Gabių parazituojančių vadybininkų tauta

Apie lietuvių gabumus ir įpročius prisitaikyti Europoje.

Štai vos prieš keletą savaičių tyliai paminėjome didžiojo etmono Jonušo
Radvilos į tarptautinį lygį naujai iškeltos Lietuvos – kaip
savarankiškos valstybės – idėjos 350–ąsias metines. Ta tyla
daugiareikšmė. Viena vertus, tai tylus pagarbos, dažnai besiribojančios
su visišku abejingumu, ženklas. Tuo pat metu tai kito – ir tik
lietuviams (LDK, o ne LR prasme) būdingo – reiškinio požymis.

Lietuviai – tai gabūs vadybininkai. Grynakraujų lietuvių lengvai
nerasite tarp Nobelio premijos laureatų. Mažoka kol kas mūsų ir
„Fortune” verslo elito sąrašuose. Netgi mūsų sportininkai gali
džiaugtis tik sąlygišku vyravimu tokioje sporto šakoje, kuri
išsivysčiusiose valstybėse populiariausia tik tarp žmonių, akivaizdžiai
kilusių iš žemyno, vadinamo Afrika.

Svarbiausias gerą vadybininką apibūdinantis požymis – gebėjimas rasti
interesų turinčius ir, juos patenkinus, užtikrinti savo ramų gyvenimą.
Tokių lietuvių vadybinių sugebėjimų įrodymų – nors vežimu vežk. Kijevo
Rusios valstybę į gabalėlius suskaldžius skitams didžiulės slavų erdvės
liko, šiuolaikiniais terminais, „be stogo”. Tai reiškė nuolatinius
klajoklių antpuolius, prarandamus namus, šeimas. Dalis karaliaus
Mindaugo suvienytų baltų sukūrė pakankamą jėgą ne tik kontroliuoti savo
teritoriją, bet ir galimybę savo įtakos zoną plėsti kaimynų
teritorijoje.

Dabartinės Lenkijos teritorijoje visuomeninius ryšius jau buvo
užmezgusi Katalikų bažnyčia, tuo tarpu rytuose plytinčios erdvės tapo
gana lengvu grobiu – mainais į saugumo garantijas „kniaziai” ir
karaliai atiduodavo savo dukteris, sutikdavo sūnus padaryti vasalais,
priimdami svetimas žmonas (taip Vytautas vos vos negavo Maskvos
kunigaikštystės, ištekindamas dukrą Oną už Vasilijaus I).

Gerokai naujesnių laikų pavyzdžiai – tai lietuvių sugebėjimas
prisitaikyti TSRS ir ES. Pirmuoju atveju paradoksalu, tačiau bene
geriausiai gyveno trys Baltijos valstybės ir Baltarusija – būtent
anuometinės LDK pagrindas. Europos Sąjungoje Lietuva tęsia tradicijas –
eurokomisarė Dalia Grybauskaitė tvirtina, kad per 8 pirmuosius narystės
ES mėnesius gavome 1,2 mlrd. litų daugiau, nei sumokėjome. Tuo tarpu
per dešimt 2005-ųjų mėnesių valstybės biudžetą papildė dar 1,5 mlrd.
litų.

Pažymėtina, kad mūsų parazitinis gyvenimo pobūdis iš esmės turi
simbiozinį pobūdį. Siurbdami išteklius, turtus savo šeimininkams
suteikiame ir daug naudos. Geriausias pavyzdys – Baltarusijos
teritorijos į pietus ir rytus nuo Minsko. Iki mūsų pasirodymo padėtį
šiose teritorijose galima būtų pavadinti tiesiog netvarka, tačiau atėję
ne tik sugebėjome išugdyti tokias gimines kaip Tiškevičiai,
Chodkevičiai, Sanguškos, bet ir kėlėm mokslą, apskritai kultūrą. Kitaip
tariant, turime sugebėjimą ne tik išnaudoti, bet ir kartu ugdyti (tai,
beje, visiškai nepavyko Britų imperijai, savo įtaką kolonijose
pavertusia tik išteklių „siurbimu”).

Svarbu, kad lietuviai – nepamainomi demokratijos sėklų skleidėjai.
Būtent ATR buvo bene pirmoji Europos žemyninėje erdvėje veikianti
parlamentinė demokratija (Venecija – tai daugiau išplėtotos jūrinių
korporacinių oligarchijos pavyzdys). Savo seimais, seimeliais ir
visiška decentralizacija įrodėme, kad praktiškai jokio autoritarinio
valdymo nepažįstantis šlėkta gali puikiai atlaikyti osmanų grėsmes
Europai, kai visi kiti jau praktiškai buvo praradę paskutinę viltį.

Tad tokie ir žengiame pirmuosius XXI amžiaus žingsnius – matydami
naujas savo aukas, nesiirdami į pirmąsias gretas, tačiau sugebėdami
užimti geriausias vietas prie stalo. Būtų įdomu sulaukti ir pamatyti,
kaip (klausimas „ar” tiesiog nekyla) sugebėsime įsikibti į kinų ir indų
civilizacijų Achilo kulnus, kurias jūras sujungsime šįkart!

Išspausdinta www.atgimimas.lt