XXI a. kasdienybės dienoraštis
Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.
Vakar pasirašiau kol kas brangiausią asmeninę pirkimo-pardavimo sutartį. Šiandien pervedžiau ir avansą. Lauksime liepos pabaigos 🙂
Kodėl „Subaru“? Nes iš tiesų geras kainos/kokybės santykis.
Kodėl „Outback“? Nes automobilį naudosiu 10-15 metų, kada tikrai norėčiau turėti didelę šeimą, kuri sutilptų ir dar liktų vietos daiktams.
Kodėl „Boxer Diesel“? Nes bazinio modelio kainos skirtumas vos 4 tūkst. Lt ir pagal dabartines kainas šis skirtumas išsilygins pravažiavus mažiau nei 30 tūkst. km!
Kažkada nepakartojamasis KTU Gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis pasakojo didžiąją dalį pasaulio pamatęs verslo kelionėse. Panašiai tenka pakeliauti ir man. Šį kartą į seniai seniai (kokiais 1995-aisiais) matytą Paryžių. Tiesa, kelionė vos nesužlugo Vilniaus oro uoste paskelbus aliarmą dėl užsidegusios šiukšlių dėžės rūkomajame.
Kokie įspūdžiai? Smagiai ramus viešbutis, vaizdas į Eifelio bokštą, geras maistas. Bus daugiau 🙂
Šeštadienį, grįžtant iš sodybos statybų į gimtuosius namučius, teko pamatyti ir gyvai rankomis paliesti ne tokį jau dažną reiškinį – krušos sniegą.
Įvažiavę į Uteną net susiginčijome, ar tai sniegas, ar nukritę žiedlapiai. Ir tik kai tų žiedlapių akivaizdžiai pasidarė per daug, išaiškėjo, jog tai iki pusės centimetro skersmens ledo gabaliukai. Juos galima paimti, net delnu pasemti ar padaryti gniūžtę, kol ranka nesušalo nuo tirpstančio ledo 🙂
Įdomiausia, jog šį kartą – gegužės 3 dieną – kruša buvo ganėtinai gausi, o ledo gabaliukai apvalūs, todėl nuo stogų visi tvarkingai nuriedėjo į lietvamzdžius, kuriais krito ir apačioje sudarė sniego pusnis, kurias šiuo atveju tiksliau būtų vadinti „krisnis“ 🙂
Šiandien beruošdamas pusryčius eilinį kartą sau padariau niūroką išvadą – lietuviško maisto produktų kokybė, kuria taip didžiuodavomės, dingo. Jeigu peržvelgtumėte lentynas parduotuvėje ar namuose, vaizdas nykus:
Aišku, turime susitaikyti, jog nuolat augantis pasaulio burnų kiekis reikalauja mažinti kokybinius poreikius, tačiau ar tai tikrai ta vertė, kurios naudinga atsisakyti?
Šią savaitę turėjau net keletą progų važiuoti į/iš Vilnių/Kauną ir kažkuriame kilometre trinktelėjo mintelė – jeigu panaikintume greičio apribojimus, koks būtų vidutinis normalaus lengvojo automobilio normalaus vairuotojo(s) pasirinktas greitis? Ką ten sako Vokietijos autobanų statistika?
P.S. kažkur skaičiau, jog atliekant eksperimentą grupė žmonių gyveno oloje be laikrodžių ir palaipsniui pradėjo gyventi 36 val. ilgio parą.
Apie vairuotojų egzaminus rusų kalba ir aukštų technologijų eksportą į Taivaną
LRT radijas, Radijo ringas
© 2026 Liutauras Ulevičius
Theme by Anders Noren — Up ↑