XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 44 of 46)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Istorija apie Lietuvos užjūrio kolonijas

Kas būtų buvę, jei ne ambicingas, bet pražūtingas karas dviem frontais.

Kalbėdami apie užjūrio kolonijas, turtus nešusias turtingiausiomis tapusioms Europos valstybėms, užmirštame, kad šalia Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Olandijos visada galima paminėti ir Lietuvą. Jeigu kada dar kartą skaitysite Danieliaus Defo aprašytus Robinzono Kruzo nuotykius negyvenamoje saloje, tai atminkite, kad realus minėtos salos prototipas kolonizavimo amžiais buvo tiesiogiai susijęs su Abiejų Tautų Respublika (ATR) ir Lietuva.

Po 1558–1582 metais vykusio Livonijos karo Livoniją pasidalijo Abiejų Tautų Respublika ir Rusija. ATR atiteko pietvakarinė dabartinės Estijos bei šiaurės rytų dabartinės Latvijos dalis (Padauguvos hercogystė). Šiaurinė dalis atiteko Rusijai. Tuo tarpu teritorija, plytėjusi tarp vakarinio Dauguvos upės kranto ir Baltijos jūros, tapo naujos Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės teritorija. Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos bendro valdovo vasalu.Pirmuoju Kurliandijos kunigaikščiu tapo paskutinis Livonijos ordino magistras Gotthardas Kettleris (G.Ketleris).

Gothardo anūkas Jacobas Kettleris (Jokūbas Ketleris) tapo Kuršo sėkmės simboliu. Daug keliavęs po Vakarų Europą Jacobas tapo aktyviu merkantilizmo propaguotoju. Kurše smarkiai buvo plėtojamos metalo apdirbimo ir laivų statybos tradicijos. Tuo pat metu buvo atvežtos priemonės parako gamybai. Būtent Jacobas sukūrė prekybinį laivyną, kurio pagrindiniais uostais tapo Ventspilis ir Liepoja. Naujosios galimybės sukūrė prekybinius maršrutus su Didžiąja Britanija,Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija ir kitomis XVII amžiuje aktyviai prekiavusiomis šalimis.

Kuršo laivyno jėgą atspindi ne tik tai, kad savo piko metu 61 karo laive iš viso buvo net 1461 pabūklai. Gerokai aiškesnis palyginimas yra toks: tai atitiko pusę 1588-aisiais ispanų turėtos „Nenugalimosios armdos” ir sudarė apie 37 procentus Kromvelio karališkojo laivyno1650-aisiais.

Kolonijos Afrikoje ir Amerikoje

Aktyvi prekybinė veikla ir stipri karinės jūrų flotilės galia atvėrė kelius kolonizacijai. Jau 1637 metais kunigaikštystės laivai Tobage(Karibų jūros pietryčiuose stūksanti sala) pabandė įkurti koloniją,kurioje buvo 212 gyventojų. Anksčiau čia gyvavusią Olandijos koloniją vos prieš keletą mėnesių buvo sunaikinę ispanai. Deja, pirmasis mėginimas nepasisekė. Antrasis, įvykęs 1639-aisiais, taip pat baigėsi be rezultatų. Dar po trejų metų kapitono Caroono (Karūno) vadovaujami 300 persikėlėlių pabandė įsikurti šiaurinėje salos dalyje šalia Kurliandijos įlankos, tačiau netrukus juos išvijo vietiniai salos gyventojai.

Vis dėlto 1651 metais kunigaikštystės pastangas vainikavo sėkmė ir ji įkūrė pirmąją savo koloniją – Afrikoje, dabartinės Gambijos teritorijoje – ir ją pavadino Kuršo Gambija. Gambijos upės žiotyse Šv.Andriaus (angl. St.Andrew) saloje įsikūrusi pirmoji kolonija buvo pavadinta kunigaikščio garbei – Jacob Fort, Šv. Marijos (angl. St.Mary) saloje – Fort Bayona (davusi pradžią dabartinei Gambijos sostinei Banjul), o šiauriniame Gambijos upės krante – Fort Jillifree (dabar –Juffurreh).

Neilgai trukus – 1654 metais – Kuršo kolonizatoriai įkūrė dar vieną sėkmingą koloniją, tačiau jau išbandytoje kitoje Atlanto vandenyno pusėje – toje pačioje Tobago saloje. Būtent ši sala tapo realiu Robinzono Kruzo istorijos prototipu. Su tiems laikams milžinišku 45 patrankų laivu „Das Wappen der Herzogin vonKurland” atplaukęs kapitonas Willemas Mollensas (Vilemas Molensas) 1654-ųjų gegužės 20-ąją salą pavadino Naujuoju Kuršu. Salos pietvakariuose įkurtame forte įsikūrė 25 valdininkai, 124 kareiviai ir aštuoniasdešimt kolonistų šeimų.

Jekabforts apylinkėse įsikūręs miestelis gavo Jekaba pilseta pavadinimą. Vėliau anglų kalbos įtaka darė savo, todėl dabar dažniausiai fortas vadinamas Fort James, o miestelis – Jamestown. Nėra visiškai aišku, kuriuo metu buvo suteikti kiti vardai, tačiau istorijai liko tokie vietovių pavadinimai kaip Didžioji Kuršo įlanka (angl. Great Courland Bay), Kuršo turtas (angl. Courland Estate), Naujoji Jelgava (angl. New Jelgave), Liepojos įlanka (angl. Liepaja Bay) ar Mažoji Kuršo įlanka (angl. Little Courland Bay). Jau pirmaisiais kolonistų gyvenimo metais saloje buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.

Kuršas iš kolonijų plukdydavo daug prekių – iš Afrikos kolonijų pelną garantavo gyvūnų kaulai (dramblio, raganosio ir kt.), auksas, kailiai,prieskoniai. Tuo tarpu Tobago kolonijos pelną garantavo cukrus,tabakas, kava, prieskoniai.

„Tvanas” nuplovė visus

Nors 1655–1660 metais vykęs ATR karas su Švedija ir Rusija buvo vaizdžiai pavadintas „tvanu”, tačiau po jo LDK ir Lenkija dar sugebėjo atgauti turėtas pozicijas. Tuo tarpu kunigaikščio Jacobo Kettlerio lemtis buvo prastesnė. Jau 1658 m. kunigaikštis tapo švedų kariuomenės nelaisviu. Suprantama, didelės metropolijos sunkumai neleido gana daug politinio ir finansinio dėmesio skirti kolonijų plėtrai, todėl per šį trumpą laikotarpį abi kolonijas perėmė Olandijos kolonistai, prekybos laivynas ir gamybiniai pajėgumai sunaikinti. Nors Jacobui valdymo pabaigoje pavyko trumpam susigrąžinti Tobago, tačiau nei atkuriamas laivynas, nei gamybiniai pajėgumai niekada nebepasiekė galios, turėtos iki 1655-ųjų. Kolonijų istorija baigėsi po kunigaikščio mirties 1682-aisiais, kai Frydrikui Kazimierui perėmus kunigaikštystę mažėjančios pajamos privertė Tobago parduoti britų kolonistams.

Kuršo, o tiksliau – Jacobo Ketlerio istorija – tai puikus pavyzdys,kaip nykštukinė kunigaikštystė (minėtų ekspedicijos narių skaičius sudarydavo iki 1 proc. (!) visų gyventojų) tinkamu momentu savo iniciatyva gali prilygti didžiausioms valstybėms. Belieka retoriškai paklausti, kuo galėjo baigtis kuršių kelionės, jeigu XVII amžiaus viduryje Abiejų Tautų Respublika būtų išvengusi švediškų
ambicijų turinčio valdovo ir pražūtingo karo dviem frontais – prieš Rusiją ir Švediją.

Paskelbta www.atgimimas.lt

Vėliau – kopija www.delfi.lt

Kiek ambicinga turi būti Lietuvos užsienio politika?

Klausimas, kokie yra strateginiai Lietuvos užsienio politikos tikslai,
pastaruoju metu aktualus kaip niekad. Būtent tai, kokią įsivaizduojame Lietuvą
pasaulinių politikos šachmatų partijoje, lemia daugelį kasdienių mūsų valstybės
reikalų. Keista, kad aiškesnės užsienio politikos strategijos neišgirdimo ir
metiniame prezidento Valdo Adamkaus
pranešime
, apsiribota praėjusiais metais deklaratyvių nuostatų kupino
politinių partijų
susitarimo
panegirika.

Pirma, šiandienos pasaulio užsienio politika beveik išimtinai skirta
ekonominiams interesams ginti. Nors ekonomikos atašė Lietuvos ambasadose dabar
daugiau laiko skiria rytinių kaimynų „muitinėse užstrigusiems“ kroviniams
gelbėti, tačiau privalu skirti daugiau lėšų ir žmogiškųjų išteklių didesnio
masto tikslams įgyvendinti – ar tai būtų specialios verslo bendradarbiavimo
organizacijos, ar Lietuvos verslo interesų atstovavimo užsienyje visuomeninės
organizacijos, ar užsienio investuotojų Lietuvoje klubai. Įvedus aiškius
finansavimo kriterijus (tarkim, 1 investuotas litas turi „grįžti“ 3 apyvartos
Lietuvos Respublikoje litais), jie taptų puikiai papildoma suinteresuotų asmenų
motyvavimo priemone.

Antra, Lietuvos užsienio politika turi nuosekliai remti lietuvybės židinius.
Tai ir Gervėčiai, ir Suvalkų kraštas, ir Kaliningrado sritis, ir Latvija, ir net
tolimosios kolonijos, tokios kaip Argentina ar Australija. Ši užsienio politikos
kryptis turi turėti du veiksmingumo vertinimo kriterijus: a) lietuviškai
kalbančių ir save lietuviais laikančių asmenų skaičių; b) besiribojančių su
Lietuvos Respublika teritorijų atžvilgiu tai turi kurti prielaidas ateities
Lietuvos teritorinėms pretenzijoms. Parama lietuvybei turi būti suprantama
plačiai – tai turi apimti ir istoriškai su Lietuva artimai susijusių interesų
grupių apsaugą bei paramą joms. Todėl parama baltarusių kalbai – sudedamoji šios
užsienio politikos srities dalis.

Trečia, užsienio politikos stebėjimo akiratyje turėtų būti geopolitiniai
procesai. Pirmiausia tiek dabartinių, tiek istorinių ar ateities konkurentų
stebėjimas. Maskva yra geopolitinis priešininkas jau daugiau nei 700 metų, o
toks istorinis paradoksas kaip Aleksandras Lukašenka užsienio politikos objektu
tapo tik pastaraisiais metais. Pasirinktų stebėjimo objektų tyrimų duomenys turi
būti tiesiogiai panaudojami jų neutralizavimo ar net naikinimo planams. Ar tai
būtų tiesioginis jų veikimas (kaip Baltarusijos opozicijos parama), ar mažiau
viešas įtakos būdas (kaip čečėnų kovotojų moralinis palaikymas ar Maskvą
dezintegruojančių jėgų palaikymas). Visa tai ateityje lems aktyvesnį ar
pasyvesnį vaidmenį regione.

Kiek intensyviai šiose trijose srityse turi būti veikiama – diskusija
mezgasi, tačiau pagrindiniai valstybės strategai tam neskiria praktiškai jokio
dėmesio. Kai kurių apžvalgininkų teigimu (pavyzdžiui, Vladimiro Laučiaus)
Lietuvos vadovai šiuo metu neturi nei reikiamos šalies vidaus paramos, nei
asmeninių savybių Lietuvą daryti regiono lydere. Kiti (šios linijos nuosekliai
laikosi Konservatorių partija) visą laiką
„lošia“ tiesioginės priešpriešos su Maskvos imperinėmis ambicijomis korta. Šiuo
atveju regioninės lyderystės vaidmuo iškeliamas ir gali būti net savotiškai
radikalizuojamas. Tačiau vietiniai verslo atstovai kol kas laikosi neutralios
pozicijos ir bene tik vienintelis Bronislovas Lubys gana aiškiai yra pasisakęs
už ekonominių interesų viršenybę prieš politinius.

Akivaizdu, kad vieningo atsakymo, kiek ambicijų turėtume sudėti į Lietuvos
užsienio politiką, kol kas neturime. Perimdami bene geriausios nepriklausomoje
Lietuvoje „sėkmės istorijos“ – „Vilniaus prekybos“ leksiką, Lietuvos užsienio
politikos idėjas galėtume skelti į tris scenarijus. „Minima“ – tai koncentracija
į lietuvybės židinių palaikymą, „degančio laužo“ principais ginamus šalies
ekonominius interesus, o pagrindines interesų atstovavimo viltis dedant
„galingesnėms“ ES ir NATO struktūroms. „Media“ – tai aktyvus konkuruojančių
regioninių žaidėjų silpninimas, ad hoc aljansų sudarinėjimas su
potencialiais šalininkais. Kartu – tai ir veiksminga savų ekonominių ir
kultūrinių interesų parama bei propaganda. „Maxima“ – tai regioninio ar
globalaus žaidėjo vardo verta pseudoimperinė ambicija, kurią įgyvendinant
Lietuva būtų laikoma idėjiniu ir vadybiniu griuvusios TSRS dalelių jungiamuoju
veiksniu (tapti tokiu veiksniu turėjo progą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po
Kijevo Rusios subyrėjimo).

Paskelbta www.omni.lt

Lietuvos va(l)dovų keliai į Maskvą ir takeliai Maskvoje

Istorija kaip nė vienas kitas
klasikinis mokslas yra stipriai ideologizuota. Mūšiai gali būti ne
„triuškinamai pralaimimi“, o „garbingai paliekamas kovos laukas“.
Sutartys gali „nebeatitikti laikmečio sąlygų“, o ne tiesiog būti
„sulaužomos“. Palikuonys ir pasekėjai gali „klaidingai interpretuoti
istoriją“, o ne „ginti protėvių atmintį“.

Pretenduodami į senųjų
LDK tradicijų legitimių tęsėjų vaidmenį šiandienos pasaulyje, privalome
ir deramai formuluoti istorinius argumentus. Šiandien verta priminti
bent dvi istorijos skirtingai traktuojamas formuluotes.

Pirmoji
– apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjimą Maskvoje. Bent
taip tą renginį vadina Maskvos Kremlių šiais dešimtmečiais užimanti
šutvė. Iš senosios Lietuvos pozicijų tokį renginį turėtume vertinti
kitaip – kaip savo pagrindinio konkurento slavų apgyvendintose
teritorijose pagrindinės XX amžiaus geopolitinės pergalės sukakties
minėjimą.

Naivu būtų tikėti, kad nacizmas ar stalinizmas buvo
pirmieji totalitarinio valdžios viešpatavimo simboliai. Totorių ordų
nušluotos teritorijos, kazokų būrių sudeginti kaimai ar JAV
nepriklausomybės karių išniekinti indėnai – istorijos dėmės, plitusios
nuo neatmenamų laikų. Tai, kad jų baisumas didesnis už rudąjį ar
raudonąjį marą – tik mūsų trumparegiško istorinio žvilgsnio kaltė.

Panašių
„antrųjų pasaulinių karų“ Maskvos valdovai patyrė ir daugiau – nuo pat
pirmosios regioninio lyderio vaidmenį suteikusios pergalės prieš
Didžiojo Naugardo pseudodemokratinę santvarką XV amžiuje, XVI amžiaus
pergalės prieš Kazanės chanatą, pergalės skonį atnešusių „lygiųjų“
prieš švedus XVII-XVIII amžiuje, „neįveikiamųjų“ įvaizdį suteikusios
paneuropinės Napoleono katastrofos, XIX amžiaus pergales prieš osmanų
įtaką pietinėse teritorijose.

Todėl save gerbiantys Antrojo
pasaulinio karo pabaigtuvių iškilmių dalyviai šalia Kremliaus sienų
turėtų pagerbti savo protėvių atminimą. Jacques‘as Chiracas (Žakas
Širakas) galėtų pasimelsti Kulikovo lauke, po to kartu su Turkijos
premjerais Recepu Erdoganu (Redžepu Erdoganu) ir anglų Tony Blairu
(Toniu Bleru) padėti gėlių Krymo karo aukoms, demokratinių principų
sargyboje stovintis George‘as W. Bushas (Džordžas V. Bušas) turėtų
nusilenkti Didžiojo Naugardo demokratų lėšomis statyto Šv. Sofijos
soboro ikonoms, Japonijos premjeras – nusifotografuoti Kurilų salų
(taip ir negrąžintų Japonijai) fone, Viktorui Juščenkai derėtų pasakyti
griežtą žodį apie Rusijos carus, netesėjusius nepriklausomybės pažadų
Bogdanui Chmelnickiui, o Gerhardas Schroederis (Gerhardas Šrioderis)
galėtų žingsniais išmatuoti tuos 32 kilometrus, jo pirmtakams likusius
iki raudonų plytų Kremliaus sienos.

Lygiai taip pat
nepriklausomos visų Lietuvos gyventojų, o ne tik bajorų, respublikos
vadovas Maskvoje turėtų gėlių padėti prie Kremliaus vartų, į kuriuos
kalaviju tris kartus beldėsi Algirdas. Po to reikėtų aplankyti cerkvę,
kurioje caras klūpėdamas ant kelių meldė Abiejų Tautų Respublikos
pasiuntinius amžinos taikos. O šio takelio Maskvoje paskutinis akcentas
galėtų būti Andrusovo paliaubų dokumento kopijos įteikimas Vladimirui
Putinui su prašymu grąžinti laikinai užimtas Kijevo Rusios žemes.

Antroji
istorikų būrimo iš padrikų šaltinių sritis – tai pakeliui į Maskvą
plytinti didžiulė erdvė, šiomis dienomis save Baltarusija vadinanti.
Praplikęs kolūkio pirmininkas remia įvairias mokslinę fantastiką
primenančias pasakas, todėl vos už 100 kilometrų nuo Vilniaus įsikūręs
Naugardukas skelbiasi esąs Mindaugo karūnavimo vieta, nors įrodymų
niekas pateikti negali.

Tačiau baltarusių ambicijos vadintis
tikraisiais senosios Lietuvos tradicijų perėmėjais turi loginio
pagrindo. Vertėtų suskaičiuoti vien tik LDK ar ATR laikus menančius
istorinius architektūros paminklus – akivaizdžiai gautume į kaulus, o
ir patys negalėtume paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, tokių „lietuviškųjų“
didikų kaip Radvilos daugiau dvarų rastume šiandienos Baltarusijos
teritorijoje

Baltarusija de facto jau tapo šiandienos Lietuvos
išbandymu – kiek dar esame pajėgūs savo vadybiniais sugebėjimais
nurungti slaviška mešką. Neperdedant galima teigti, kad būtent
Baltarusija, o ne Ukraina yra ir raktas į Maskvą. Totorišku krauju
augusi kazokų nacija pakluso tik tokiam pat galvažudžiui Vytautui –
Liublino unijos užmestą lenkų jungą kazokai tenešė pusšimtį metų.

Takelį
į Maskvą grįsdami senuoju Vilnius – Vitebskas – Orša – Smolenskas –
Maskva maršrutu, susiduriame su kol kas neišsprendžiamu galvosūkiu –
kaip lygus su lygiu galinčių diskutuoti baltarusių inteligentų trūkumu.
Tik demokratijos ir nepriklausomybės sąlygomis vykdomi baltarusių
istorikų tyrimai galėtų atkurti tą kažkada daug tvirtesnį tiltą (nei su
lenkais), jungusį mūsų tautas.

O kol kas privalome apie istorinę
tiesą kalbėti ir ją į akis rėžti šiuos kursus mokykloje praklausiusiems
vis mažėjančio pasaulio gyventojams.

Paskelbta www.omni.lt

« Older posts Newer posts »