XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 51 of 216)

DVB-T Vilniuje: 0, 15 ar 25 litai per mėnesį?

Skaitmeninė televizija suteikia galimybę teikti kokybiškas televizijos paslaugas už atitinkamą kainą. Gyvenu šalia Vilniaus, tačiau per pora artimiausių metų tikriausiai keisiu gyvenamąją vietą, o dabartinėje vietovėje kabelinės televizijos paslaugų tiekėjo nėra. „Teo LT“ optikos taip pat nesiūlo, todėl DVB-T pasiūlymai yra būtent tai, ko reikia.

Šiuo metu Vilniuje pasiūlymus teikia „Balticum“ ir „Teo LT“  (paslauga „Skaitmeninė Gala“). Pirmoji siūlo išbandyti paslaugą 6 mėn. už 169 Lt sumą. Antroji įsipareigojantiems ilgam laikotarpiui (bent 24 mėn.) siūlo įvairių mokesčių nuolaidas.

Koks yra realus šių tiekėjų kokybės/kainos santykis? Ar jų siūloma pridėtinė turinio vertė iš tiesų atitinka kainą?

Pirmiausia, prielaidos:

  • paslauga naudojamasi Vilniaus regione;
  • naudojamas CAM (t.y. naujos kartos TV su Conax moduliu);
  • daroma prielaida, kad dabar siūlomi specialūs pasiūlymai yra nuolatiniai;
  • „Balticum“ pasiūlymo atveju daroma prielaida, kad 169 Lt kaina apima kortelės aptarnavimo ir paslaugos mokesčius už pirmuosius 6 pirmųjų metų mėnesius.

Transliuojami televizijos kanalai

Atvira prieiga Balticum Skaitmeninė Gala
Bazinis paketas BBC World News, BTV, Info TV, Lietuvos rytas TV, LIUKS!, LNK, LRT Kultūra, LRT Televizija, TV1, TV3, TV6, TVP Polonia
A grupė Balticum Auksinis, Cartoon Network, Discovery Channel, Eurosport, TCM
Unikalūs Balticum Balticum televizija
Nat Geo Wild
NTV Mir
RTR Planeta
TV1000 East
Unikalūs Skaitmeninė Gala Animal Planet
Baby TV
CNN
Discovery Science
Discovery Showcase HD
Discovery World
Diva Channel
Euronews
Eurosport HD
Eurosport2
Fashion TV
Lolo TV
MTV
National Geographic Channel
National Geographic Channel HD
NBA
Nickelodeon
Playboy
REN Baltija
RTL
RTR Rosija
RTVi
Showtime
Sony Entertainment Television
TLC
Travel channel
Vh1

Kaina vienam televizoriui

Balticum 24 mėn. Balticum 36 mėn. Skaitmeninė Gala 24 mėn. Skaitmeninė Gala 36 mėn.
CAM  169,00 169,00 0,00 0,00
kortelės aktyvinimas
kortelės palaikymas 1-12 mėn. 24,50 24,50
13-24 mėn. 49,00 49,00 50,00 50,00
25-36 mėn. 49,00 50,00
paslaugos mokestis 1-12 mėn. 54,00 54,00 238,80 118,80
13-24 mėn. 108,00 108,00 358,80 358,80
25-36 mėn. 108,00 358,80
viso 404,50 561,50 647,60 936,40
Lt/mėn. 16,58 15,60 26,98 26,01

Trys išvados

Pirma, akivaizdu, kad skirtumas tarp 24 ir 36 mėn. įsipareigojimo yra itin menkas – sudaro apie 12 Lt abiejų tiekėjų atveju. Todėl trejų metų terminas naudotinas tik išskirtiniu atveju.

Antra, realią „Balticum“ kainą išaugina kortelės aptarnavimo mokesčiai, tuo tarpu „Teo LT“ sugeba tuos papildomus mokesčius kompensuoti tinkamu akcijos pasiūlymu.

Trečia, nusprendus rinktis „mokamą papildomų kanalų tiekėją“, realus skirtumas tarp „Balticum“ ir „Teo LT“ yra apie 10 Lt/mėn., kai realus TV kanalų pasirinkimas iš esmės skiriasi du kartus. Kitaip tariant, pasiryžus aukoti 15 Lt/mėn., antras žingsnis siekiant padidinti gaunamą vertę žymiai lengviau paaiškinamas.

Ar verta?

Gera proga pamąstyti ir prisiminti panašius įvykius.

Konstitucinis teismas priėmė politinį sprendimą ir, simboliškai nuleisdamas kraują Darbo partijai, pasiūlė taiką visiems – ir balsus pirkusiems, ir viešai burbėjusiems, ir ant visko dėjusiems.

Šiandien daug mąsčiau, ar buvo verta? Ar buvo verta fiksuoti pažeidimus, juos tirti, naktimis nemiegoti, ieškoti būdų ir sprendimų? Ar buvo verta verstis per galvą? Ar buvo verta suteikti skausmą savo artimiesiems?

Taip, Konstitucinio teismo sprendimas leidžia ir man jaustis šiek tiek nugalėtoju. Tačiau iš esmės tai Pyro pergalė.

Ar galėjau pasiekti daugiau? Ar galėjau imtis dar labiau nutrūktgalviškų būdų ir ieškoti dar svaresnių argumentų? Konstitucinis teismas net nesiteikė manęs išklausyti. Kaip ir nerado reikalo įsigilinti į raštu pateiktus argumentus nueidamas politinio kompromiso keliu. Kokie dar argumentai ir skaičiai (kad ir kiek svarūs) būtų pakeitę galutinį rezultatą?

Konstitucinio teismo sukaltas kompromisas paneigia vertybinio kompaso egzistavimą. Tai pripažinimas, kad Lietuvos Respublikos viduje valdo ne vertybių politika, o realpolitik. „Kam tampyti liūtą už ūsų?“, – tokį neištartą klausimą girdžiu iš Konstitucinio teismo teisėjų.

Tas klausimas ne man. Tai klausimas tiems stebėtojams Vilniaus-Trakų apygardoje, į kurių pranešimus policija numodavo ranka. Tai spjūvis nuo-iki „karuselę“ vaizdo įrašu užfiksavusiems Šilutės-Pagėgių apygardoje. Tai žalia šviesa romams uždarbiauti kiekvienuose būsimuose rinkimuose Naujosios Vilnios apygardoje. Tai garantuotos pajamos kalėjimuose gyvenantiems vierchams. Tai signalas visiems, kad nepagautas balsų pirkimo užsakovas – ne vagis.

Tai, ar verta?

„Ne, neverta“, – sako manyje tūnantis racionalus ir viską apskaičiuojantis cinikas, pirštu rodantis į konfliktus su vaigauskais, dažnai mirtiną neutralių kolegų tylą, gapšių šmeižtus, tik copy&paste mokančius (ar tų pačių gapšių nupirktus), kitokių argumentų negirdinčius žurnalistus ir garsiai vardinantis iš to kylančius sunkumus ateityje.

Bet paskui vėl ir vėl prisimenu pokario partizanų likučius lediniame bevardžio miško bunkeryje kokių 1948-ųjų gruodį… be vilties, be išteklių, be artimųjų.

Mes dar turim, ką galim prarasti, todėl vėl ir vėl sakau: „Verta!“.

Tiems, kurie nesimokė istorijos: 1940-ieji

originalas čia, bet tekstas svarbus, todėl įkeliu ir čia

Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą 1939 m. spalio 10 d., įgalioti savo vyriausybių, pasirašė Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Sovietų Sąjungos kariuomenės garnizonų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje. Iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai.

Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vakarą V.Molotovas J.Urbšiui Maskvoje įteikė ultimatumą, kuriame Lietuva apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir jai pateikti trys reikalavimai:

  1. suimti ir perduoti teismui vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių A.Povilaitį, kaip neva tiesiogiai kaltus dėl provokacijų prieš SSRS kariuomenę Lietuvoje;
  2. sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, kuri užtikrintų savitarpio pagalbos sutarties vykdymą;
  3. įsileisti į Lietuvą neribotą Raudonosios Armijos kontingentą.

Atsakyti į ultimatumą Lietuvai buvo skirta apie 9 valandos.

Skubiai sušauktume vyriausybės pasitarime A.Smetona siūlė priešintis sovietų agresijai, tačiau nemažai vyriausybės narių, ypač ministras pirmininkas A.Merkys, siūlė priimti ultimatumą. Kapituliuoti norėjusių ministrų nuomonę parėmė ir abu kariuomenės vadai: buvęs S.Raštikis ir esamasis V.Vitkauskas. A.Smetona sutiko tik su naujos vyriausybės sudarymu, o nuo kitų dviejų reikalavimų svarstymo nusišalino. Ultimatumas buvo priimtas net neįvardijus agresijos ir nepareiškus protesto.

šaltinis: Wikipedia

Romos katalikai: pakeliui iš monologo į dialogą

Apie Romos katalikų bažnyčios komunikacijos klaidas jau esu rašęs 2010-asiais, po a.a. Algirdo Mykolo Brazausko mirties susidariusios komunikacijos krizės. Šįkart prie temos paskatino grįžti Lietuvos radijo žurnalistas Simonas Bendžius, paklausęs apie situaciją bažnyčioje dėl popiežiaus liokajaus bylos. Visą reportažą galite paklausyti internete laidos „Ryto garsai“ archyve spalio 5 d. įraše suradę žymą 121:30 arba laidos įrašą perskaityti straipsnio „Popiežiaus liokajaus istorija – pernelyg sureikšminta ar rodanti krizę Romos kurijoje?“ forma interneto portale bernardinai.lt.

Čia pateikiu savo komentaro dalį, kuri bene tiksliausiai apibūdina, kokią pagrindinę problemą matau šių dienų katalikų bažnyčios komunikacijai Lietuvoje:

Krikščionių bažnyčia neišvengiamai turės specializuotis arba labai individualizuoti savo kalbėjimą. Pavyzdžiui, jeigu krikščionių dvasininkai kalba su savo tiesiogine bendruomene, tikinčiaisiais – apeigų dalyviais, dar kokiu būdu suburtais į vieną vietą, tai natūralu, kad jie turi teisę ir gali kalbėti aštriau, griežčiau ir labiau pamokomai.

Tuo metu kalbantis su visuomenės nariais, kurie su Bažnyčia turi daug menkesnius santykius nei tikrieji nariai, pavyzdžiui, kitų religinių bendruomenių atstovais, netikinčiais asmenimis, natūralu, kad viešojo kalbėjimo logika sakytų, kad tokiu atveju jų nuostatos ir veiksmai turi būti žymiai nuosaikesni. Tai šioje vietoje klausimas – kaip jiems užtikrinti šiuolaikiško dialogo galimybę. Būtent dialogo, o ne vienpusiškos nuomonės reiškimo.

Nes Bažnyčia čia turi tokią esminę vidinę problemą, susijusią su autokratijos principais, kai popiežius iš esmės valdo visą bendruomenę savo tiesioginiais įsakais, jokios demokratijos Bažnyčioje iš esmės nėra ir pagal apibrėžimą negali būti. Kaip popiežius visos Bažnyčios mastu, taip vyskupai vyskupijos mastu yra tiesioginiai valdovai. Jie turi suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tas autokratinis modelis veikia mažų mažiausiai su didelėmis išlygomis, o aš sakyčiau, praktiškai visai nepasiteisina.

Tai šioje vietoje didžiausia problema Bažnyčiai yra mąstymo pobūdžio pasikeitimas, jie turi pradėti klausyti ir įsiklausyti į savo bendruomenę, kas yra sudėtinga grynai iš psichologinės pusės. Bažnyčiai buvo įprasta, kad pakakdavo pasakyti savo nuomonę ir ji tapdavo įrašyta tiesa. Tačiau dabartinėje visuomenėj Bažnyčia nebegali leisti sau taip elgtis, nes tiesiog ta abejonės dalis yra tiek daug išaugusi, kad vienpusiškas ir tiesmukas teigimas kažkokių tiesų jų nepagrindžiant, neįtikinant savo bendruomenės tampa nuolatinė problema ir mažina tikinčiųjų dalį.

Jeigu reikėtų šią mintį išreikšti paprastai ir vienu sakiniu, tai reziumuočiau, kad pagrindinis iššūkis bažnyčiai – tai kalbėjimo būdo pakeitimas, persikeliant iš sakyklos į „Facebook“ socialinio tinklo profilį. Kelias milžiniškas.

„Iliustruotoji istorija“: pirmojo numerio įspūdis

Nesu didelis žurnalų ekspertas. Paskutinę prenumeratą baigiau, berods, 2010-ųjų pradžioje. Iki tol esu prenumeravęs „Time“ (JAV versiją), „Playboy“ (JAV ir LT versijas), „Вокруг света“ (RU versiją). Visgi, gana dažnai perku pavienius atskirų žurnalų numerius, todėl manau galįs daryti kai kuriuos vertinimus.

Su kuo lyginame?

„Iliustruotoji istorija“ (toliau – ILIS) konkuruoja ne tik su savo nišos kolegomis, bet ir bendrosios auditorijos skaitiniais:

Neatmesčiau kaip konkurentų ir tų leidinių, kurie turi gana reguliarias istorijos skiltis ar nagrinėja įvairius istorinius klausimus: Veidas (istorijos skiltis), Lietuvos žinios (Aro Lukšo straipsniai).

Nors ir specifiniai, tačiau itin kokybiška analize pasižymi periodiniai moksliniai žurnalai, leidžiami Lietuvoje:

Su istorijų tematika artimai susiję kelionių žurnalai:

Kokią liniuotę naudojame?

Norint daryti vertinimą, reikia apsibrėžti, kokį rodiklį imsime ir matuosime. Man žurnalas – tai proga paskaityti, panagrinėti ir pasigilinti į temą, kuri kažkuo domina, suteikia netikėtų įžvalgų ar leidžia greitai ir nesudėtingai sužinoti tai, ką kitu atveju reikėtų ilgokai ieškoti specializuotoje literatūroje.

Atskirai pažymėsiu, jog ILIS nėra žaidėjas tarp sau lygių ar tik specializuotų leidinių (toks vertinimas būtų tik tada, kai sprendžiamas prenumeratos klausimas). Dabar nagrinėju pirmojo įspūdžio, t.y. apsisprendimo įsigyti prekybos centro spaudos skyriuje, kur konkurentai – ir „Top Gear“, ir „IQ“, ir „Tik Vyrams“. Bendrai skaitytojai gali turėti visiškai skirtingų poreikių, tačiau mano asmeninis vertinimas remiasi šiais kriterijais (ir jų lyginamaisiais svoriais):

  1. patraukianti viena iš pagrindinių temų (su naujomis daugiausiai kelerių metų senumo įžvalgomis) – 30%;
  2. didelės ir kokybiškos iliustracijos, infografika (ko nerasi pirmąja paieška internete) – 30%;
  3. įdomūs pašnekovai (autoriai), netikėtas „laisvas vietas užpildantis“ turinys – 10%;
  4. pakankamu dažnumu besikeičiantis turinys (kad užtektų laiko senajam turiniui perskaityti, o naujojo pasigesti) – 10%;
  5. protingas kainos skirtumas nuo specializuotos spaudos (pavyzdžiui, knygų) – 20%.

Pirmasis ILIS numerio ir pagrindiniai konkurentai

Jeigu vertiname per istorijai prioritetą teikiančio skaityto nuomonę, galime daryti tokius vertinimus:

Leidinys Pagrindinė tema (30%) Iliustracijos (30%) Papildomas turinys (10%) Reguliarus atnaujinimas (10%) Kaina (20%) Suma
National Geographic 50 100 80 80 90 79
Verslo klasė 20 70 100 80 70 59
Вокруг света 80 90 100 80 70 83
Veidas 10 30 50 90 90 44
Lietuvos žinios 5 10 50 100 90 37,5
Acta Historica Universitatis Klaipedensis 100 10 20 30 10 40
Archeologia Lituana 100 10 20 10 100 56
Istorija 100 10 20 30 100 58
Kauno istorijos metraštis 100 10 20 10 100 56
Lietuvos istorijos studijos 100 10 20 30 100 58
Parlamento studijos 70 10 20 20 100 48
Geo 20 90 100 80 70 65
Kelionės ir pramogos 20 50 50 80 70 48
Kelionių magija 20 50 50 n/d 70 n/d
Šeima ir pasaulis n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж и отдых n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Iliustruotoji istorija 100 90 80 80 70 87

Reikia pažymėti, jog toks vertinimas tik sąlyginis, nes remiasi mano asmeniniu subjektyviu požiūriu į atskirų žurnalų turinį ir gali būti visiškai klaidingas, o juo labiau – varijuoti atskirų žurnalų numerių atveju. Kartu tai reiškia, jog pasilieku teisę šią lentelę atnaujinti pagal skaitytojų pastabas dėl padarytų vertinimo ir (ar) faktinių klaidų.

P.S. po antrojo numerio bus galima vertinimą atlikti ir aptartais idealių lūkesčių kriterijais.

« Older posts Newer posts »