Category: politika (Page 115 of 137)

Iškritęs sniegas pradeda žiemos smagumus. Tačiau pro baltą sniegą kyšo mūsų visuomenės bėdos, tarsi kailiuko spalvos nespėjusio pakeisti ilgaausio ausys.

Viena tokia – tai tas pats sniegas. Pirmasis sniegas kelia ne tik norą mautis pirštines ir paleisti pirmąją gniūžtę į elektros stulpą, kaimyno langus ar persekiojamą merginą. Pirmasis sniegas turi savo dvynį – tai didžiulis iš faneros sukaltas kastuvas (gimusiems nepriklausomybėje ar tarybinius metus jau pamiršusiems analogu būtų platus plastmasinis). Todėl pirmas sniegas reiškia ir pirštines, kepurę, šiltą striukę, ir kokį pusvalandį smagaus sniego stumdymo.

Todėl negaliu nesijuokti iš purkštaujančių betoninių vilniečių. Ką jau bekalbėti apie didžiulių namų šeimininkus, kurie vietoj pirštinių ima mobilų telefoną ir kviečią kokį kaimyną Igarioką su traktorium. Telieka šnirpštelėti, jog šiais laikais pusvalandis gryname pirmuoju sniegu kvepiančiame ore iš tiesų yra kančia, nesulyginama su naujausių TV žinių kartojimu.

Nesuprantu ir, matyt, jau nebesugebėsiu suprasti daugiabučiuose namuose gyvenančių vilniečių – net vos dešimtį butų turinčiame name per naktį iškritusio sniego valymas – juokingas darbas. O štai jau visą savaitę po Vilnių važinėdamas iš esmės nemačiau švaraus kiemo – vilniečiai keikiasi, slidinėja, klimpsta ir tūžta.

Tragikomiška, kai kalčiausia lieka kiemų nevalanti valdžia..

Įdomu, kad ta pati valdžia lieka kalta ir kai pasiūlo visai naudingas idėjas. Vieną tokių prisimenu dėl prieš dešimtmetį tekusios progos Kopenhagoje pasivažinėti miesto dviračiu.

Tuokart kartu su kitais Lietuvą atstovaujančiais matematikais dalyvavau tarptautinėse komandinėse varžybose „Baltic Way '97“. Galutinėje įskaitoje norėjosi Lietuvą matyti šiek tiek aukštesnėje pozicijoje, tačiau, kaip ir visuose tarptautiniuose projektuose, pagrindinė nauda ne medaliai ar pagyrimo raštai. Didžiausia nauda – tai nauji žmonės, platesnis žvilgsnis į savo pasaulėlį. Vienas iš tokių – miesto dviračiai.

Kopenhagoje teko lankytis ir vėliau – dviračiai vis dar yra, nebent pasikeitė užstato dydis (jei atmintis neapgauna, berods, 20 kronų). Dabar ten lankiausi jau ne pažintiniais, o verslo reikalais, todėl ir dviratis prie business-look nelabai tiko. Nors danams, atrodo, prie dviračio tinka viskas.

Taigi, tos pora valandų ant nemokamo dviračio leido bent iš išorės pamatyti visas Kopenhagos įžymybes (nuo undinėlės, karalienės ir parlemento rūmų iki naujųjų rajonų). Ir tas įspūdis smagios nepriklausomybės, galėjimo gyventi kitaip – pasitikint savimi ir kai pasitiki tavimi – matyt, išliko amžiams.

Kopenhagos pavyzdys iš karto šnibždėjo, kur Vilniuje bus problema – tai miesto dviračių išlaikymo kaštai. Pirmoji vilnietiškų dviračių „laida“ neturėjo reklaminių plotų – bene efektyviausios kaštų padalinimo sistemos. Kita klaida – tai tradicinių dviračių naudojimas. Kopenhaga juos specialiai “sunepatogina” – kietos padangos, nestandartinių dydžių detalės, minimalus funkcionalumas. Visa tai mažina paskatas į nuodėmes linkusiems.

Balsuoju už oranžinius dviračius. Nes žinau, kad ir Kopenhagoje miesto dviračius vagia, laužo ir numeta bet kur. Nes ir tarp čigonų yra vagių. Nes prieš kritikuodami – išsikuopkime bent jau savo kiemą!

Paskelbta vz.lt

Šiandien Dianos Skučaitės paragintas kaip „Piliečių Santalkos“ narys išreiškiau pora minčių apie „Dienos klausimą“ – „Ar rinkėjui svarbu kandidato kompetencija ir reputacija?“.

Kai kurios mano mintys:

• gyvename visuomenėje, kurioje politikai nebėra tik sausi džentelmenai – dabar politika tai pop-kultūros dalis, todėl ir politikai gali/turi elgtis atitinkamai;
• politikų veiksmus tiesiogiai veikia jų tikslinė auditorija (t.y. rinkėjai) – jaunimą trauks radikaliau ir novatoriškiau besielgiantys politikai, o tradicijas garbinantys sulauks vyresnio amžiaus rinkėjų dėmesio;
• rinkėjai turėtų matyti politinių partijų visumą – stebėti tos pačios partijos politikus, vertinti jų programinius pažadus ir jų įgyvendinimą, nepasitikėti šou elementais ar saldainiais;
• „Piliečių Santalka“ siūlo labai paprastą būdą – „Rinkis rimtai!“ iniciatyvą – kaip būtų galima susodinti vietos politikus už bendro stalo ir priversti konkrečiais siūlymais laimėti rinkėjų simpatijas.

Vakar Vilniaus Rotušėje vykusioje „Piliečių Santalkos“ iniciatyva organizuotoje diskusijoje „Rinkis rimtai“ neapleido jausmas, kad scenoje stebiu mirusius politikus. O gal tai mano paties nusivylimas dabartinėmis partijomis ir jų lyderiais? Pirmadienį įsijungęs LTV stebėjau Stanislovo Buškevičiaus prakalbą. Kvailoki argumentai, populizmo viršūnė, tačiau žmogaus akys degė – jam pačiam skauda dėl tų, kad ir kvailokų, argumentų. O vakar nemačiau nei vieno alkano politiko. Gaila. Nejaugi iš tiesų verta balsuoti tik už rėkiančius marginalus?

Įdomiai vakarykštis renginys atkartoja sausio 19 dieną Seime Demokratinės politikos instituto ir Strateginių tyrimų instituto organizuotą diskusiją „Kodėl (ne)vykdomi rinkimų pažadai?“. Spėjau išklausyti tik paskutinius pranešimus, kurių esmė trumpai:

• Lietuvos partijos neturi ideologinio pagrindo, todėl jų „rinkėjų bazė“ labai trapi (Gintaras Mitrulevičius, VU);
• politiniai prekės ženklai neturi grįžtamojo ryšio iš 4 į 1 etapą:
1. Subjektas;
2. Pranešimas;
3. Kanalas;
4. Suvokėjas/auditorija;
• rinkėjų pasyvumo didėjimas (nuo 50+ proc. 2000-aisiais iki 35+ 2004-aisiais) – tai tiesioginė analogija su klasikiniais prekės ženklais, kai šie netęsi savo pažado (Aurelijus Katkevičius, VŽ VK).

Anuometinio ūkio ministro kelionė į Druskininkus mokytis buvo tapusi puikia galimybe eiliniam konkurentų puolimui ir kritikai. Tačiau noras mokytis (jei tokio iš tiesų būta) galėtų ir turėtų tapti puikiu skatinamu pavyzdžiu. Vertinant lietuviškųjų valdininkų šiuolaikinės vadybos žinias ir jų taikymą praktikoje, dažnai kyla įtarimas, kad savo tarnus mokyti turėtume ne tik savaitgaliais, bet nuolatos ir per prievartą.

Privataus sektoriaus lyderiai angliškąjį burtažodį „CRM“ Lietuvoje pradėjo naudoti dar prieš gerus 6-8 metus, kai, pasiskaitę tarptautinių vadybos ekspertų vadovėlių, suvokė „customer relationship management“ (liet. ryšių su klientais valdymo) prasmę.

Kasdienybės žargone CRM‘as – tai priemonių ir metodų rinkinys, kuris užtikrina, kad: a) organizacijos klientas gauna pakankamai dėmesio; b) dėmesys „dozuojamas“ pagal tai, kiek naudos atitinkamas klientas suteikia organizacijai. Lietuvoje tai puikiai jaučia labiausiai išvystytų masinių verslo šakų klientai – finansų, telekomunikacijų, prekybos centrų lankytojai. Kuo daugiau pelno atnešate šių šakų lyderiams, tuo daugiau dėmesio gaunate – sveikinimų, asmeninių vadybininkų ar įkainių nuolaidų formomis.

CRM‘as atsirado tuomet, kai masinio vartojimo kultūroje atskiros įmonės, organizacijos suvokė nebegalinčios skirti tiek asmeninio dėmesio, kiek jo būdavo „parduotuvės už kampo“ savininko ir kasdien matomo kliento ryšyje. Pradėta analizuoti klientų veiksmų logika, skirstyti juos į atskiras grupes, sąlyginai įvertinant jų naudą ir atitinkamai nustatant dėmesio poreikį. Organizacijos vadybos prasme tai išsireiškia vidiniais ištekliais (nuo darbo valandų skaičiaus iki kalėdinių dovanų dydžio), kuriuos organizacija vidutiniškai turėtų skirti atitinkamam klientui.

Nors yra  teigiančių, kad valstybė savo piliečių negali vertinti kaip verslas savo klientų, tačiau toks pragmatiškas (gal net ciniškas) požiūrius užtikrintų protingą valstybės biudžeto (tiek bendro, tiek atskirų dalių – pensijų, investicinių projektų ir pan.) išteklių naudojimą.

Valstybė privalo sukurti sistemą, kuri sektų konkretaus piliečio išlaidų ir pajamų (santykiuose su valstybe) balansą. Už valstybės paslaugas pilietis sumoka įvairiausiais savo mokamais mokesčiais (daugiausia – gyventojų pajamų, tačiau reikėtų įvertinti ir kitas rūšis kaip žemės, turto mokesčiai ir pan.), rinkliavomis. Tuo tarpu valstybės teikiamos paslaugos (nuo nemokamo mokslo iki išmokų giminaičiams Jūsų mirties atveju) taptų priešinga kryptimi besisukančiu skaitliuku – t.y. valstybės išlaidomis piliečiui.

Pelno siekiančios organizacijos (pavyzdžiui, verslas) CRM‘o sistemas naudoja, siekdamos maksimizuoti klientų pasitenkinimą, subalansuojant iš jo gaunamas pajamas ir jam daromas išlaidas. Valstybės atveju tikslas turėtų būti išlaidų ir pajamų balansas. Suprantama, galimos ir reikalingos atitinkamos sistemos korekcijos dėl valstybės mokesčių sistemos progresyvumo laipsnio ar kitų specifinių savybių.

Kaip tokia sistema veiktų praktikoje? Išsami duomenų bazė leistų projektuoti ne tik statistinius piliečių elgsenos modelius, bet ir suteiktų galimybę realiame laike vykdyti naujas savotiškos „rinkodaros“ kampanijas. Įsivaizduokim: „Investuoti į aukštąjį mokslą verta! Kai aukštąją mokyklą baigs Jūsų antrasis vaikas, visoms pensinio draudimo išmokoms bus taikomas 150% koeficientas!“, „Penkių vaikų motinoms – asmeninis gydytojas ir automobilis!“, „Rink pliusus ir keisk juos į lengvatas! Už kiekvieną Lietuvoje deklaruotą tūkstantį litų – po pliusą. Surinkusiems šimtą pliusų – pensinis amžius mažinamas 1 metais!“.

Nors CRM‘as kartais pavadinamas cinikų logikos įrankiu (dėl šaltakraujiško verslumo), tačiau tik tokie griežtai statistinėmis prognozėmis pagrįsti valstybės finansų politikos žingsniai gali užtikrinti deramą pajamų ir išlaidų planavimą. Svarbu ir tai, kad tokia sistema suteiktų puikų įrankį valstybės strateginių tikslų siekimui. Norime skatinti gimstamumą – naudokime svertą X ir koeficientą Y. Siekiame palengvinti valstybės socialinių išmokų naštą – štai Jums naujos alternatyvios priemonės.

Svarbu ir tai, kad nuolatinis pajamų ir išlaidų vertinimas užtikrintų deramą valstybės dėmesį ne tik piliečiams, bet ir verslui, kitoms organizacijoms, tai galėtų tapti naujos valstybės pagrindu. Tačiau pirmiausia mūsų tarnai turėtų susivokti bent pagrindiniuose vadybos principuose, ką ten jau CRM‘o vingrybės..

Paskelbta www.alfa.lt

Puiki „balsas.lt“ žinutė į įdomų psichologės Esther Perel tyrimą ir jo išvadas.

Iš tiesų. Bendruomenei jau išnykus, o giminių ryšiams nykstant, poreikiai išlieka. Belieka džiaugtis, kad šiuose procesuose Vakarai mus dar lenkia. Tikiuosi, mes jų nepasivysim.