Category: kasdienybė (Page 74 of 93)

Iššauti šampano butelius linksma. Gerti šampaną – skanu. Susimąstyti ką ir kodėl švenčiame – kančia.

Jeigu paklausčiau, kodėl švenčiame Naujųjų Metų pradžią, būčiau pasitiktas nesuprantančiais žvilgsniais. Juk tai „savaime suprantama“! Sausis yra pirmasis metų mėnuo, o 1-oji yra pirmoji mėnesio diena.

Lygiai taip pat mes tikėjome (tiksliau – mūsų tėvai, nes mano karta dar nelabai mąstė), kad komunizmas yra geriausia visuomeninė santvarka ir vos keletas išrinktųjų partinėse mokyklose galėjo diskutuoti, ir tai tik su teise dar kartą patvirtinti komustinės santvarkos tobulumą. Deja, paklydusi realybė sudaužė viską į šipulius.

Todėl galiu tiesiai į akis juoktis ir vadinti visus kvailiais! Sausio 1-oji turi lygiai tokią pat teisę vadintis Naujųjų Metų pradžia, kaip ir, tarkim, rugsėjo 26-oji ar balandžio 14-oji. Nes apskritimas, kurį žemė brėžia aplink saulę yra apvalus ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kurią apskritimo vietą pažymėsime nuliu ar vienetu.

Truputį susijęs klausimas – ar teko girdėti, kad katalikiškojo pasaulio istorija (ir vienas iš jos forpostų – Abiejų Tautų Respublika) nežino dienų nuo 1582-ųjų spalio 5-osios iki 14-osios? Ar kad tų metų spalio 4-ąją (ketvirtadienį) sekė spalio 15-oji (penktadienis)? Sutinku, gyventi nemąstant – patogiau.

Jau gerą pusmetį nervus gadina degtiniuoti raiteliai, krentantys lygiai ir visokie animaciniai efektai naršyklėje. Pasirodo, sprendimas labai paprastas – „Flashblock“. Nuoširdžiai dėkoju Lorenzo Colitti ir Philip Chee!

a

Atrodytų, gal 2-3 proc. lietuvių įdomus www.omni.lt pasakojimas apie Pablo Montojos startą NASCAR lenktynėse.

.. o pasaulį apverčia vienas žodis „žinoma“.

100 km – apytiksliai toks atstumas skiria Vilnių ir Uteną. Tris taškus: butą su biuru ir namus. Sekmadienį važiuojant lankyti išėjusiųjų gamta aukštyn kojom apsivertė likus važiuoti kokią trečią dalį kelio – dulksna virto lietumi, šlapdriba ir galiausiai sniegu. Kelio dangos viduryje – sniego kaugė. Degalinėje priekinį automobilio numerį jau dengė sniegas. Nuotraukoje – berods, 2002-ųjų pavasario Antakalnio miškų akimirka, didesnės raiškos nuotrauka čia.

Įdomi ta stichija – pusvalandis kelio ir mes jau kitame pasaulyje. Pusdienis laiko ir vietoj sniego jau šviečia saulė.

Už tai ir myliu Lietuvą.

Stelmužė – bažnytkaimis Lietuvos-Latvijos pasienyje. Jeigu iš Zarasų pasuksite į Obelius, tai pavažiavę ~4 kilometrus sukite į dešinę ir nuostabiu turtingų europiečių ir varganų lietuvių pinigais išklotu naujutėliu keliuku kokį desėtką kilometrų riedėsite nuostabiais autentiškais aukštaitiškais kalneliais. Stelmužės evengelikų reformatų bažnyčia – autentiškas XVII amžiaus antrosios pusės palikimas. Savo rankomis čiuopiau medinius vinis ir tik iš lauko pusės rastumėte ką kita.

Šalia bažnytėlės – du savotiškai kontrastuojantys paminklai. Pirmasis – Stelmužės ąžuolas. Iš tarybinių laikų jis kažkuo yra likęs panašus į Žalgirio mūšį. Tai tarsi „sisteminių tarybinių rezistentų“ iškovota galimybė turėti kažką sava ir „tarybiškai lietuviška“. Antrasis – pimojo pasaulinio karo kareivių kapai.

Įprasta manyti, kad Stelmužės ąžuolas, tai tikrų tikriausias Lietuvos stiprybės simbolis. Deja, gyvas vaizdas ir faktai tam akivaizdžiai prieštarauja: Ąžuolas gerų geriausiu atveju yra nevykęs buvusios stiprybės atspindis. Skersai išilgai vėtrų ir žaibų daužytas laikosi tik žmonių pagalbos dėka. Ką jau bekalbėt apie žiauriai atrodančias „žaizdas“ ir įvairius jų „sutvarstymus“; ~1650 metus statyta evangelikų reformatų bažnyčia nėra atsitiktinis ženklas. Tuo metu tai buvo Ylukstės filijinė bažnyčia. Kitaip tariant, Stelmužė priklausė Kuršo kunigaikštystei (Infliantams). Taigi, vien formaliai Stelmužė ir jos ąžuolas „lietuviškais“ gali būti laikomi tik nuo ~1570 metų, kai Kuršas tapo Abiejų Tautų Respublikos vasalu. Taigi, iš viso savo amžiaus lietuvybe ąžuolas geriausiu atveju galėtų girtis vos 2-3 šimtmečius.

Nors Stelmužė ir gyvena latviškomis šaknimis, tačiau vis tiek tai puiki vieta pasigrožėti gamta. Ypač tokį gražų rudenį. O eurais klotas kelias tikrai negadins Jūsų automobilio duslintuvo 🙂 Aišku, kaip ir visada, ciniškai baigčiau: „Būkim sąžiningi patys su savimi ir pripažinkim – nusišvilpt daugeliui lietuvių ant savo šaknų“. Blogiausia, kad niekas ir nesiginčytų..