XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 29 of 93)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

„Jesus of Nazareth: The Infancy Narratives“: solidu, bet neįtikina

Kai dar rudenį perskaičiau pirmąsias žinias apie popiežiaus Benedikto XVI knygą „Jesus of Nazareth: The Infancy Narratives“, kurioje analizuojama Jėzaus vaikystė, suklusau ir pradėjau laukti – nors ir nesu aktyviai praktikuojantis katalikas, tačiau neabejotinai save laikau krikščioniu, todėl šiandienos mūsų civilizacijai lūžinio momento tyrimas iš bene daugiausia originalių šaltinių disponuojančios institucijos vadovo – pažadas rimtas.

Šventknygės Naujojo Testamento pradžia yra logiškai nenuosekli – iš esmės dėmesys skiriamas tik Jėzaus gimimui ir keliui nuo krikšto iki mirties. Todėl lietuviškame knygos pavadinimo vertime „Pasakojimai apie vaikystę“ yra apgaulingas variantas. Dabar jau galiu konstatuoti, kad jokių pasakojimų knygoje nėra. Yra tik keturių skirtingų evangelijų skirtumų ir panašumų loginė ir sisteminė analizė. Tai įdomu, tačiau tai nėra „WOW!“… todėl knyga nuvilia, nes lūkesčiai buvo žymiai didesni.

Už ką verta pagirti popiežių ir vertėją (Gediminas Žukas), tai už pasakojimo stilių – jis solidus ir tik keleriose vietose pernelyg nueinantis tikėjimo argumentų link. Didžioji knygos dalis iš tiesų yra puiki sisteminė (netgi, sakyčiau, akademinė) analizė. Popiežius remiasi įvairiais šaltiniais (nors tarp jų dominuoja vokiškieji), visi jie vėlesni nei 1950-ųjų, dominuoja 2-3 metų senumo. Solidu ir rimta.

Ko lieku nesupratęs, tai naujų unikalių šaltinių įtraukimas. Vaizdas toks, jog mistinėje Vatikano bibliotekoje nėra jokių dėmesio vertų originalių šaltinių, kurie suteiktų daugiau įžvalgų apie laikmetį tarp 40-osios dienos po Jėzaus gimimo iki pagrindinės Jėzaus istorijos (išskyrus 12-mečio, pasilikusio šventykloje, epizodą). Tai leidžia kelti abejonę, ar knyga iš tiesų yra kažkas akademiškai vertingo – moksliniu žargonu, joje nėra mokslinio naujumo.

Nesu teologijos žinovas, tačiau knygoje popiežiaus dėstomoje pozicijoje itin abejotinos pasirodė šios vietos:

  • Trūksta išsamesnio Juozapo-Marijos ikivedybinių santykių pjūvio pagal tuometinės visuomenės tradicijas. Juozapo reakcijos nagrinėjamos per teksto turinį, o nėra socialinių tradicijų įtakos. Klausimas, kiek tokių tyrimų yra daryta, tačiau tai būtų papildantis ir vertingas lyginamasis aspektas, suteikiantis naujų įžvalgų kryžminio lyginimo metodu.
  • Visiškai be loginio pagrindo atmetamas Jėzaus (kaip žmogaus ir Dievo mišinio) panašumas į Egipto faraonus, romėnų ir graikų mitus. Verta prisiminti Tarpupio, netgi tolimųjų rytų kai kurias istorijas, kur tas panašumas akivaizdus. Tuo tarpu popiežiui „vaizdiniai skiriasi iš pagrindų“. Jėzus jam nėra „mišrūnas“.
  • III skyriaus pradžioje daroma nuoroda į Vergilijaus 4-ą eklogę pernelyg pritempta (tarsi poetas numatė 40+ metų į priekį ir jau beveik pranašas?) ir atrodo, kad pakeliui į reikalingą išvadą pasirinktas bent kažkiek tinkamas šaltinis.
  • Rašydamas apie Jėzaus gimimo datą popiežius aprašo astronominius reiškinius ir jų tyrėjus jau vertina teigimai. Labai jau dviprasmiškai atrodo jo citata „[..] tikinčių krikščionių išplėtotai šiuolaikinei astronomijai [..]“ (tame kontekste, pavyzdžiui, minimas Johanesas Kepleris) ir ankstesnė bažnyčios praktika deginti mokslininkus. RKB šiuo atveju verčiau jau nutylėtų, kiek tas procesas gali būti siejamas su ja.

Kartu knygoje yra keletas labai įdomių minčių:

  • Daugiausia žiniasklaidos dėmesio, neabejotinai, sulaukė popiežiaus pripažinimas, jog tikrasis Jėzaus gimimo momentas yra apie 7-6 m. prieš dabar skaičiuojamą momentą. Čia jau principinė diskusija ir ilgo laikotarpio užduotis kuriant universalią datų matavimo sistemą.
  • Popiežius atveria labai įdomias duris, ateityje leisiančias begalinę visatą įkomponuoti į Šv.Rašto aiškinimą. Rašydamas apie žvaigždę danguje ir Jėzaus gimimą, jis konstatuoja, jog „[..] kosmosas kalba apie Kristų, tačiau tos kosmoso kalbos žmogus dėl savo sąrangos neįstengia iki galo iššifruoti [..]“.

Skaitydamas knygą supratau, kad trūksta kai kurių bazinių katalikybės sampratų suvokimo – daugiausia abejonių kėlė „Dievo žodžio“ ir „slėpinio“ sampratos. Neįgudusio skaitytojo mąstymui dažnas jų naudojimas kėlė įtarimą, jog po jais tiesiog bandoma pasislėpti tada, kai nerandama kitų įtikinančių ir racionalių argumentų.

Įstrigusi citata (lietuviškojo leidimo 64 psl.):

Dievas yra Meilė. Bet meilės, kai ji reikalauja išžengti iš savęs, galima imti nekęsti. Ji nėra romantiškas malonus jausmas.

Galutinė išvada – buvo verta, tačiau lūkesčiai buvo didesni.

Sausio 13-oji: proga valstybės propagandai

Sausio 13-osios proga Lietuvoje vyko daug viešų renginių. Parinkau ir pabraukiau tik kai kuriuos:

  • Laisvės gynėjų diena
    • akcija „Atmintis gyva, nes liudija
    • „Sausio įvykiai mūsų atmintyje“
    • Praeisiu skausmą ir tave surasiu. Tada aš laimę tau ir sau atnešiu“
    • Krauju aplaistyta laisvė“
    • „Sausio 13-osios atminimui
    • Žuvę už Tėvynę – amžinai gyvi“
    • „Sausio 13-ji – džiaugsmas ir kančia…“
    • „Dek, žvakele
    • Žuvusiųjų pagerbimas prie Sausio 13-osios kryžiaus
    • „Gyvi už laisvę žuvę
    • „Kas mes būtume be jų“
    • Didelė laisvės kaina
    • Gėlių padėjimas prie Nežinomo kareivio kapo
    • „Sausio skausmą ir viltį prisiminus“
  • Seimas:
    • renginys „Sausio 13-oji. Ko galime pasimokyti?“
    • Nukentėjusiųjų nuo sovietų agresijos susitikimas Vilniaus televizijos bokšte
    • bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu
    • Atminties valanda „Nerimo mintys“
  • Alytus – [..] Kviečiame alytiškius kartu su visais prisiminti skaudžius 1991 m. sausio 13 d. įvykius ir pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. [..]
  • Vilnius – Eisena Sausio 13-osios aukoms atminti
  • ir t.t. ir pan.

Dar penktadienį FB paskyroje rašiau: „maža pastaba visiems, organizuojantiems su 01.13 siejamus renginius. pavadinimai turi būti POZITYVŪS, t.y. pvz. ne “aukoms atminti”, o “taikios pergalės”, “laisvės triumfui”, “tautos vienybės” ir pan. smulkūs dalykai, bet iš esmės viską keičiantys. taip, kartu tai ir NLP“.

Istoriją rašome mes patys ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ji bus sektinas, ar vengtinas pavyzdys.

Ar 1991-aisiais Lietuva nelaimėjo esminio karo prieš Tarybų Sąjungą? Laimėjo.

Ar beginkliai žmonės triumfavo prieš tankus? Triumfavo.

Ar tauta buvo unikaliai vieninga. Buvo.

Kodėl renginių pavadinimai siejami su neigiamomis asociacijomis? Taip mes patys rašom savo istoriją kaip niūrią ir rezultatų nepasiekusią. O juk yra visai kitaip:

  • Lietuva sausio 13-ąją laimėjo Vilniaus mūšį;
  • Lietuviai sausio 13-ąją susitelkė kaip kumštis ir vožė juo per supuvusią Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą taip, kad ta subyrėjo;
  • Sausio 13-ąją triumfavo demokratija;
  • ir t.t. ir pan.

Pradėti reikėtų nuo pagrindinio sausio 13-osios pavadinimo, kuris įtvirtintas Atmintinų dienų įstatyme, naikinant pesimistinį ir gynybinį „Laisvės gynėjų“ pavadinimą į Tautos vienybės, Komunizmo sutriuškinimo, Vilniaus mūšio ar kitą, programuojančio teigiamas emocijas ir skatinančio tai kartoti bei tuo džiaugtis.

Ši diena turi būti proga visiems šėlti, šūkauti, rodyti špygas burokevičiams, laidyti fejerverkus, organizuoti masines eisenas, sniego ir barikadų mūšius Gedimino prospekte, vaikų ir suaugusiųjų varžybas, daryti šimtus kitų smagių ir uždegančių dalykų.

Šalin nuo mūsų istorijos surūgusius veidus ir rimtį bei susikaupimą!

Galimybė sutaupyti 2,25 mln. Lt ir mažinti biurokratiją

Kasmet Lietuvoje gimsta apie 35 tūkst. piliečių. Pagal Išmokų vaikams įstatymo 5 straipsnį kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka (nuo 2009 pradžios BSI yra lygi 130 Lt, t.y. bendra išmoka sudaro 1430 Lt).

Pagal to paties įstatymo 12 str. 1 d. išmoką skiria ir moka savivaldybės, kurios teritorijoje asmuo, turintis teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, deklaruoja gyvenamąją vietą, administracija, o jeigu jis gyvenamosios vietos neturi, – savivaldybės, kurioje šis asmuo gyvena, administracija.

Taip jau nutiko, kad gimė mums antroji dukrytė. Po pirmųjų mėnesių rūpesčių gruodžio pradžioje pradėjau kelius po Vilniaus miesto savivaldybės įstaigas:

  • Pirmasis vizitas į Justiniškių seniūniją kuruojantį Socialinės paramos centro skyrių baigėsi fiasko – apie 15 val. dienos atvažiavęs radau 5 žmonių eilę ir darbuotojos paliudijimą, kad „šiandien jau tikrai nepriims“. Pasirodo, egzistuoja kažkokia elektroninė lapelių sistema. Laba diena, -0,5 val. iš gyvenimo.
  • Po pusvalandžio naršymo savivaldybės interneto svetainėje pagaliau supermamų forume rasta nuoroda į tų lapelių registracijos sistemą. Valio! gruodžio pradžioje gaunam sparčią datą – gruodžio 31 dienai! -0,5 val. iš gyvenimo.
  • Atvažiuoju 31-ą dieną į įstaigą, iš interneto atsisiuntęs ir užpildęs formą su visais priedais. Viskas juda tvarkingai, išskyrus tai, kad tėvas paraiškai pildyti netinka (esu registruotas ne Vilniaus mieste, kaip žmona), tačiau darbuotoja problemos nedaro, perrašau paraišką žmonos vardu – darbuotoja kažką suveda kompiuteryje ir praneša, kad yra problema – dukrytės gyvenamoji vieta dar nedeklaruota. Paraiškos priimti negali… Man lengva panika, bet pažada, kad priims be eilės, vos tik gausiu seniūnijos pažymą apie deklaruotą gyv.vietą. Taip, gruodžio 31 dieną seniūnija nedirba… Ačiū, kad darbuotoja apie tai informavo – šiek tiek laiko sutaupyta, bet valanda eina lauk iš gyvenimo. -1 val.
  • Po Naujųjų atvažiuoju į seniūniją – čia „atsiprašantis lapelis“, kad seniūnija dėl techninių kliūčių gyventojų neregistruoja – judinkitės į Konstitucijos prospektą. Važiuoju ten. Pateikiu visus dokumentus gyvenamosios vietos deklaravimui – darbuotoja praneša, kad nors aš ir tėvas, tačiau nesu Vilniaus miesto gyventojas, todėl prašymą turi pateikti žmona (taip, maitinanti ir tikrai neturinti jokio noro su mažyle tampytis po bakterijų lizdus). -1 val.

Istorija dar tik įpusėjo, o jai jau sugaišau 3 valandas (ir tai su sąlyga, kad nemažai dalykų radau internetuose). Pabūsiu optimistas ir tarsiu, kad problemą kaip nors įveiksiu per dar 3 darbo valandas.

Tarkim, suminė našta bus 6 valandos vienam vaikui. Padauginę iš 35 tūkstančių gimusiųjų gausim smagią 210 tūkst. darbo valandų sumą. Bent penktadalį šio laiko praleidžia ir savivaldybės pareigūnai, t.y. bendra iš darbo rinkos atimama darbo jėga sudaro apie 262 tūkst. darbo valandų – t.y. apie 33 tūkst. darbo dienų. Imant vidutinį darbo užmokestį (1500 Lt/mėn.) gaunama žala 33 000 / 22 * 1500 = 2,25 mln. Lt.

O juk visa informacija ir duomenys automatiniam išmokų darymui yra viešuose registruose ir gali būti atliekama automatiškai:

  • gyventojų registre registruojant naują asmenį iš karto turėtų būti inicijuojama išmokos išmokėjimo procedūra;
  • gyventojų registre fiksuojami duomenys apie tėvą/motiną – esant abiems, išmoka dalinama per pusę, esant vienam – vienu ypu;
  • informacija apie išmoką siunčiama Sodrai ir (arba) VMI;
  • VMI iš GPM deklaracijų turi duomenis apie asmenų banko sąskaitas;
  • automatiniu būdu (arba kartu su GPM grąžinimo procedūra) daromas pavedimas į asmenų sąskaitas.

P.S. pirmosios dukrytės atitinkamos procedūros vienoje Vilniaus rajono seniūnijoje tetruko apie 20 min.

Žurnalas apie istoriją: kaip matuočiau kokybę?

Kartu su grupele kolegų esame įsipareigoję palaikyti ir patarimais bei pastabomis padėti naujam žurnalui rasti savo vietą lietuviškos spaudos pasaulyje, todėl skaitykite šį įrašą atsargiai – galiu būti šiek tiek subjektyvus.

Pirmajame savo tekste analizavau, kokius realius konkurentus turi naujasis žurnalas „Iliustruotoji istorija“. Šįkart grįžtu prie pamatinio sprendimo faktoriaus – turinio ir jo kokybės.

Esu dar prieš pasirodant pirmajam numeriui iškėlęs septynius vertinimo kriterijus. Ne visi jie lygiaverčiai, ne visi objektyvūs, tačiau visgi – koks būtų idealus lietuviškas žurnalas apie istoriją? Ir kiek tai sekasi „Iliustruotajai istorijai“?

Kad šią „liniuotę“ būtų galima vėliau panaudoti kokybiniam atskirų leidinių įvertinimui, bendrą kokybės vertinimą skaidysiu į 100%, kiekvienam kriterijui priskirdamas po dalį šios vertės.

1. Šviežias požiūris į Lietuvos istoriją – 25%

Edvardas Gudavičius, Tomas Baranauskas, net ir Alfredas Bumblauskas, yra išimtys bendroje Lietuvos istorinės diskusijos erdvėje. Tik retas iš jų sugeba naujai ir drąsiai žvelgti į Lietuvos istoriją, nagrinėti ir kelti netgi radikalias, šokiruojančias versijas. Toje realybėje bene didžiausia Lietuvos istorikų bėda – tai retas sugebėjimas Lietuvos istoriją nagrinėti regiono, šiandienos valstybių integravimo kontekste. Šnairavimas į lenkų istorikus, menkas jų darbų žinomumas Lietuvoje – tai kliūtys atvirai ir kritiškai istorijos diskusijai.

ILIS vertinimas  – 10 iš 25. Iš keturių numerių įsimintinos Jekaterinos II, Napoleono žygio, protestantizmo temos rodo nuoseklų siekį ieškoti artimų Lietuvai temų, tačiau trūksta jų lietuviško konteksto. Atskirai paminėtina protestantizmo tema, kurioje skandinaviškas dėmuo, sakyčiau, net kertasi su objektyvia realybe ir yra hiperbolizuotas.

2. Prioritetas Šiaurės-Rytų Europos tematikai – 20%

Tai mano asmeninė nuomonė, kad kitos temos mažai įdomios. Pavyzdžiui, galbūt ir verta dėmesio, tačiau nepritraukė afrikietiškosios kilmės tema. Todėl lieku prie nuomonės, jog „NorthEast Europe“ yra taikliausias šūvis ir Osmanų imperija, mongolų ordos bei skandinavai su Šiaurės Afrika yra jų geografinės ribos (kitais terminais – tai trikampis tarp Islandijos, Astrachanės ir Vienos [gal Gibraltaro?])

ILIS vertinimas – 20 iš 20.

3. Puikios kokybės pirminių šaltinių iliustracijos – 15%

Interneto laikais žurnalas turi teikti pridėtinę vertę, t.y. pateikti kitokį turinį, nei pirmajame lange pagal atitinkamą užklausą pasiūlytų „Google“ ar „Wikipedia“. Vienas iš tokių elementų, manau, turėtų būti pirminiai grafiniai šaltiniai, kurie internete dažnai yra dar už kelių sienų. Iš dalies juos gali pakeisti puikūs infografikai, tačiau vien šių nepakanka.

ILIS vertinimas – 5 iš 15. Galbūt bėda ta, kad esu gana priekabus istorinių iliustracijų vertinime ir XIX a. romantinių vaizdinių niekada nepripažinsiu tinkamais vaizduoti viduramžių tematiką, tačiau šis kriterijus man kol kas yra vienas iš didesnių nepasiteisinusių lūkesčių. O keli puikūs infografikai tik gelbsti situaciją nuo visiško pralaimėjimo.

4. Minčių keliantis dabarties ir istorinių krizių lyginimas – 15%

Nors istorijos mokslas sako, kad niekada negalima šiandienos kategorijų taikyti kitiems laikmečiams, tačiau kai kurie objektyvūs kriterijai, visgi egzistuoja. Ir pavyzdžiui, vien statistiniais parametrais tikrai galima palyginti, pavyzdžiui, Tvano ir II pasaulinio karo įtaką regiono gyventojų skaičiui ar mokesčių surinkimui.

ILIS vertinimas – 10 iš 15. Šis reikalavimas nėra toks paprastas ir tikrai ne kiekvienoje temoje įmanomas, tačiau kai kurie aspektai Jekaterinos II-osios bei islamo temose džiugino, tuo tarpu protestantizmo – nuvylė.

5. „National Geographic“ kokybė, Starkaus-Radzevičiaus šmaikštumas ir žiupsnelis sąmokslo teorijų – 10%

Bene sunkiausiai apibrėžiamas reikalavimas. Kokybė – tai preciziškumas renkantis ir pateikiant faktus. Šmaikštumas – tai netikėtos įžvalgos ir drąsa. Sąmokslo teorijų kampelis – tai mokslininkų nebijojimas daryti klaidas.

ILIS vertinimas – 5 iš 10. Yra pastabų temų išsamumui (pavyzdžiui, jau minėta protestantizmo tema), norėtųsi daugiau šmaikštumo (pavyzdžiui, renkantis „kalendoriaus įvykius“ ar smulkiąsias temas), o sąmokslo teorijoms gal net reikėtų mažos rubrikos.

6. LT/BLR/LV/UKR istorikų įtraukimas – 10%

Didelis lietuviškos žiniasklaidos trūkumas – tai nesugebėjimas į žinių gamybą įtraukti mokslo ir tyrimų darbuotojus (pavyzdžiui, moksliniai straipsniai, disertacijos, projektiniai tyrimai etc.). Nesugebėjimas suprasti jų darbotvarkės, populiariai aiškinti jų darbų esmę ir naudą. Jau minėto regiono tarptautiškumo neįvertinimas – viena iš šio reiškinio pasekmių.

ILIS vertinimas – 0 iš 10. Suprantama, kad tai šiek tiek utopinis siekis ieškoti tobulybės ir tai kainuoja, tačiau liniuotė turi būti liniuote.

7. Istorija – jau ir 10 metų senumo įvykius – 5%

Tai, kas buvo bandyta daryti su Merlin Monro ir Hitlerio propagandos temomis – du to paties reiškinio, tačiau skirtingai sėkmingom pavyzdžiai. Tuštutės nagrinėjimas yra nykus, tuo tarpu Hitlerio – puikus. Jeigu pavyktų istoriniu pjūklu perpjauti, pavyzdžiui, TSRS griuvimą, būtų didelis iššūkis, tačiau tikrai daug žadantis žingsnis.

ILIS vertinimas – 5 iš 5. Užsimerkiam prieš M.Monro atvejį ir žiūrim į sėkmingus atvejus.

Tad koks suminis pirmųjų keturių numerių įvertinimas?

1. šviežia LT istorija – 10/25

2. Šiaurės-Rytų Europa – 20/20

3. pirminiai šaltiniai – 5/15

4. thought-provoking – 10/15

5. kokybė-šmaikštumas-sąmokslai – 5/10

6. istorikų įtraukimas – 0/10

7. 10 m. istorija – 5/5

Summa summarum – 55/100.

Atvirumo nauda – neužpelkėjimas

Jau senokai rašiau, kad žinių sklaida šiais laikais kitokia. Tai kuria daugybę įtampų ir netikrumo, nes reikia mokytis ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Iš pradžių visi tuo susiduriame kakta į sieną, imamės tradicinių priemonių, jos neduoda laukto rezultato ir pradedame galvoti.

Šis trumpas tekstas – apie vieną įžvalgą, kurią radau ir kol kas tai daugiau hipotezė, kurią vis dar tikrinu (ir tai nauja mūsų laikmečio neišvengiamybė – viskas laikina, viskas procese) realybėje.

Taisyklė Nr.1: Sienos virtualioje erdvėje yra ultima ratio

Ryšių blokavimas, filtrų įrengimas ir kitos panašios radikalios priemonės yra ultima ratio. T.y. paskutinė priemonė prieš visiškus ligonius ar neturinčius jokio padorumo asmenis.

Atskiri kritikų veiksmai, jų išraiškos formos ar turinys nėra pagrindas sienos pastatymui. Net ir ad hominem argumentų naudojimas to nepateisina. Tai tik piktžolės, kurias reikia ravėti, todėl atsiranda Taisyklė Nr.2.

Taisyklė Nr.2: Informacijai taip pat reikalinga higiena

Aktyvus savo ir svetimo turinio redagavimas – kasdienybė, kuri lygintina su įprastine asmens higiena. Virusus ir bakterijas pernešame ne tik mes patys, bet ir visa mūsų aplinka, todėl šioms piktžolėms reikalingos atitinkamos virtualios poveikio priemonės.

Kartu su redagavimu reikia naujai suvokti ir aktyviai taikyti santykių reitingavimą (t.y. nėra ir negali būti visi „pažįstami“ asmenys „draugais“), suvokti skirtingas bendravimo formas, sąlygas, turinį. Tai toli gražu nereiškia, jog visas savo mintis galite skleisti viešai. Atvirkščiai – tai papildomas rūpestis ir nuolatinis klausimas „Ar jiems apie tai ir taip verta pasakoti?“, kurį privalote išmokti ir su juo susigyventi.

Atvirumo nauda

Kodėl? Nes pagrindinė atviros visuomenės nauda – tai didesnis pažinčių ratas, tai mūsų pačių problemų sprendimas crowd-sourcing pagalba,  galimybė efektyviau išnaudoti mūsų pačių laiką. Ir svarbiausia – galėjimas laiku išgirsti kritišką pastabą, ją priimti. O ar į pastabą reaguoti, ar tiesiog nutylėti – čia jau įprastinė kasdienė dilema.

Palyginkite – su kiek gyvų asmenų bendravote iki socialinių tinklų, kiek turėjote skirtingų informacijos šaltinių, kiek dažnai iš jų sulaukdavote įdomios ir vertingos informacijos. Ir palyginkite tai su nūdiena. Mano svarstyklės tik atvirumo pusėje.

« Older posts Newer posts »