XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 46 of 93)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Radvilų rūmus atstatys Nerijus Numavičius?

Vakar neoficialiai pranešta, jog vieną geriausiai išlikusių Vilniaus istorijos paminklų – Radvilų rūmus – nusipirko didžiausias „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkas Nerijus Numavičius.

Radvilų rūmų ansamblio šiuo metu metu tėra išlikęs kairysis šonas ir praktiškai neprižiūrėta centrinė dalis. Bendra rūmų teritorija Vilniaus miesto centre sudaro netoli 3 ha, todėl vertinama, jog bendra neskelbiama pirkinio suma gali siekti iki 50 mln. litų. Pagal originalius išlikusius rūmų statybos planus planuojama atkurti visą Radvilų rūmų kompleksą – U formos rūmus, kurių priekyje, vietoj šiuo metu savivaldybės valdomos automobilių aikštelės, išsidėstytų uždaras didžiausių Lietuvos oligarchų būstinės kiemas. Continue reading

Kada bus akredituotas pirmas tinklaraštininkas?

Kaip jau įspūdžius sudėliojo kolega Artūras Račas iš baigiamojo „EuroMedija 2009“ renginio, šiemet Europos Komisijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos bendrai organizuotame nacionaliniame konkurse neskirta apdovanojimų tinklaraščių kategorijoje (t.y. nominacija „Euroblogeris“ – Metų tinklaraštininkas nebuvo skirta), nes komisija nusprendė pateiktų darbų nevertinti kaip per silpnų.

Matyt, verta sutikti su komisijos nuomone. Juo labiau, kad ir pats savo paskutinėmis akimirkomis sudėliotoje paraiškoje akivaizdžiai mačiau, jog pateikti darbai labiau įdomūs Lietuvai, nei konkursą organizuojančiai Europos Komisijai. Neatsitiktinai juk vertinimo kriterijai apibūdinti per ES prizmę: „Kūrybiškumas ir analitiškumas, kūrinių aktualumas ir kalba, vaizdinis iliustravimas ir įnašas į diskusiją apie Lietuvos interesus ir lūkesčius Europos valstybių šeimoje.Continue reading

10 patarimų renkantiems piliečių parašus

Kaip būti piliečiu? Kaip ginti savo teises? Kaip žengti pirmą teisingą žingsnį savo valia ir, svarbiausia, prisiimant asmeninę atsakomybę?

Artūro Račo suburta 17 piliečių iniciatyvinė grupė pateikė Atominės elektrinės įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą ir ėmėsi rinkti 50 tūkst. piliečių parašų, kad įstatymo projektas būtų svarstomas Lietuvos Respublikos Seime.

Reikiamo parašų skaičiaus nesurinkome… Galiojančių suskaičiavome daugiau nei 28 tūkst. parašų. Kaip visiškai žaliems politikos dalyviams tai neblogas rezultatas, ypač įvertinant tai, jog nesuvokėme reikalingų veiksmų masto ir patirties tokiam darbui tikrai trūko.

Tad dabar, pažvelgę truputį atgal, ir matydami pagrindines klaidas ar sėkmės istorijas, surašėme ir viešai skelbiame 10 patarimų visiems, kas tik ateityje imsis rinkti piliečių parašus. Nuo šiol patarimai bus viešai skelbiami iniciatyvinės grupės interneto svetainėje www.slibinas.lt (nuoroda kairiajame stulpelyje).

Palydim močiutę

Anksti savaitgalį pradėjome, šiandien užbaigėme fizinį palydėjimo kelią. Mano močiutė – Vitalija Raslanaitė (Bislienė) – išėjo lengvai ir nesunkiai. Taip, matyt, išeina visi geri žmonės, kurių neslegia rūpesčiai ar sunkūs akmenys. Žinoma, būta ir padejavimų, tačiau žymiai dažniau – ramus žvilgsnis ir susitaikymas su savo vieta, keliu ir lemtimi.

Gimusi 1927-aisiais, močiutė pradėjo kelią Utenos apylinkėse, Narkūnų kaime (garsiojo Narkūnų piliakalnio papėdėje), iš kurio dėl prastos ūkio padėties (net šešioms seserims tėvelis turėjo atidalinti dalis) tėveliai turėjo išsikelti (ūkis parduotas iš varžytinių) į Kauną, kur neįsitvirtino, sugrįžo pas vieną iš giminaičių. Trys Raslanų augintos seserys neturėjo savo namų ir didelių turtų, gal net atvirkščiai, tačiau tai netrukdė būti gerais žmonėmis.

Vienas ankstyviausių močiutės pasakojimų – apie simpatiją vokietuką, su kuriuo susipažino karo meto Utenoje. Močiutei tuo metu buvo 15-18, vokiečių kareiviui, kurio vardo istorijoje jau nebeatrasim, matyt, keleriais metais daugiau. Gaila, kad močiutė ir visa šeima, karo metais vokiškai kalbėję laisvai, vėliau tą kalbą užleido, nors ir į gyvenimo nuokalnę dar galėjo skaičiuoti vokiškai ar pagrindines frazes suprasti. Continue reading

Pirmoji sunkmečio auka – Vilniaus „Žalgiris“

Vakar Lietuvos futbolo federacija priėmė formaliai teisingą sprendimą – neleido Lietuvos futbolo čempionato A lygoje startuoti nei Kastujevo valdomam senajam Vilniaus „Žalgiriui“, nei šviežiai (vasario 26 d.) registruotai VšĮ Vilniaus miesto futbolo draugijai „Žalgiris“.

Kaltininkų ieškoti būtų lengva – atsakingu būtų galima paskelbti dabartinį senojo Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo savininką Vadimą Kastujevą. Tačiau nusikaltėliai savo lemtį kada nors sutinka, sutiko ir šis… Futbolo klubas tapo jo nekilnojamojo turto (žemės sklypų Antakalnyje) investicijų auka. Akylesni kaltuoju galėtų nurodyti Janušą Loputį, kurio valdomas „Žalgiris“ dar gyvavo. O kas buvo ankstesni klubo savininkai? Continue reading

« Older posts Newer posts »