Category: kasdienybė (Page 85 of 93)

Apie lietuvių gabumus ir įpročius prisitaikyti Europoje.

Štai vos prieš keletą savaičių tyliai paminėjome didžiojo etmono Jonušo
Radvilos į tarptautinį lygį naujai iškeltos Lietuvos – kaip
savarankiškos valstybės – idėjos 350–ąsias metines. Ta tyla
daugiareikšmė. Viena vertus, tai tylus pagarbos, dažnai besiribojančios
su visišku abejingumu, ženklas. Tuo pat metu tai kito – ir tik
lietuviams (LDK, o ne LR prasme) būdingo – reiškinio požymis.

Lietuviai – tai gabūs vadybininkai. Grynakraujų lietuvių lengvai
nerasite tarp Nobelio premijos laureatų. Mažoka kol kas mūsų ir
„Fortune” verslo elito sąrašuose. Netgi mūsų sportininkai gali
džiaugtis tik sąlygišku vyravimu tokioje sporto šakoje, kuri
išsivysčiusiose valstybėse populiariausia tik tarp žmonių, akivaizdžiai
kilusių iš žemyno, vadinamo Afrika.

Svarbiausias gerą vadybininką apibūdinantis požymis – gebėjimas rasti
interesų turinčius ir, juos patenkinus, užtikrinti savo ramų gyvenimą.
Tokių lietuvių vadybinių sugebėjimų įrodymų – nors vežimu vežk. Kijevo
Rusios valstybę į gabalėlius suskaldžius skitams didžiulės slavų erdvės
liko, šiuolaikiniais terminais, „be stogo”. Tai reiškė nuolatinius
klajoklių antpuolius, prarandamus namus, šeimas. Dalis karaliaus
Mindaugo suvienytų baltų sukūrė pakankamą jėgą ne tik kontroliuoti savo
teritoriją, bet ir galimybę savo įtakos zoną plėsti kaimynų
teritorijoje.

Dabartinės Lenkijos teritorijoje visuomeninius ryšius jau buvo
užmezgusi Katalikų bažnyčia, tuo tarpu rytuose plytinčios erdvės tapo
gana lengvu grobiu – mainais į saugumo garantijas „kniaziai” ir
karaliai atiduodavo savo dukteris, sutikdavo sūnus padaryti vasalais,
priimdami svetimas žmonas (taip Vytautas vos vos negavo Maskvos
kunigaikštystės, ištekindamas dukrą Oną už Vasilijaus I).

Gerokai naujesnių laikų pavyzdžiai – tai lietuvių sugebėjimas
prisitaikyti TSRS ir ES. Pirmuoju atveju paradoksalu, tačiau bene
geriausiai gyveno trys Baltijos valstybės ir Baltarusija – būtent
anuometinės LDK pagrindas. Europos Sąjungoje Lietuva tęsia tradicijas –
eurokomisarė Dalia Grybauskaitė tvirtina, kad per 8 pirmuosius narystės
ES mėnesius gavome 1,2 mlrd. litų daugiau, nei sumokėjome. Tuo tarpu
per dešimt 2005-ųjų mėnesių valstybės biudžetą papildė dar 1,5 mlrd.
litų.

Pažymėtina, kad mūsų parazitinis gyvenimo pobūdis iš esmės turi
simbiozinį pobūdį. Siurbdami išteklius, turtus savo šeimininkams
suteikiame ir daug naudos. Geriausias pavyzdys – Baltarusijos
teritorijos į pietus ir rytus nuo Minsko. Iki mūsų pasirodymo padėtį
šiose teritorijose galima būtų pavadinti tiesiog netvarka, tačiau atėję
ne tik sugebėjome išugdyti tokias gimines kaip Tiškevičiai,
Chodkevičiai, Sanguškos, bet ir kėlėm mokslą, apskritai kultūrą. Kitaip
tariant, turime sugebėjimą ne tik išnaudoti, bet ir kartu ugdyti (tai,
beje, visiškai nepavyko Britų imperijai, savo įtaką kolonijose
pavertusia tik išteklių „siurbimu”).

Svarbu, kad lietuviai – nepamainomi demokratijos sėklų skleidėjai.
Būtent ATR buvo bene pirmoji Europos žemyninėje erdvėje veikianti
parlamentinė demokratija (Venecija – tai daugiau išplėtotos jūrinių
korporacinių oligarchijos pavyzdys). Savo seimais, seimeliais ir
visiška decentralizacija įrodėme, kad praktiškai jokio autoritarinio
valdymo nepažįstantis šlėkta gali puikiai atlaikyti osmanų grėsmes
Europai, kai visi kiti jau praktiškai buvo praradę paskutinę viltį.

Tad tokie ir žengiame pirmuosius XXI amžiaus žingsnius – matydami
naujas savo aukas, nesiirdami į pirmąsias gretas, tačiau sugebėdami
užimti geriausias vietas prie stalo. Būtų įdomu sulaukti ir pamatyti,
kaip (klausimas „ar” tiesiog nekyla) sugebėsime įsikibti į kinų ir indų
civilizacijų Achilo kulnus, kurias jūras sujungsime šįkart!

Išspausdinta www.atgimimas.lt

Kartais suabejoju pats savim ir klausiu – o gal spjauti į
visas idėjas, principus? Gal geriau parsiduoti kokiam dideliam
koncernui, užsienio žvalgybai ar vaikų namams ir ramiai valgyti kieno
nors duoną? Tiesiog kartais kasdienybė tvoskia per galvą, per idėjas ir
per tikėjimą, jog principai turi pagrindo, jog dėl jų verta blaškytis
ir atsisakyti tų karts nuo karto primygtinai siūlomų „mėsos“ gabalų.

Vienas iš tokių principų – „laisva žiniasklaida“. Gal iš tiesų visiškai
jos mums nereikia, galbūt galime gyventi be jos? Gal pakaktų tos ramiai
oligarchiškos būsenos, kurioje gyvena Rusijos Federacija? Turėtume „VP
Market žinias“, „Mažeikių naftos televiziją“, „Trikotažų radiją“ ir
kitas dėl objektyvių priežasčių subjektyvias visuomenės informavimo
priemones. Mes – propagandos/ryšių su visuomene specialistai – taptume
puikių teigiamų tekstų autoriais, galėtume nesivargindami gilintis į
sveikos visuomenės kūrimo perspektyvas.

Tik ar baigdami savo
karjerą šiame gyvenime norėtume jį kartoti? Iki šiol kiekviena akimirka
– kad ir pati sunkiausia – buvo verta savęs, išmoktos pamokos davė
naudos ir patyrimo. Viliuosi, kad nereikės savęs pririšti kokiam nors
atsiradusiam „gerajam šeimininkui“ paklusnia virve

P.S. jeigu per sunkiai parašiau – čia aš apie saviraiškos laisvę ir galimybę turėti savo nuomonę

Teisininkų grupelėje netyčia pradėjome diskutuoti apie vedybas – kiek jos svarbios šiandienos Lietuvoje, koks jaunimo požiūris, ir kaip visada užkliuvome už amžinosios temos – meilės.

Nors teisininkai auksinius žeriasi jau trejus metus (tiek praėjo nuo vedybų sutarčių registro veiklos pradžios), tačiau didžioji visuomenės dalis dar sunkiai gali suvokti, kaip ir kodėl egzistuoja „vedybų sutartis“. O sunkiausia ją įmanoma paaiškinti jausmais, o ne šaltu ir su meile nieko bendra neturinčiu matematiniu skaičiavimu.

Tačiau apie viską iš eilės. Šio teisinio instituto šalininkai duoda standartinį pavyzdį. Tarkim, pasiturinti ir truputį vyresnė moteris išteka už pora dešimčių metų jaunesnio vaikino, kurio turtas dešimt kartų mažesnis. Būsimosios jaunosios patarėjai šnibždėtų, kad vedybų sutartis užtikrintų jos interesų apsaugą, o konkrečiai imant – numatytų atitinkamas turto dalis, kurios skyrybų atveju be jokių išlygų ir sąlygų liktų jaunajai. Taip pat būtų apibrėžtas bendras šeimos turtas, paskirstytos vedusiųjų uždirbamos pajamos. Kitaip sakant, vedybų sutartis padeda išvengti tos „tarybinės“ lygiavos, prie kurios yra įpratusi tarybinė Lietuvos visuomenė. Būtent ši sutartis, teigia jos šalininkai, užtikrina, kad meilė netaps įrankiu, kad jauni ir gražūs ar skaisčios ir taurios neaukos savo nekaltybės dėl tariamojo mylimojo turtų, kuriuos skyrybų atveju reikėtų dalyti per pusę.

Sudarytos vedybų sutartys saugomos Centrinėje hipotekos įstaigoje, todėl  sutarčių turinio lengvai tikrai neišvysime, kaip ir neteks susipažinti su tokias sutartis sudariusiųjų pavardėmis. Keista, tačiau tokių sutarčių turinį galima sužinoti gana netikėtai – kad ir neformaliai bendraujant teisininkams. Pasirodo, daugelis tokių sutarčių, kalbant liaudiškai, – tai žaidimas į „vienus vartus“. Pagal šias sutartis viena sutarties šalis dominuoja (suprantama, nes ji „muziką užsako“ ir
už ją moka), o kitai tenka daugybė pareigų.

Kas dar svarbiau – tokios vedybų sutartys savotiškai išsišaipo iš Civilinio kodekso autorių. Šie teigia norėję apsaugoti sąžiningai „turčių“ sukauptą turtą nuo nesąžiningų „varguolių“, tačiau realybė visa tai apsuko iš pagrindų – vedybų sutartys tapo puikia dingstim „turčiams“ išnaudoti „varguolius“. Minėtu turtingos „jaunosios“ atveju ši tiesiog kaip naujųjų laikų vergą įsigyja jaunikį. Suprantama, santykiams klostantis gražiai apie jokią vergystę kalbos ir būti negali, tačiau tokia sutartis sukuria prielaidas piktnaudžiauti. Nereikia didelės vaizduotės, norint suvokti, kad lanksčiai su sąžine bendraujantiems tai yra ir puiki dingstis slėpti savotišką „aukštos klasės“ prostituciją – tiek vyrų, tiek ir moterų.

Diskusijoje buvo girdima ir nuomonė, kad normaliu – t.y. apylygių sutuoktinių – atveju vedybų sutartis dažniau vis dėlto yra naudingas dokumentas. Girdi, ji leidžia paskirstyti sutuoktinių turtą, apsaugoti bent minimalią šeimos gerovę (kai verslininkė ar verslininkas asmeniškai rizikuoja tik savo asmeninio turto dalimi). O svarbiausia, teigia tokių sutarčių šalininkai, kad vedybų sutartis – tai tam tikras draudimas, kad įsiplieskę jausmai netaps ateities ginčų šaltiniu. Esą teisingiau iš karto apibrėžti savo bendro gyvenimo principus, nustatyti tam tikras ribas ir jas žinoti.

Keista, tačiau ir ši „normalios“ vedybų sutarties teorija neišlaiko vidinės logikos testo. Pirmiausia šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje įprasta, kad vedybos – tai dviejų asmenų savo valia daromas pasirinkimas, kurio dvasinis pamatas – meilė. Būtent šis jausmas yra ir turi būti vedybų, šeimos kūrimo pagrindu. Antraip šeima tampa socialine fikcija – dviejų asmenų junginiu, savotišku UAB’u. Pažymėtina, kad tokią sritį kodekso autoriai taip pat numatė, išskyrę Lietuvoje taip pat sunkiai prigyjančią „partnerystę“. Antra, vedybų sutartį vertindami kaip „draudimą“, iš karto pripažįstame, kad vedybos gali baigtis ir nesėkmingai – t.y. skyrybomis. Kyla natūralus klausimas, kaip turėtų mylėti vienas kitą du sutuoktiniai, kurie jau vedybų metu galvoja apie skyrybų galimybę? Vargu ar jų paklausę gautume aiškų paaiškinimą apie viduje puoselėjamus jausmus. Ir šiuo atveju iš tiesų svarbus tampa krikščionybės teikiamo Santuokos sakramento pažadas „kol mirtis mus išskirs“.

Visuomenėje neįmanoma rasti vienintelio teisingo atsakymo, rūšiuoti į „gerus“ ir „blogus“, teikti pirmenybę ar šalinti. Tačiau sykiu akivaizdu, kad teisei priskirtinas tam tikra visuomenės „auklėjimo“ vaidmuo, todėl ir Civilio kodekso nuostatos lemia, kaip jausimės po poros metų ar dešimtmečių. Nenorėčiau, kad Lietuva grįžtų į XIX a. ir ankstesnius „dukrų pardavinėjimo“ laikus. Taip pat nenorėčiau, kad vedybų sutartis kurtų priedangą naujam vartotojiškos visuomenės reiškiniui, kai turtinės atskirties dalijami „turčiai“ galėtų naudotis „varguolių“ jaunyste. O naivūs optimistai tegu tiki, kad patikimose saugyklose saugomos sutartys niekaip nesusijusios su nauja prostitucijos forma.

Paskelbta www.omni.lt

O jei tiksliau – Lietuvos liaudies buities muziejus.
Nuostabus spalio sekmadienis, nepakartojamas rudeniškas oras, puikūs
žmonės, saulės spindulių nudažyti lapai ir mūsų šypsenos, kuriančios
gyvenime tai, ką vadinam „laime“ 🙂

Aušra & Kristina

Liutauras & Tomas

Šiandien anksti ryte, o gal tiksliau vakar naktį, apie 1:30 vis
dar tebedirbau darbe ir Vingrių gatvėje išgirdau pokštelėjimą, sulyg
beveik kartu pradėjo klykti apsaugos signalizacijos sirena. Iš pradžių
šiek tiek pasyviai reagavau mintyse pervertęs eilinę kvailą automobilio
signalizacijos įsijungimo situaciją. Tačiau sirena netilo ir nuėjęs
pažvelgiau pro langą – kitoje pusėje stovinčio namo apatiniame aukšte,
neseniai įsikūrusiame grožio salone (jeigu neklystu dėl tos įstaigos
paskirties) vieno iš langų žaliuzės buvo pakeltos, langas atidarytas.
Kitaip tariant – signalizacija įsijungė pagrįstai.

Įdomi visuomenės reakcija. Aš buvau savo gatvės pusėje, žiūrėdamas pro
antro aukšto langą. Kitoje – antrame aukšte kažkas bandė suprasti
įvykio aplinkybės stebėdamas situaciją pro savo langą. Trečiame aukšte
šešėlis irgi domėjosi įvykiai apačioje. Taip palaukėme nebylioje
grupėje pora minučių ir, matyt, įsitikinę asmeniniu saugumu, atidarėme
langus, pabandėme situaciją panagrinėti „iš arčiau“. Garbė kaimynui iš
kitos gatvės pusės, kuris pirmasis net persisvėręs pro langą bandė
išsiaiškinti, ką reiškia pirmojo aukšto signalizacijos kaukimas. Po
poros dešimčių sekundžių pravėręs langą, išlindau ir aš. Akivaizdžiai de facto situacijos kolegai konstatavau, kad vienas langas išlaužtas, todėl kolega iš karto paskambino savo pirmojo aukšto kaimynui.

Beveik tuo pačiu metu atvažiavo apsaugos tarnybos „Komanda“
darbuotojai, teliko priežiūrą palikti jiems, kažkada ateityje
atvyksiančiam policijos patruliui. Nusikaltimas padarytas,
apsaugininkai paminėjo kažkokius kabaruojančius kabelius – grobis,
matyt, kompiuterinė įranga. Nors kitos gatvės pusės kolega minėjo dar
kažką matęs nubėgant, tuo tarpu aš likau prie „suskilusios nusikaltimo
geldos“ – pavėlavęs sureaguoti, pirmiausiai užsitiktinantis asmeninį
saugumą, konstatuodamas padarytą žalą. Natūralu, bet gal šiek tiek
taisytina?