XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 52 of 218)

Atvirumo nauda – neužpelkėjimas

Jau senokai rašiau, kad žinių sklaida šiais laikais kitokia. Tai kuria daugybę įtampų ir netikrumo, nes reikia mokytis ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Iš pradžių visi tuo susiduriame kakta į sieną, imamės tradicinių priemonių, jos neduoda laukto rezultato ir pradedame galvoti.

Šis trumpas tekstas – apie vieną įžvalgą, kurią radau ir kol kas tai daugiau hipotezė, kurią vis dar tikrinu (ir tai nauja mūsų laikmečio neišvengiamybė – viskas laikina, viskas procese) realybėje.

Taisyklė Nr.1: Sienos virtualioje erdvėje yra ultima ratio

Ryšių blokavimas, filtrų įrengimas ir kitos panašios radikalios priemonės yra ultima ratio. T.y. paskutinė priemonė prieš visiškus ligonius ar neturinčius jokio padorumo asmenis.

Atskiri kritikų veiksmai, jų išraiškos formos ar turinys nėra pagrindas sienos pastatymui. Net ir ad hominem argumentų naudojimas to nepateisina. Tai tik piktžolės, kurias reikia ravėti, todėl atsiranda Taisyklė Nr.2.

Taisyklė Nr.2: Informacijai taip pat reikalinga higiena

Aktyvus savo ir svetimo turinio redagavimas – kasdienybė, kuri lygintina su įprastine asmens higiena. Virusus ir bakterijas pernešame ne tik mes patys, bet ir visa mūsų aplinka, todėl šioms piktžolėms reikalingos atitinkamos virtualios poveikio priemonės.

Kartu su redagavimu reikia naujai suvokti ir aktyviai taikyti santykių reitingavimą (t.y. nėra ir negali būti visi „pažįstami“ asmenys „draugais“), suvokti skirtingas bendravimo formas, sąlygas, turinį. Tai toli gražu nereiškia, jog visas savo mintis galite skleisti viešai. Atvirkščiai – tai papildomas rūpestis ir nuolatinis klausimas „Ar jiems apie tai ir taip verta pasakoti?“, kurį privalote išmokti ir su juo susigyventi.

Atvirumo nauda

Kodėl? Nes pagrindinė atviros visuomenės nauda – tai didesnis pažinčių ratas, tai mūsų pačių problemų sprendimas crowd-sourcing pagalba,  galimybė efektyviau išnaudoti mūsų pačių laiką. Ir svarbiausia – galėjimas laiku išgirsti kritišką pastabą, ją priimti. O ar į pastabą reaguoti, ar tiesiog nutylėti – čia jau įprastinė kasdienė dilema.

Palyginkite – su kiek gyvų asmenų bendravote iki socialinių tinklų, kiek turėjote skirtingų informacijos šaltinių, kiek dažnai iš jų sulaukdavote įdomios ir vertingos informacijos. Ir palyginkite tai su nūdiena. Mano svarstyklės tik atvirumo pusėje.

Kas, jeigu ne Prezidentė?

Šiandien dar nėra aišku, kokia bus naujoji Vyriausybė. Šiandien dar nėra aišku, ar baudžiamojoje byloje kaltinamieji Darbo partijos ir Seimo nariai išgirs teismo sprendimą. Šiandien taip pat dar nėra aišku, kuo baigsis šie ketveri metai Lietuvos Respublikai. Visi šie atsakymai – dar ateityje.

Pastarosiomis savaitėmis dažnai mačiau įvairias kritikos strėles, skriejančias į Dalios Grybauskaitės asmeninį gyvenimą, politinius sprendimus. Kai kurios iš jų gali būti pagrįstos, kitos paleistos tik informaciniam triukšmui kelti, o trečios – atvirai melagingos. Taip, aš pats 2009-aisiais balsavau kaip už kandidatę Dalią Grybauskaitę ir iš pradžių kai kurie jos veiksmai nuvylė, tačiau principinga pozicija dėl esminių rinkimų pažeidimų įtariamos Darbo partijos atsveria visas abejones. Kas daugiau Lietuvos Respublikoje drįso atvirai paprieštarauti personažams, atvirai grasinantiems šalies ateičiai? Taip, ir dabar kritiškai vertinu kai kuriuos Prezidentės veiksmus, tačiau š.m. spalio 29 d. veiksmai iš esmės pakeitė situaciją ir akivaizdu, kad Lietuva 2009-aisiais pasirinko tinkamai.

Šiandien oponentų ir su Darbo partija susijusios žiniasklaidos kritika yra visiškai nesvarbi. Per mėnesį nuo Seimo rinkimų antrojo turo rezultatų Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasinaudojo jai Konstitucijos suteiktomis teisėmis ir pasiekė esmines politines pergales:

  • Vyriausybę formuoja ne Darbo partija;
  • baudžiamojoje byloje kaltinami Darbo partijos nariai atriboti nuo aukščiausių valstybės postų, o kompromisinė Seimo pirmininko pozicija, kaip rodo praėjusios kadencijos patirtis, nėra nepajudinama;
  • Darbo partija negavo nei vienos „strateginės“ ministerijos portfelio, o KM, SADM, ŠMM ir ŽŪM kontrolė nedaro esminės žalos, nes SADM politiką smarkiai kontroliuos socialdemokratai, prieš ŽŪM sprendimus efektyviai moka gintis ir jau sustiprėję žemdirbiai, o KM/ŠMM galima griauti tik tai, kas jau sugriauta;
  • Seimo komitetų pildymas nariais kol kas nesulaukė pakankamo viešumo, tačiau ir čia galima tikėtis, jog konservatorių vadovaujami opozicionieriai sugebės imtis priemonių ir kartu su Prezidente bei viešosios erdvės pagalba (kaip kad Vyriausybės formavimo metu) nuosekliai užkardys kvailus sprendimus.

Tad dabar vaizdas iš esmės nuteikia optimistiškai – išskyrus VAE ir dujų terminalo projektus galima sakyti, kad valstybės sužlugdymas yra bent jau atidėtas. Prezidentei, Seimo opozicijai bei sveiko proto turintiems LSDP/TT nariams tenka įveikiamas uždavinys – stebėti ir stabdyti šaliai kenkiančias iniciatyvas.

Tai žymiai optimistiškesnė mozaika, negu ta, kurios apmatus matėme spalio 15-ąją. Kas, jeigu ne Prezidentė, to galėjo pasiekti? Ačiū!

DVB-T Vilniuje: 0, 15 ar 25 litai per mėnesį?

Skaitmeninė televizija suteikia galimybę teikti kokybiškas televizijos paslaugas už atitinkamą kainą. Gyvenu šalia Vilniaus, tačiau per pora artimiausių metų tikriausiai keisiu gyvenamąją vietą, o dabartinėje vietovėje kabelinės televizijos paslaugų tiekėjo nėra. „Teo LT“ optikos taip pat nesiūlo, todėl DVB-T pasiūlymai yra būtent tai, ko reikia.

Šiuo metu Vilniuje pasiūlymus teikia „Balticum“ ir „Teo LT“  (paslauga „Skaitmeninė Gala“). Pirmoji siūlo išbandyti paslaugą 6 mėn. už 169 Lt sumą. Antroji įsipareigojantiems ilgam laikotarpiui (bent 24 mėn.) siūlo įvairių mokesčių nuolaidas.

Koks yra realus šių tiekėjų kokybės/kainos santykis? Ar jų siūloma pridėtinė turinio vertė iš tiesų atitinka kainą?

Pirmiausia, prielaidos:

  • paslauga naudojamasi Vilniaus regione;
  • naudojamas CAM (t.y. naujos kartos TV su Conax moduliu);
  • daroma prielaida, kad dabar siūlomi specialūs pasiūlymai yra nuolatiniai;
  • „Balticum“ pasiūlymo atveju daroma prielaida, kad 169 Lt kaina apima kortelės aptarnavimo ir paslaugos mokesčius už pirmuosius 6 pirmųjų metų mėnesius.

Transliuojami televizijos kanalai

Atvira prieiga Balticum Skaitmeninė Gala
Bazinis paketas BBC World News, BTV, Info TV, Lietuvos rytas TV, LIUKS!, LNK, LRT Kultūra, LRT Televizija, TV1, TV3, TV6, TVP Polonia
A grupė Balticum Auksinis, Cartoon Network, Discovery Channel, Eurosport, TCM
Unikalūs Balticum Balticum televizija
Nat Geo Wild
NTV Mir
RTR Planeta
TV1000 East
Unikalūs Skaitmeninė Gala Animal Planet
Baby TV
CNN
Discovery Science
Discovery Showcase HD
Discovery World
Diva Channel
Euronews
Eurosport HD
Eurosport2
Fashion TV
Lolo TV
MTV
National Geographic Channel
National Geographic Channel HD
NBA
Nickelodeon
Playboy
REN Baltija
RTL
RTR Rosija
RTVi
Showtime
Sony Entertainment Television
TLC
Travel channel
Vh1

Kaina vienam televizoriui

Balticum 24 mėn. Balticum 36 mėn. Skaitmeninė Gala 24 mėn. Skaitmeninė Gala 36 mėn.
CAM  169,00 169,00 0,00 0,00
kortelės aktyvinimas
kortelės palaikymas 1-12 mėn. 24,50 24,50
13-24 mėn. 49,00 49,00 50,00 50,00
25-36 mėn. 49,00 50,00
paslaugos mokestis 1-12 mėn. 54,00 54,00 238,80 118,80
13-24 mėn. 108,00 108,00 358,80 358,80
25-36 mėn. 108,00 358,80
viso 404,50 561,50 647,60 936,40
Lt/mėn. 16,58 15,60 26,98 26,01

Trys išvados

Pirma, akivaizdu, kad skirtumas tarp 24 ir 36 mėn. įsipareigojimo yra itin menkas – sudaro apie 12 Lt abiejų tiekėjų atveju. Todėl trejų metų terminas naudotinas tik išskirtiniu atveju.

Antra, realią „Balticum“ kainą išaugina kortelės aptarnavimo mokesčiai, tuo tarpu „Teo LT“ sugeba tuos papildomus mokesčius kompensuoti tinkamu akcijos pasiūlymu.

Trečia, nusprendus rinktis „mokamą papildomų kanalų tiekėją“, realus skirtumas tarp „Balticum“ ir „Teo LT“ yra apie 10 Lt/mėn., kai realus TV kanalų pasirinkimas iš esmės skiriasi du kartus. Kitaip tariant, pasiryžus aukoti 15 Lt/mėn., antras žingsnis siekiant padidinti gaunamą vertę žymiai lengviau paaiškinamas.

Ar verta?

Gera proga pamąstyti ir prisiminti panašius įvykius.

Konstitucinis teismas priėmė politinį sprendimą ir, simboliškai nuleisdamas kraują Darbo partijai, pasiūlė taiką visiems – ir balsus pirkusiems, ir viešai burbėjusiems, ir ant visko dėjusiems.

Šiandien daug mąsčiau, ar buvo verta? Ar buvo verta fiksuoti pažeidimus, juos tirti, naktimis nemiegoti, ieškoti būdų ir sprendimų? Ar buvo verta verstis per galvą? Ar buvo verta suteikti skausmą savo artimiesiems?

Taip, Konstitucinio teismo sprendimas leidžia ir man jaustis šiek tiek nugalėtoju. Tačiau iš esmės tai Pyro pergalė.

Ar galėjau pasiekti daugiau? Ar galėjau imtis dar labiau nutrūktgalviškų būdų ir ieškoti dar svaresnių argumentų? Konstitucinis teismas net nesiteikė manęs išklausyti. Kaip ir nerado reikalo įsigilinti į raštu pateiktus argumentus nueidamas politinio kompromiso keliu. Kokie dar argumentai ir skaičiai (kad ir kiek svarūs) būtų pakeitę galutinį rezultatą?

Konstitucinio teismo sukaltas kompromisas paneigia vertybinio kompaso egzistavimą. Tai pripažinimas, kad Lietuvos Respublikos viduje valdo ne vertybių politika, o realpolitik. „Kam tampyti liūtą už ūsų?“, – tokį neištartą klausimą girdžiu iš Konstitucinio teismo teisėjų.

Tas klausimas ne man. Tai klausimas tiems stebėtojams Vilniaus-Trakų apygardoje, į kurių pranešimus policija numodavo ranka. Tai spjūvis nuo-iki „karuselę“ vaizdo įrašu užfiksavusiems Šilutės-Pagėgių apygardoje. Tai žalia šviesa romams uždarbiauti kiekvienuose būsimuose rinkimuose Naujosios Vilnios apygardoje. Tai garantuotos pajamos kalėjimuose gyvenantiems vierchams. Tai signalas visiems, kad nepagautas balsų pirkimo užsakovas – ne vagis.

Tai, ar verta?

„Ne, neverta“, – sako manyje tūnantis racionalus ir viską apskaičiuojantis cinikas, pirštu rodantis į konfliktus su vaigauskais, dažnai mirtiną neutralių kolegų tylą, gapšių šmeižtus, tik copy&paste mokančius (ar tų pačių gapšių nupirktus), kitokių argumentų negirdinčius žurnalistus ir garsiai vardinantis iš to kylančius sunkumus ateityje.

Bet paskui vėl ir vėl prisimenu pokario partizanų likučius lediniame bevardžio miško bunkeryje kokių 1948-ųjų gruodį… be vilties, be išteklių, be artimųjų.

Mes dar turim, ką galim prarasti, todėl vėl ir vėl sakau: „Verta!“.

Tiems, kurie nesimokė istorijos: 1940-ieji

originalas čia, bet tekstas svarbus, todėl įkeliu ir čia

Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą 1939 m. spalio 10 d., įgalioti savo vyriausybių, pasirašė Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Sovietų Sąjungos kariuomenės garnizonų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje. Iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai.

Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vakarą V.Molotovas J.Urbšiui Maskvoje įteikė ultimatumą, kuriame Lietuva apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir jai pateikti trys reikalavimai:

  1. suimti ir perduoti teismui vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių A.Povilaitį, kaip neva tiesiogiai kaltus dėl provokacijų prieš SSRS kariuomenę Lietuvoje;
  2. sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, kuri užtikrintų savitarpio pagalbos sutarties vykdymą;
  3. įsileisti į Lietuvą neribotą Raudonosios Armijos kontingentą.

Atsakyti į ultimatumą Lietuvai buvo skirta apie 9 valandos.

Skubiai sušauktume vyriausybės pasitarime A.Smetona siūlė priešintis sovietų agresijai, tačiau nemažai vyriausybės narių, ypač ministras pirmininkas A.Merkys, siūlė priimti ultimatumą. Kapituliuoti norėjusių ministrų nuomonę parėmė ir abu kariuomenės vadai: buvęs S.Raštikis ir esamasis V.Vitkauskas. A.Smetona sutiko tik su naujos vyriausybės sudarymu, o nuo kitų dviejų reikalavimų svarstymo nusišalino. Ultimatumas buvo priimtas net neįvardijus agresijos ir nepareiškus protesto.

šaltinis: Wikipedia

« Older posts Newer posts »