Milijardai litų. Tiek nuspręsta atseikėti tiems, kuriuos bažnyčia muštų. Tačiau įtaresni šnairuoja ne tik nemokančių skaičiuoti komunalinių išlaidų (o, kaip rodo viena smagi TV laida, tai daugeliui yra aukštoji matematika) pusėn. Yra pirštais badančių statybininkus, nesugebančius žiūrėti į savo perdėm užsiaugintus pilvus, yra ir tokių, kurie nesustodami vardina korupcijos grėsmes. Ar gali Lietuvos visuomenė sutarti dėl kompromiso? Kas ir kaip jį turėtų juodu dėlioti ant balto?
Pradėkim nuo faktų. Vasario 25 dieną, trečiadienį, Vyriausybė pritarė Ekonomikos skatinimo planui. Pagal jo dabartinę raidę tai reiškia 3,8 mlrd., kuriuos simboliškai galima pjaustyti į tokias dalis: a) verslo fondas (1 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos + 0,6 mlrd. litų bankų finansų), mažos paskolos (0,1 mlrd. litų Vyriausybės lėšų); b) pastatų renovacija (0,8+0,2 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,5 mlrd. litų iš EK Europos regiono plėtros fondo + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos), kurios lėšos teoriškai turėtų patrigubėti.
Optimistai, susitelkę Ūkio ministerijoje, skaičių 3,8 rašo kitaip ir, pridėdami 2009-aisiais suplanuotą padidintą ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo, prideda dar 1,7 mlrd. Lt, priskaičiuoja eksporto skatinimui žadamą 0,1 mlrd. Lt ir gauna iki 5,7 mlrd. Lt vertės Ekonomikos skatinimo planą. Tarkim. Į skaičius po kablelio dėmesio nekreipiam ir skaičių ekvilibristika tampa panaši į teisybę. Continue reading
