „nuo jūros iki jūros”. Nei vienas iš jų nėra
teisingas, tačiau kiekvienas verčia Lietuvos pilietį jaustis
„nuskriaustą”, „daug praradusį”, „neatkursiantį buvusios garbės”.
Psichologija tokiais atvejais siūlo nagrinėti mitą detaliai ir jį
paneigti. Tik taip pavyksta suvokti, kokia valstybė esame, kur link
turėtume eiti.

Suvokę, kad Lietuvos valstybės ištakomis turėtume laikyti XIX a.
pabaigos valstiečių savimonės gaivinimą, galėsime pripažinti, kad per
šimtmetį iš žemiausių visuomenės sluoksnių sugebėjome tapti tauta,
sukūrusia nepriklausomą valstybę ir net pergyvenusia išorės agresorius.

Būtent vertindami šio šimtmečio laimėjimus – tautinės savimonės XIX a.
pabaigoje sukūrimą, nepriklausomybės paskelbimą, rezistencinį judėjimą,
nepriklausomybės atkūrimą – galime jais didžiuotis. Tuo pat metu šis
požiūris leidžia pagrįsti, kodėl didžiausias dėmesys turi būti
skiriamas vos šimtmetį gyvuojančios tautos švietimui, jos savimonės
ugdymui.

Paskelbta www.atgimimas.lt

Kopija www.delfi.lt