XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 46 of 46)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Lietuviškoje koalicijoje – europiniai neūžaugos

Gimti galima tik kartą. Toks pat dėsnis valdo ir mokymąsi, ir pirmuosiuos žingsnius, pirmuosius vestuvinius įspūdžius – taip iki pat pirmojo karsto. Lygiai tokia pat taisyklė galioja ir naujajai valdančiajai Lietuvos koalicijai – jos suburtos Vyriausybės ministrai savo pareigas galėjo pradėti tik šį vienintelį kartą. Deja, visi jie kartoja Lietuvos šuolių į aukštį sporto rezultatus – iki europinių trūksta ne centimetrų, o metrų.

Visiems politikams kartelę iškėlė naujosios Europos Komisijos konkurencijos komisarė Nellie Kroes (Nelė Kros). Lapkritį pradėjusi kuruoti vieną svarbiausių Europos Sąjungos, o ne valstybių narių kompetencijai priskiriamų sričių komisarė iš karto tapo žiniasklaidos analizės objektu.

Nellie Kroes, prieš tapdama konkurencijos komisare, užėmė įvairias pareigas tiek privačiame, tiek ir viešajame sektoriuose. Paminėtinos pareigos Olandijos vyriausybėje – transporto ministrė, Olandijos eksportą skatinančios tarnybos vadovė. Kroes yra buvusi daugiau nei 30 Olandijos ir kitų šalių įmonių valdybų nare. Paminėtinos tokios kompanijos kaip prancūzų gynybos bei elektronikos gigantas “Thales”, švedų automobilių gamintoja “Volvo”, laivininkystės kompanija “Royal PandO Nedlloyd”, britų mobiliojo ryšio operatorius “MMo2”.

Tokius plačius naujosios komisarės ryšius galima vertinti dvejopai. Kaip teigia pati komisarė, niekas nesitiki, kad futbolo varžybų teisėjas nebus niekada pats žaidęs futbolo ir nežinos taisyklių. Atvirkščiai – iš jo tikimasi gero žaidimo supratimo ir objektyvaus taisyklių taikymo. Kita vertus, kritikai primena net keletą kontraversiškų komisarės sprendimų viešajame sektoriuje, nenutyla kalbos, kaip bus elgiamasi tais atvejais, kai tiesioginio interesų konflikto nebus (pavyzdžiui, nagrinėjant ginčus su buvusių darboviečių konkurentais).

Nepaisant natūralios nuomonių įvairovės, Lietuvos Vyriausybės naujokams derėtų mintinai išmokti ir nuolat kartoti tris Nellie Kroes pasiūlytus žingsnius:

  1. bet kokių esamų ryšių nutraukimas (komisarė pasitraukė iš visų iki rugsėjo pradžios užimtų pareigų, pardavė visas turėtas įmonių akcijas, akcijų opcionus perdavė valdyti nežinomiems patikėtiniams);
  2. pažadas ateityje nesusieti savęs su atitinkama interesų zona (komisarė prisiekė ateityje apskritai nedirbti privačiame sektoriuje);
  3. atsiradus galimamc interesų konflikto pavojui, nusišalinti nuo vadovavimo (tuo atveju Europos Komisijos vadovas įpareigotų atitinkamą ginčą spręsti kitam komisarui arba ad hoc sudarytai komisijai).

Prisimenant šiuo tris pamatinius principus, Lietuvos Vyriausybė byrėtų net nenunešus prezidentui peržiūrėti ministrų sąrašo: kultūros ministras tikrai nepasižadėtų atsisakyti savo pajamingų pareigų valstybės finansuojamose kultūros įstaigose; žemės ūkio ministrė nesugebėtų atsiriboti nuo savo artimiausių partiečių interesų, o ką jau kalbėti apie asmeninį suinteresuotumą atominės energetikos sritimi; ūkio ministro rankos niekaip nepaleistų energetikos verslo vadžių ir įtakos Europos Sąjungos fondų dalyboms; teisingumo ministras sakytų, kad Vilniaus universitetas jam mieliausias “iš prigimimo”; susisiekimo ministras neišdrįstų deklaruoti savo giminaičių verslų interesų; o pats Vyriausybės “tėvas” niekad neprisipažintų, kad jo broliui kartais atitenka valstybiniai užsakymai. Tad ką jau čia kalbėti apie Seimo komitetų postus, kai vieno iš naujųjų Aplinkos komiteto vadų kontroliuojama naftos verslovė atvirai naudojasi žemės gelmių mokesčių lengvatomis.

Pabaigoje vertėtų paminėti, kad ir Nellie Kroes atvirai tuos minėtus principus išdėstė tik po aršaus nepriklausomos žiniasklaidos puolimo, kurį palaikė savo galią vis tvirčiau jaučiantis Europos Parlamentas. Nesitikiu, kad mūsų Vyriausybės narių deklaracijos artimiausiu metu pradės atvirai pasakoti, kaip ir kokio verslumo dėka jų giminaičiai sukaupė turtus, tačiau norėtųsi, kad iki europinių rezultatų mums trūktų ne metrų, o centimetrų, kad ir dešimtimis kol kas skaičiuojamų.

Vakarų demokratijos problemos

Geriausiai iš visų blogų valdymo formų – demokratijai – XXI amžiaus pradžia pateikia virtinę klausimų, kuriems ši neturi parengusi deramų atsakymų. Nenuspėjamas ir nuolat besikeičiantis pasaulis Vakarų tradicijos eksportuotą demokratiją egzaminuoja įvairiais būdais. Dažnai absurdiškose situacijose tradicinių Vakarų vertybių pateikiami atsakymai lems, kuri pusė laimės.

Samuelis Huntingtonas dar praėjusį dešimtmetį bandė analizuoti, kas nutiks tarpuvartėje susidūrus ne kaimynams Petrui ir Jonui, o Vakarų kultūrai su Azijos kultūra. Panašus klausimas gali netrukus sprogti (gal net tiesiogine prasme) ir kovojant Ramiojo vandenyno skirtingose pusėse išsidėsčiusioms ideologijoms. Nors JAV tą pripažinti visokeriopai vengia, tačiau akivaizdu, kad rugsėjo 11-osios pagrindinė priežastis – tai skirtingų vertybių sistemų dvikova.

Kova tarp išvystytos postindustrinės valstybės ir vargiai gentinę santvarką beįveikinėjančių Vidurio Azijos valstybių. JAV užima poziciją, kad demokratija, remdamasi žmogaus teisių prioritetu, turi teisę eksportuoti savo vertybes. Retas pastebi, kad ankstesni Britų imperijos bandymai diegti savo vertybes buvusiose kolonijose iš esmės baigėsi prastais rezultatais. Net nagrinėjant Indijos išsivadavimo kovą, kaip ašaka gerklėje stringa šios valstybės nerimstantys konfliktai su Pakistanu.

Lapkritį JAV piliečiams pareiškus pasitikėjimą savo misija įtikėjusiu George’u Bushu jaunesniuoju, akivaizdu, kad de facto kariniu požiūriu galingiausia valstybė toliau tęs savo puoselėjamų demokratinių vertybių eksportą. Taigi eksperimentas su Irako teritorijoje įsikūrusiomis gentimis tęsiasi. Kai kas sako, kad panaši praktika mongolų atveju sėkmės istorija buvo laikoma vos kelias dešimtis metų. Sunkūs žingsniai Faludžoje ar Mosule užtikrina dar trumpesnę sėkmę Irake.

Vertybių sistemos eksporto tematika artimai siejasi su dabartine Čečėnijos problema. Demokratija iki šiol negali atsakyti į klausimą, kaip demokratines vertybes reikėtų derinti su valstybių teritorinio vientisumo teorija. Europoje iki TSRS griuvimo nusistovėjusi de facto situacija rėmėsi Helsinkio protokolais ir sienų, nustatytų po Antrojo pasaulinio karo, neliečiamumu. Deja, toks karo laimėtojų sąmokslas niekaip nesiderina su tuomet aneksuotų valstybių (kartu – ir Lietuvos) interesų suderinamumu.

Demokratijos principų puoselėtojai turėtų rasti jėgų atsakyti, kokie kriterijai ir sąlygos persveria valstybių teritorinio neliečiamumo vertybę. Čečėnija – tik vienas skaudus pavyzdys.

Sachalino apylinkėse išsidėsčiusių salų klausimas artimas Japonijai,
Jugoslavijos konfliktas bandė spręsti šios šalies tautų katilo  problemas, o Lietuvoje galėtume paklausti, ar daug lietuviškų etninių šaknų turi ir mūsų sostinė Vilnius. Visa Europa verda, kovodama dėl krikščionybės vietos visuomenės gyvenime ir konkrečiai – Konstitucijoje. Neišlaikė net ir Lietuvos dvasinis ganytojas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, netiesiogiai pripažindamas, kad giliausias šaknis turinti Europos religija pralaimėjo itin svarbią kovą demokratinių procedūrų koridoriuose prieš europiečius, savęs  nesaistančius su krikščionybe.

Vakarų tradiciją puoselėjanti Europa jau dabar susiduria su kasdienėmis atviros visuomenės problemomis. Musulmonų nužudytas Nyderlandų menininkas – tai žiaurus kasdienybės įrodymas, kad demokratine dvasia auklėta Europa visiškai skiriasi nuo jos ekonominių imigrantų dvasios.

Jau minėjau, kad netrukus galim laukti augančios Kinijos ideologinės kovos. Pas mus dar menkai matoma kova jau vyksta – netrukus kiekviename didesniame Europos mieste turėsime kinų kvartalą. JAV – tai jau realybė. Tad ar demokratinės vertybės gali ir turi būti taikomos tų vertybių nepripažįstantiems? Ar galime priversti Indijos gyventojus vertinti visus lygiai, kai jų daugiatūkstantinė istorija visus neišvengiamai priskyrusi keturioms kastoms ir aukštesniosios atstovas žemesnįjį gali nebent nuspirti?

Ir jau visiškai Lietuvai artima tema – o jeigu tos demokratinės vertybės daugeliui žmonių yra visiškai nesuvokiamos? Ar galime principus, kurie kurti remiantis prezumpcija, kad visi piliečiai protingi, taikyti iš esmės “kvailių” tautai? Juk tokiu atveju galime paneigti patys save – “kvailių” daugumos valia gali iš esmės atsisakyti pačios demokratijos. Akivaizdu, kad jei ne asmeniškai Rolandui Paksui skirtas įstatymas, uždraudęs antrą kartą kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą, tai “kvailiai” būtų nesureagavę į Konstitucinio Teismo išvadas ir paneigę savo rinktų atstovų Seime sprendimą nušalinti prezidentą.

Tas pats argumentas tampa ir ideologiniu pagrindu Aleksandro Lukašenkos Baltarusijoje, Janukovičiaus Ukrainoje rėmėjams – juk subjektyvi šios tautos dalies valios išraiška objektyviai vertinant yra “kvaila”. Tačiau net ir atmesdami faktą, kad piliečių nuomonėmis manipuliuojama, jų subjektyvią nuomonę turime gerbti. O tada gali nebepadėti net ir naujas pakartotinis balsavimas.

Istorinių mitų supančiota Lietuva

Kodėl šiandien mūsų kuriamai valstybei vis nesiseka rasti savo kelio į ateitį?

2004-ieji daugelio jau pavadinti „sugrįžimu į Europą”, „istorinio teisingumo atkūrimu” ir kitais vardais. Toks noras tapti pripažintais elitinio klubo nariais pagirtinas. Vis dėlto aiškiai save suvokianti ir savo vertę žinanti valstybė pati sau turėtų būti vertinimo vienetas ir neleisti savęs žeminti. Prisimintina vieno anglo teisininkų pozicija ginče dėl ES ar Didžiosios Britanijos teisės konkurencijos: „Anglų teisės istorinės tradicijos bei vidinė darna neleidžia pripažinti išorinės teisinės sistemos viršenybės vien atitinkamos politinės situacijos sprendimo tikslu”. Tuo tarpu lietuviai, besigiriantys „savo” (vėliau tekste paaiškinsiu kabučių prasmę) trimis Statutais, aklai nukopijavo 100 tūkstančių puslapių eurobiurokratų darbo vaisių. Tikėkimės, kad tarp tų tūkstančių išliko bent „mūsų” Statutų dvasia. Šis teisės sistemos reformos pavyzdys – tik vienas Lietuvoje gajos istorinės ir nūdienos tikrovės dviveidiško vertinimo pavyzdys. Dar kontroversiškesnė situacija, kai vertiname savo istorines šaknis ir dabartinę Lietuvos vietą pasaulyje. Iš esmės neigiamai vertindami galutinį savo istorijos rezultatą, jos laimėjimus, naikiname valstybinės savimonės daigus. Nedaugelis šiandien drįstų svarstyti apie etninės Lietuvos atkūrimą, todėl tenka rezignuoti ir susitaikyti su likimu, kad „taip jau išėjo”. Toks susitaikymas su pralaimėtojų („lūzerių”) statusu šiandieniame pasaulyje slegia ir neleidžia teigiamai žvelgti į savo laimėjimus.

Dabarties Lietuvos savimonę veikia trys mitai – apie ilgalaikę mūsų
valstybės praeitį, apie lietuvių tautą ir valstybę „nuo jūros iki
jūros”. Juos paneigę turėtume pripažinti, kad mūsų visų Lietuvos
istorijos samprata iš esmės klaidinga.

Pirmasis mitas: ilgalaikė garbinga Lietuvos valstybės praeitis
Tai yra bene labiausiai įsišaknijęs mitas lietuvių sąmonėje. Dažnas
istorikas teigia, esą Lietuvos istorija tuoj baigs skaičiuoti aštuntąjį
šimtmetį, o drąsiausi mini ir tūkstantmetį. Sutinku, kad istorija turi
ir ideologinę funkciją, tačiau save gerbiantys mokslo ekspertai turėtų
būti nešališki ir atvirai dėstyti, kad tuo laikotarpiu „Lietuvos
valstybe” galima laikyti antrąją bei trečiąją (t.y. tarpukario ir
dabarties) respublikas bei tam tikra „dar nesusiformavusios” valstybės
forma – tautinį XIX a. pabaigos sąjūdį. Būtent tuo ir remiuosi įžangoje
teigdamas, kad „mūsų” Lietuva skaičiuoja geriausiu atveju antrąjį
šimtmetį.

Iš karto turiu atremti tų pačių ideologinių istorikų klausimus apie
pirmąjį laikotarpį iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK)
susiformavimo, antrąjį laikotarpį, prasidėjusį XIV a. ir pasibaigusį
padalijimu, taip pat Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikotarpį, trukusį
nuo Liublino unijos 1569 m. iki trečiojo padalijimo 1795 m.
Šiuolaikiniai politiniai bei teisės mokslai skiria tris pagrindinius
valstybės požymius – pilietinę tautą, geografinę vietą, veikiančią
valdžią. Kartais nurodoma, kad tarptautinis šių trijų požymių visumos
pripažinimas taip pat yra būtinas valstybės požymis. Tai, kad šie
požymiai „mūsų Lietuvos” istorijoje kartu aptinkami tik nuo antrosios
respublikos laikų, yra neatremiamas argumentas abejoti dabar
galiojančios LR Konstitucijos preambulės nuostatomis apie istorinį
tęstinumą.

Atsakant į istorikų klausimą apie ATR verta prisiminti, kas formaliai
buvo laikomas ATR valdovu ir kur jis dažniausiai rezidavo. Aleksandro,
Žygimanto Augusto išimtys tik patvirtina taisyklę, kad valstybės
valdžia (be administracines funkcijas vykdžiusios LDK kanceliarijos)
koncentravosi Krokuvoje. Tai, kad daugelis ATR karalių didžiojo
kunigaikščio insignijas gaudavo iš Vilniaus vyskupo ir šalies
maršalkos, vis dėlto buvo daugiau formalus veiksmas.

Galbūt šiek tiek lengviau dabartinės Lietuvos ištakomis laikyti LDK
laikotarpį iki Liublino unijos, tačiau net ir geriausiais Vytauto
laikais yra ginčytinas Žemaitijos priklausymas Lietuvai, o jau visiškai
abejotinas – Klaipėdos krašto. Nagrinėjant XIII a. faktus iškiltų
klausimas, kodėl Mindaugas buvo karūnuotas dabartinės Baltarusijos
teritorijoje esančioje Naugarduko (rus. Novgorudok) tvirtovėje, viena
esminių Krėvos sutarčių pasirašyta toje pat Baltarusijoje, o Vytautas
itin mėgo Gardiną (rus. Grodn). Chronologiškai vertinant Liublino uniją
jau reikėtų aiškintis, kodėl lengvai lenkams atidavėme beveik pusę
teritorijos ir (vertinant tiesiogiai) tiek pat pajamų.

Žvelgiant į visą tūkstantmetį, bene sunkiausia kalbėti apie tarptautinį
Lietuvos pripažinimą. Popiežiaus Inocento IV sprendimas suteikti karūną
Mindaugui buvo suprantamas ir aiškus ženklas. Vėliau LDK vardas vis
labiau traukėsi iš tarptautinio žodyno. Vytauto, kaip Rytų Europos
politiko, vardas dar aptinkamas, tačiau ir jis sutiko po savo mirties
Lenkijos karūnai atiduoti visos LDK paveldėjimo teisę.

Vokietijos imperatoriaus Vytautui išsiųstos karūnos (ar tik sprendimo)
kelionę galima laikyti LDK politikos sėkme, tačiau oficialaus
karūnavimo sprendimo neįgyvendinimas tik iškelia papildomų klausimų
apie jų tikroviškumą, o jau Vytauto kritimo iš balno versiją vertėtų
pasakoti nebent pradinėse klasėse.

Antrasis mitas: lietuvių tautos išskirtinumas
Šis mitas tiesiogiai susijęs su paskutiniu pagrindiniu valstybės
požymiu – pilietine tauta. „Lietuviai barzdočiai dūmoja”, „bernelis
karužėn išjojo” ir kiti panašūs romantizmai tiksliai atspindi XIX a.
pabaigos tautinio sąjūdžio nuotaikas, tačiau vertintini tik kaip prasta
istorinė falsifikacija.

Valstybės gyvavimui itin svarbi sprendimus priimančio visuomenės
sluoksnio savimonė. Deja, „lietuviška” savimone galima su itin
didelėmis išlygomis laikyti tik laikotarpį, pasibaigusį Lietuvos
krikštijimu bei Krėvos unija. Tiesa, kunigaikščių (anuomet vadintų
„kunigais”) savimonė buvo grynai pagoniška, tad šių papročių tęstinumas
su šių dienų „Marijos žemės” papročiais būtų, švelniai tariant,
abejotinas. Be to, neseniai pasirodžiusioje R.Petrausko LDK diduomenės
studijoje teigiama, kad dauguma „tikrųjų lietuviškų” LDK diduomenės
giminių dėl vykstančių visuomenės permainų iki XVI a. pradžios tiesiog
mirė. Tai, beje, ir buvo viena iš pagrindinių politinio pralaimėjimo
Lenkijai XVI amžiuje sąlygų.

LDK ir ATR laikotarpių meto „lietuviškumą” bene geriausiai atskleidžia
knygotyrininkų duomenys, kad net iki trečiojo ATR padalijimo lietuviškų
knygų LDK teritorijoje buvo išleidžiama vos 1 proc. viso skaičiaus.
Natūralu, kad tokia proporcija akivaizdžiai prieštarauja LDK vyravus
„lietuviškai dvasiai”. Martyno Mažvydo „Katekizmą” verta minėti
pagiriamuoju žodžiu, tačiau derėtų atminti, kad ši knyga spausdinta ne
Lietuvoje ir jos tikslinė rinka buvo protestantiškos veiklos židiniai,
kurių dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo daug.

Dar suprantama, kad Gedimino laiškai Europai buvo rašomi lotynų kalba,
bet jau sunkiai paaiškinama (derinant su „garbinga lietuvių tautos
istorija”), kodėl esminis dokumentų rinkinys – Lietuvos metrika – nuo
pat pirmųjų įrašų XIV a. pabaigoje rašomas senąja baltarusių kalba, o
vėliau (polonizacijos įtaka) lenkiškai. Svarbiausia jokių mėginimų
užrašyti lietuvišką kalbėseną svetimų kalbų rašmenimis neaptinkama.
Savąją abėcėlę įgijome tik dr. J.Jablonskio dėka pasiskolinę iš čekų.
Tuo tarpu LDK diduomenės lenkėjimas, perimant lenkų herbus, mokantis
kalbą, bažnyčioje pamaldų klausant ne lietuvių kalba, – tai tik dar
keli papildomi fragmentai.

Trečiasis mitas: Lietuva „nuo jūros iki jūros”
Reikėtų pripažinti, kad LDK visada turėjo gerų karvedžių, kurių
vadybiniai sugebėjimai buvo puikūs. Tai beveik visi ankstyvieji LDK
valdovai bei Gediminaičiai, sėkmingai aneksavę dabartinės Baltarusijos
teritoriją, vėliau LDK administracijos vadovai. Istorinis faktas, jog
XVI a. pradžioje LDK pagal teritoriją buvo didžiausia tuometinės
Europos valstybė. Vis dėlto būtina suvokti, kad didelėje teritorijoje
buvo ne itin daug gyventojų, bendras visuomenės lygis gerokai atsiliko
nuo Europos. Amatininkų kvietimas Gedimino laiškuose yra geriausias to
patvirtinimas. Be to, giminaičių vedybų pagrindu plečiamos valdos
neturėjo pakankamo ideologinio „užtaiso”, todėl nuolatos grėsė, kad
užkariautieji panorės sugrįžti pas senuosius šeimininkus. Prisimintina
hipotezė, kad būtent Krėvos sutartis, Jogailos katalikybės pasirinkimas
ir Algirdo puoselėtos stačiatikybės atmetimas neleido LDK tapti tuo
slavų traukos centru, kuriuo iki LDK buvo Kijevas, Novgorodas, paskui
iniciatyvą perėmė Maskva.

Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame „gabius
karvedžius bei parazituojančius vadybininkus” (savas giminingas
valdovas buvo taikių nuolatinių pajamų LDK centrui bei teritorinio
vientisumo garantas) Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais
į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų
priėmimas etc.). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų
apsilpę slavai (Kijevo Rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad
daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvas grobis.
Vis dėlto nuolat augantys karingi kaimynai (Pskovas, Novgorodas,
Maskva, Kazanės chanatas, Aukso orda) XVI a. privertė sudaryti Liublino
uniją itin prastomis sąlygomis, prarandant žemes bei dar turėtą
sąlygišką nepriklausomybę. Todėl Lietuvą geografiškai didele valstybe
galima būtų laikyti tik dalį XV amžiaus, tačiau tik absoliučiais
skaičiais, neįvertinant kokybinių visuomenės vertinimo kriterijų.

Kelias į ateitį – švietimas
Taigi dabartinis Lietuvos įvaizdis sukurtas remiantis trimis mitais:
garbinga ilgalaike Lietuvos valstybės praeitimi, lietuvių tautos
išskirtinumu bei Lietuva „nuo jūros iki jūros”. Nei vienas iš jų nėra
teisingas, tačiau kiekvienas verčia Lietuvos pilietį jaustis
„nuskriaustą”, „daug praradusį”, „neatkursiantį buvusios garbės”.
Psichologija tokiais atvejais siūlo nagrinėti mitą detaliai ir jį
paneigti. Tik taip pavyksta suvokti, kokia valstybė esame, kur link
turėtume eiti.

Suvokę, kad Lietuvos valstybės ištakomis turėtume laikyti XIX a.
pabaigos valstiečių savimonės gaivinimą, galėsime pripažinti, kad per
šimtmetį iš žemiausių visuomenės sluoksnių sugebėjome tapti tauta,
sukūrusia nepriklausomą valstybę ir net pergyvenusia išorės agresorius.

Būtent vertindami šio šimtmečio laimėjimus – tautinės savimonės XIX a.
pabaigoje sukūrimą, nepriklausomybės paskelbimą, rezistencinį judėjimą,
nepriklausomybės atkūrimą – galime jais didžiuotis. Tuo pat metu šis
požiūris leidžia pagrįsti, kodėl didžiausias dėmesys turi būti
skiriamas vos šimtmetį gyvuojančios tautos švietimui, jos savimonės
ugdymui.

Paskelbta www.atgimimas.lt

Kopija www.delfi.lt

Ar galimas karas su žiniasklaida?

Pastaruoju metu tenka išgirsti komentarų, neva Prezidento institucija yra
paskelbusi karą žiniasklaidai. Toks teiginys tėra lozungas, neatitinkantis
realybės. Tai tampa akivaizdu, jeigu vartojame loginį teigimo metodą “tarkim,
kad taip yra”.

Visų pirma “karas su žiniasklaida” turėtų būti pradėtas kažkieno (šiuo atveju
manykime – Prezidento) aktyviais, žinių sklaidą trikdančiais veiksmais. Tokių
veiksmų tikslas turėtų būti visiškas “priešininko” sunaikinimas arba jo
pajungimas savo reikmėms. Kaip tai atrodytų? Galima numanyti, kad “laimėto” karo
rezultatas būtų vienodai teigiamai Prezidentą vaizduojanti Lietuvos
žiniasklaida. Net neklausiu, ar tokia situacija Lietuvoje įmanoma ir kas galėtų
tikėtis tokio rezultato. Tokios situacijos absurdiškumas akivaizdus vien dėl to,
kad arba Prezidentas turėtų “pakeisti” dabar priešiškai nusiteikusių žurnalistų
mąstyseną, arba valdyti kažkokius įtakos svertus visiems žiniasklaidos kanalų
savininkams. Tiek pirmasis, tiek antrasis variantas bent kiek žiniasklaidos
rinką išmanantiems žmonėms yra gryna fantazija. Jeigu tokio karo iš esmės
laimėti negalima, tai kas ryžtųsi jį pradėti? Kas inicijuotų ir vykdytų
specialiai surengtą konfrontaciją su tais, kurių rašomas žodis lemia visuomenės
nuomonę? Tokie veiksmai kiekvienam politikui būtų politinė savižudybė, o ne
taktinis siekis plačiau supažindinti su savo veikla, didinti vykdomos Prezidento
politikos populiarumą bei ugdyti piliečių palaikymą. Taigi galima atsakyti, kad
“karas” tikrai nėra Prezidento veiklos tikslams pasiekti pasirinktas ir tinkamas
būdas, nes pagal apibrėžimą – bet koks karas su žiniasklaida Lietuvoje yra
pasmerktas pralaimėti ir neatneša Prezidento siekiamo rezultato – veikti drauge
šalies piliečių gerovei.

Antra, manykime, kad žiniasklaida logikos ribose hiperbolizavo Prezidento
veiksmus ir “karu” pavadino tokius veiksmus, kurie realiai vertintini ne daugiau
kaip “kerštas”, “atoveiksmis”, “spaudimas” ar pan. Ar tokius veiksmus galėtų
leisti sau valstybės vadovas? Atsakymas būtų analogiškas. “Spaudimas”, kaip tam
tikros srities valdymo priemonė, tinkama hierarchinėse ir biurokratinėse
struktūrose. Tuo tarpu pamatiniai žiniasklaidos veiklos principai Lietuvoje
atitinka demokratinės visuomenės reikalavimus ir jos “kontrolė” yra visiškai
neįmanoma. Priešingai, manytina, jog žiniasklaida Lietuvoje yra tapusi
demokratijos sargu, atvirai kritikuojančiu visų valstybės valdžių veiklą. Todėl
bene aktyviausių savo kritikų kontrolė yra loginė klaida.

Trečia, nors tiesioginis spaudimas Lietuvos žiniasklaidai šiuo metu iš tiesų
būtų beprasmis, tačiau kartu verta analizuoti, kokios kitos įtakos gali lemti
vienokią ar kitokią visuomenės informavimo priemonių poziciją. Bene dažniausiai
Lietuvoje šiuo metu minimas (ir, logiška manyti, svarbiausias) yra finansavimo
kriterijus, kai pinigų stygių jaučianti žiniasklaida objektyvumą aukoja didesnių
finansinių srautų naudai. Tie srautai pasireiškia įvairiai: reklama,
įstatyminėmis nuolaidomis (pavyzdžiui, verta prisiminti konfliktą dėl kitokio
apmokestinimo sąlygų laikraštiniam ir žurnaliniam popieriui), netiesioginiais
susitarimais remti su žiniasklaidos priemonėmis susijusius subjektus. Šiuo
atveju verta atkreipti dėmesį į ES šalyse taikomus žiniasklaidos priemonių
koncentravimo apribojimus. Nors formaliai dabartinė žiniasklaidos grupių padėtis
dar neperžengia nustatytų reikalavimų.

Apibendrindamas norėčiau akcentuoti, kad “karas su žiniasklaida” tikrai
neįmanomas demokratinėje visuomenėje ir tokios beprasmės (neįmanomo rezultato
prasme) veiklos Prezidento institucija nevykdo. Tačiau konkrečių atvejų
nagrinėjimas Lietuvoje paprastai prasideda ir išvados daromos dažnai menkai
susipažinus su faktinėmis detalėmis, o kartu neįvertinus ir galimybės, kad
žurnalistai kartais iš tiesų rizikingai peržengia žurnalistinės etikos
normas.

Newer posts »