XXI a. kasdienybės dienoraštis
Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.
Kažkada nepakartojamasis KTU Gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis pasakojo didžiąją dalį pasaulio pamatęs verslo kelionėse. Panašiai tenka pakeliauti ir man. Šį kartą į seniai seniai (kokiais 1995-aisiais) matytą Paryžių. Tiesa, kelionė vos nesužlugo Vilniaus oro uoste paskelbus aliarmą dėl užsidegusios šiukšlių dėžės rūkomajame.
Kokie įspūdžiai? Smagiai ramus viešbutis, vaizdas į Eifelio bokštą, geras maistas. Bus daugiau 🙂
Šeštadienį, grįžtant iš sodybos statybų į gimtuosius namučius, teko pamatyti ir gyvai rankomis paliesti ne tokį jau dažną reiškinį – krušos sniegą.
Įvažiavę į Uteną net susiginčijome, ar tai sniegas, ar nukritę žiedlapiai. Ir tik kai tų žiedlapių akivaizdžiai pasidarė per daug, išaiškėjo, jog tai iki pusės centimetro skersmens ledo gabaliukai. Juos galima paimti, net delnu pasemti ar padaryti gniūžtę, kol ranka nesušalo nuo tirpstančio ledo 🙂
Įdomiausia, jog šį kartą – gegužės 3 dieną – kruša buvo ganėtinai gausi, o ledo gabaliukai apvalūs, todėl nuo stogų visi tvarkingai nuriedėjo į lietvamzdžius, kuriais krito ir apačioje sudarė sniego pusnis, kurias šiuo atveju tiksliau būtų vadinti „krisnis“ 🙂
Šiandien beruošdamas pusryčius eilinį kartą sau padariau niūroką išvadą – lietuviško maisto produktų kokybė, kuria taip didžiuodavomės, dingo. Jeigu peržvelgtumėte lentynas parduotuvėje ar namuose, vaizdas nykus:
Aišku, turime susitaikyti, jog nuolat augantis pasaulio burnų kiekis reikalauja mažinti kokybinius poreikius, tačiau ar tai tikrai ta vertė, kurios naudinga atsisakyti?
Šią savaitę turėjau net keletą progų važiuoti į/iš Vilnių/Kauną ir kažkuriame kilometre trinktelėjo mintelė – jeigu panaikintume greičio apribojimus, koks būtų vidutinis normalaus lengvojo automobilio normalaus vairuotojo(s) pasirinktas greitis? Ką ten sako Vokietijos autobanų statistika?
P.S. kažkur skaičiau, jog atliekant eksperimentą grupė žmonių gyveno oloje be laikrodžių ir palaipsniui pradėjo gyventi 36 val. ilgio parą.
Vėl gera proga pagirti valstybės institucijas. Nuo balandžio 9 dienos įsigaliojo Kelių eismo taisyklių pakeitimai, pagal kuriuos dėl smulkių avarijų nebūtina kreiptis į policiją, jeigu kaltininkas pripažįsta savo kaltę. Tiesa, tautiečiai Europoje tokias naudoja jau senokai.
Bandau prisiminti man nutikusius įvykius kelyje: 1) ant plikšalos įvažiavau į užpakalį; 2) man įvažiavo į užpakalį prieš įsukant į žiedą; 3) iš šalutinio išvažiuodamas įvažiavau į užpakalį netikėtai sustojusiai apsidairyt vairuotojai; 4) nepamačiau iš kiemo išvažiavusio ir įvažiavau į sparną; 5) išvažiuodamas iš kiemo iškišau šoną į pravažiuojančio priekį; 6) man įvažiavo į priekį atbuliniu norėdamas persirikiuoti prie Smiltynės perkėlos. 3 atvejais iš 6 formaliai žiūrint pažeidėm taisykles ir susitarėm, 3 atvejais teko paaukoti po 4-6 val. (įvertinant visus apsilankymus Giraitės g. ir pan.) laiko. Dabar visais atvejais pakaks užpildyti šią deklaraciją, nes visais minėtais 6 atvejais iš karto sutarėme, kas kaltas.
Kita vertus, negaliu suprasti, kodėl forma pateikiama kaip skanuotas paveikslėlis (užima apie 2 Mb) , o ne kaip rimtas elektroninis PDF dokumentas, kurio ruošinį būtų galima iš anksto užpildyt sava info. Kritikos galima būtų pažerti ir naujovės komunikacijai – naujiena tikrai svarbi ir reikia, kad žmonės būtų išsamiai supažindinti, reikia daug nemokamų formų degalinėse, aiškinančių bukletų ir pan. Tinklaraščiuose irgi mažoka žinių.
Apie vairuotojų egzaminus rusų kalba ir aukštų technologijų eksportą į Taivaną
LRT radijas, Radijo ringas
© 2026 Liutauras Ulevičius
Theme by Anders Noren — Up ↑