Category: kasdienybė (Page 83 of 93)

I've had a future business meeting yesterday and once again – a business model directly represents marvelous opportunities for entrepreneurs basicly everywhere. The challenge to look for a better ROI factor fascinates everybody – be it in services, production, intermediaries or anywhere else.

Our life represents a constant search for a better returns – higher salary, more leisure, happier children or better sex. Still I doubt, whereas the constant questioning helps to achieve happiness. Rather frequently soviet БОМЖ (RU: без определенного места жительства, EN: a person without identified place of living) smiles more than the majority of our elite.

That's why I'm loooking forward to take place of a progressive middle-class member. Some state Buddha: “There is no way to happines, hapiness is the way..”

Savaitgalį eilinį kartą pažiūrėjau „Soliarį“ (naująjį). Nors Holivudas duoda savo prieskonį („And Death Shall Have No Dominion“), tačiau Stanislovo Lemo (Stanisław Lem) prasmė išlieka: „There are no answers, only choices“

Vakar apsilankymas sporto klube
buvo kažkoks keistas nuo pat pradžių. Pirmiausia, iš darbo išvažiavau
per vėlai, todėl realiai į klubą atvažiavau vėluodamas, teoriškai
valandos ir bėgimui, ir baseinui jau skirti nebegalėdamas. Keisčiausia,
kad tokiu metu (~20:15) belaukiančių eilėje žmonių (vyrų, nes moterų,
pasirodo, savi sporto klubų lankymų įpročiai) buvo net gyva 5-7 žmonių
eilė.

Nuėjęs į salę supratau, kad bėgimo takeliai užimti, beliko mankštinti
kojų ir pilvo raumenis – tuos, kurie labiausiai riebalus sėdimo darbo
darbuotojams linkę kaupti 🙂 O vienas baltai vilkintis kolega tarsi
įbestas sustojo ir „laikė“ neregimą eilę prie bėgimo takelių. Supratęs,
kad vienas iš bėgančiųjų jau tuoj baigs, po truputį pradėjau slinkti į
jo pusę. Esminiu momentu, palaukęs, kol virtualios eilės valdytojas
būtų galėjęs išnaudoti savo pirmumo teisę, žengiau žingsnį ir pirmas
atsistojau ant bėgimo takelio. Konkurentas nei apsireiškė, nei ištarė
pretenzijas, nei žvilgsniu nebyliai į mane neprabilo.

Taip ir likau tyliai kaltas, pavogęs 6 minutes, nes po tiek laiko mano
nebylusis kolega gavo dar vieną takelį ir laimingai bėgo kokias 25
minutes, kol jį aplenkiau 🙂

Kartais iš tiesų patiriu, kad Dievas būna. Jis būna dvejopas –
neužmirštamais įspūdžiais ir prisiminimais, o kartais būna išbandymais
ir kliūtimis.

Šiandien jis man rodosi antruoju pavidalu – statydamas kliūtis,
palikdamas mažą mažą takelį, kuriuo galiu eiti į priekį. Kiekviename
takelio vingyje – po naują netikėtumą. Tai ir miego trūkumas, ir
prabudimas pačiu laiku, ir darbai, tarsi gulę pirmą dienos pusę. Net ir
niekam tikusi būsena popiet, ir skambutis naujojo buto šeimininkei, ir
bandymas nusnūsti valandėlę, pasibaigęs trūkusios apšildymo sistemos de javu..

Tokiais momentais eilinį kartą patiriu dvilypį Dievo (Likimo) buvimą.
Tas įdomus balanso jausmas, kai jauti kenčiąs pelnytai, tačiau turįs
pilną teisę ginti savo kitą erdvę. Antroji realybė tarsi veda ir rodo –
štai kelias, kuriuo gali eiti tiesiai. Tai tarsi ranka, kuri ištiesta
kiekvienam iš mūsų. Tai tarsi atleidimas ir bausmė viename – priimk
sunkumus, iškęsk juos, atsisakyk per didelio kąsnio  ir džiaukis
likusiu gyvenimu, kurk grožį ir gausink gėrį 🙂

Įdomu, kad kažkuo perdėm panašios būna ir atvirkštinės akimirkos. Kai
džiaugsmas apima visą pasaulį, o kitoms mintims tarsi lemta mirti,
visada lieka neaiškus akimirkos trapumas. Tarsi už kiekvieno atodūsio
pasaulis grįžtų pas save, į savo nekartojamą pusiausvyrą. Būtent ši
pusiausvyra ir apima tas akimirkas, kai jauti abu kelius, kai jauti,
kad Dievas (Likimas) tuokart yra.

Būna

Būna akimirkų mano žavių,
Būna akimirksnių kito kelių.
Tikėjimo jausmas šviesia viltimi
Visad būdraus, nes šalia vis kiti

pragyvenau apie 26 * 365 = 9490 dienų. pridėjus 6 keliamųjų metų dienas gausim 9496 dienas..

už visas jas esu labiausiai dėkingas:

• už tai, kad esu ir tokiu galiu būti –  tėveliams, broliui, sesei ir močiutei;
• už
  tai, kad paskatino siekti kažko daugiau – matematikos mokytojai Angelei
  Sriubienei ir informatikos mokytojai Giedrei Sudniūtei;
• už tai, kad suteikė galimybę būti tarp protingų žmonių – KTUG direktoriui Broniui Burgiui;
• už tai, kad parodė įvairų pasaulį – Džordžui Šorošui, ALF'ui ir Inai Marčiulionytei;
• už tai, kad nuvedė į VU TF – likimui;
• už tai, kad atvėrė kelius reikšti savo nuomonę – žurnalui NK, dienraščiui „Verslo žinios“;
• už tai, kad paskatino dalyvauti NVO bei viešoje veikloje – Nepartinių klubui ir ypač Jūratei Zabielaitei;
• už tai, kad mane pakenčia – visiems mane supantiems.

Ačiū!