Category: kasdienybė (Page 84 of 93)

Pamenu, man buvo gal kokie 6-7 metai. Artėjo eiliniai tarybiniai Naujieji Metai (krikščionišku Dievu netikiu, todėl ir dabar man tai Naujųjų, o ne Kalėdų šventės). Darželyje
vyko Naujųjų Metų sutikimas. Mes vaidinom, šokom, deklamavom, Senelis
Šaltis atnešė dovanų, mes su juo pašokom, fotografavomės. Visai netyčia
pastebėjau, kad Senelio Šalčio batai – tokie pat, kaip mano Tėčio…
Širdyje kilo didelis nerimas, pradėjau nerimauti ir aiškintis.
Pasirodo, Senelis Šaltis irgi turi avėti batus ir jie gali būti tokie
pat, kaip ir mano Tėčio, tačiau paskui mane įtikino, kad tie batai
visgi buvo kitokie.

Vat taip netyčia Naujieji Metai gali iškrėsti piktus šposus. Džiugu,
kad tai – tik atsitiktinumas ir mano fantazijos vaisius. Įdomu, ar
spėsiu šiais metais pamatyti Senelį Šaltį, kai jis po eglute atneš
dovanų?

Prisimenu 7-8 klasėje baidarių žygį po Aukštaitijos ežerų
labirintus. Nebuvo užrašų ir baslių su užrašais „Privati teritorija“. O
dabar? Pabandykite iš baidarės aptikti bent vieną valstybinės žemės
plotą, kuriame galėtumėte pastatyti palapinę.. Širdžiai artimas
teiginys, kad visi esame kilę iš gamtos ir neatsiejama jos dalis,
akivaizdžiai prarado prasmę.

Vakar užviriau eilinę „košę“. Prasidėjo viskas nuo vienos
paprastos el. pašto žinutės, kurioj vieno iš Lietuviškos žiniasklaidos
lyderių redaktorių užklausiau, ar teisybė, kad turinys X dieną Y buvo
reklamos, tačiau atitinkamai nepažymėtas. Žiniasklaidos priemonė iš
tiesų garsėja savo objektyvumu, todėl toks reiškinys rodytų ne tik
esminius pokyčius šioje žiniasklaidos priemonėje, bet ir apskritai
žymėtų vieno iš paskutinių „žiniasklaidos objektyvumo“ bastionų kritimą.

Normaliais laikais toks klausimas, tikriausiai, susilauktų tik
šypsenos, tuo tarpu dabar procesas nuėjo ilgą kelią ir rezultatas labai
nevienareikšmiškas. Viena vertus, kol dar turiu pinigų „ant duonos ir
vandens“ nenusileisiu principams ir, matydamas nuogą karalių taip jį ir
vadinsiu. Kita vertus, trumpalaikiai kasdienio darbo reikalai gal net
ir pagerėtų, jeigu nutylėčiau, neetiškai pasinaudočiau skylėmis minėtos
žiniasklaidos priemonės redakcinėje schemoje.

Manau, bėda ta,
kad matydami tokius žiniasklaidos veiklos trūkumus ir juos panaudodami
savo trumpalaikiams tikslams auginame drakoną, kuris sužlugdys mus
visus. Jau dabar etiški ryšiai su visuomene yra vargiai įmanomi, tuo
tarpu nekreipdami dėmesio į reklamos skyrių „chaltūras“, kurių
nepastebi ar toleruoja redaktoriai ir/ar savininkai, dar labiau
giliname duobę, kurioje ir žiniasklaida, ir mes – ryšių su visuomene
specialistai, ir visa visuomenė kartu sėdime…

P.S. o tiems, kurie aukoja principus, siūlau aplankyt www.caterer.com – darbo tikrai užteks, tik reikia nebijoti turėti savo vertybes

Apie lietuvių gabumus ir įpročius prisitaikyti Europoje.

Štai vos prieš keletą savaičių tyliai paminėjome didžiojo etmono Jonušo
Radvilos į tarptautinį lygį naujai iškeltos Lietuvos – kaip
savarankiškos valstybės – idėjos 350–ąsias metines. Ta tyla
daugiareikšmė. Viena vertus, tai tylus pagarbos, dažnai besiribojančios
su visišku abejingumu, ženklas. Tuo pat metu tai kito – ir tik
lietuviams (LDK, o ne LR prasme) būdingo – reiškinio požymis.

Lietuviai – tai gabūs vadybininkai. Grynakraujų lietuvių lengvai
nerasite tarp Nobelio premijos laureatų. Mažoka kol kas mūsų ir
„Fortune” verslo elito sąrašuose. Netgi mūsų sportininkai gali
džiaugtis tik sąlygišku vyravimu tokioje sporto šakoje, kuri
išsivysčiusiose valstybėse populiariausia tik tarp žmonių, akivaizdžiai
kilusių iš žemyno, vadinamo Afrika.

Svarbiausias gerą vadybininką apibūdinantis požymis – gebėjimas rasti
interesų turinčius ir, juos patenkinus, užtikrinti savo ramų gyvenimą.
Tokių lietuvių vadybinių sugebėjimų įrodymų – nors vežimu vežk. Kijevo
Rusios valstybę į gabalėlius suskaldžius skitams didžiulės slavų erdvės
liko, šiuolaikiniais terminais, „be stogo”. Tai reiškė nuolatinius
klajoklių antpuolius, prarandamus namus, šeimas. Dalis karaliaus
Mindaugo suvienytų baltų sukūrė pakankamą jėgą ne tik kontroliuoti savo
teritoriją, bet ir galimybę savo įtakos zoną plėsti kaimynų
teritorijoje.

Dabartinės Lenkijos teritorijoje visuomeninius ryšius jau buvo
užmezgusi Katalikų bažnyčia, tuo tarpu rytuose plytinčios erdvės tapo
gana lengvu grobiu – mainais į saugumo garantijas „kniaziai” ir
karaliai atiduodavo savo dukteris, sutikdavo sūnus padaryti vasalais,
priimdami svetimas žmonas (taip Vytautas vos vos negavo Maskvos
kunigaikštystės, ištekindamas dukrą Oną už Vasilijaus I).

Gerokai naujesnių laikų pavyzdžiai – tai lietuvių sugebėjimas
prisitaikyti TSRS ir ES. Pirmuoju atveju paradoksalu, tačiau bene
geriausiai gyveno trys Baltijos valstybės ir Baltarusija – būtent
anuometinės LDK pagrindas. Europos Sąjungoje Lietuva tęsia tradicijas –
eurokomisarė Dalia Grybauskaitė tvirtina, kad per 8 pirmuosius narystės
ES mėnesius gavome 1,2 mlrd. litų daugiau, nei sumokėjome. Tuo tarpu
per dešimt 2005-ųjų mėnesių valstybės biudžetą papildė dar 1,5 mlrd.
litų.

Pažymėtina, kad mūsų parazitinis gyvenimo pobūdis iš esmės turi
simbiozinį pobūdį. Siurbdami išteklius, turtus savo šeimininkams
suteikiame ir daug naudos. Geriausias pavyzdys – Baltarusijos
teritorijos į pietus ir rytus nuo Minsko. Iki mūsų pasirodymo padėtį
šiose teritorijose galima būtų pavadinti tiesiog netvarka, tačiau atėję
ne tik sugebėjome išugdyti tokias gimines kaip Tiškevičiai,
Chodkevičiai, Sanguškos, bet ir kėlėm mokslą, apskritai kultūrą. Kitaip
tariant, turime sugebėjimą ne tik išnaudoti, bet ir kartu ugdyti (tai,
beje, visiškai nepavyko Britų imperijai, savo įtaką kolonijose
pavertusia tik išteklių „siurbimu”).

Svarbu, kad lietuviai – nepamainomi demokratijos sėklų skleidėjai.
Būtent ATR buvo bene pirmoji Europos žemyninėje erdvėje veikianti
parlamentinė demokratija (Venecija – tai daugiau išplėtotos jūrinių
korporacinių oligarchijos pavyzdys). Savo seimais, seimeliais ir
visiška decentralizacija įrodėme, kad praktiškai jokio autoritarinio
valdymo nepažįstantis šlėkta gali puikiai atlaikyti osmanų grėsmes
Europai, kai visi kiti jau praktiškai buvo praradę paskutinę viltį.

Tad tokie ir žengiame pirmuosius XXI amžiaus žingsnius – matydami
naujas savo aukas, nesiirdami į pirmąsias gretas, tačiau sugebėdami
užimti geriausias vietas prie stalo. Būtų įdomu sulaukti ir pamatyti,
kaip (klausimas „ar” tiesiog nekyla) sugebėsime įsikibti į kinų ir indų
civilizacijų Achilo kulnus, kurias jūras sujungsime šįkart!

Išspausdinta www.atgimimas.lt

Kartais suabejoju pats savim ir klausiu – o gal spjauti į
visas idėjas, principus? Gal geriau parsiduoti kokiam dideliam
koncernui, užsienio žvalgybai ar vaikų namams ir ramiai valgyti kieno
nors duoną? Tiesiog kartais kasdienybė tvoskia per galvą, per idėjas ir
per tikėjimą, jog principai turi pagrindo, jog dėl jų verta blaškytis
ir atsisakyti tų karts nuo karto primygtinai siūlomų „mėsos“ gabalų.

Vienas iš tokių principų – „laisva žiniasklaida“. Gal iš tiesų visiškai
jos mums nereikia, galbūt galime gyventi be jos? Gal pakaktų tos ramiai
oligarchiškos būsenos, kurioje gyvena Rusijos Federacija? Turėtume „VP
Market žinias“, „Mažeikių naftos televiziją“, „Trikotažų radiją“ ir
kitas dėl objektyvių priežasčių subjektyvias visuomenės informavimo
priemones. Mes – propagandos/ryšių su visuomene specialistai – taptume
puikių teigiamų tekstų autoriais, galėtume nesivargindami gilintis į
sveikos visuomenės kūrimo perspektyvas.

Tik ar baigdami savo
karjerą šiame gyvenime norėtume jį kartoti? Iki šiol kiekviena akimirka
– kad ir pati sunkiausia – buvo verta savęs, išmoktos pamokos davė
naudos ir patyrimo. Viliuosi, kad nereikės savęs pririšti kokiam nors
atsiradusiam „gerajam šeimininkui“ paklusnia virve

P.S. jeigu per sunkiai parašiau – čia aš apie saviraiškos laisvę ir galimybę turėti savo nuomonę