XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 51 of 216)

Ar verta?

Gera proga pamąstyti ir prisiminti panašius įvykius.

Konstitucinis teismas priėmė politinį sprendimą ir, simboliškai nuleisdamas kraują Darbo partijai, pasiūlė taiką visiems – ir balsus pirkusiems, ir viešai burbėjusiems, ir ant visko dėjusiems.

Šiandien daug mąsčiau, ar buvo verta? Ar buvo verta fiksuoti pažeidimus, juos tirti, naktimis nemiegoti, ieškoti būdų ir sprendimų? Ar buvo verta verstis per galvą? Ar buvo verta suteikti skausmą savo artimiesiems?

Taip, Konstitucinio teismo sprendimas leidžia ir man jaustis šiek tiek nugalėtoju. Tačiau iš esmės tai Pyro pergalė.

Ar galėjau pasiekti daugiau? Ar galėjau imtis dar labiau nutrūktgalviškų būdų ir ieškoti dar svaresnių argumentų? Konstitucinis teismas net nesiteikė manęs išklausyti. Kaip ir nerado reikalo įsigilinti į raštu pateiktus argumentus nueidamas politinio kompromiso keliu. Kokie dar argumentai ir skaičiai (kad ir kiek svarūs) būtų pakeitę galutinį rezultatą?

Konstitucinio teismo sukaltas kompromisas paneigia vertybinio kompaso egzistavimą. Tai pripažinimas, kad Lietuvos Respublikos viduje valdo ne vertybių politika, o realpolitik. „Kam tampyti liūtą už ūsų?“, – tokį neištartą klausimą girdžiu iš Konstitucinio teismo teisėjų.

Tas klausimas ne man. Tai klausimas tiems stebėtojams Vilniaus-Trakų apygardoje, į kurių pranešimus policija numodavo ranka. Tai spjūvis nuo-iki „karuselę“ vaizdo įrašu užfiksavusiems Šilutės-Pagėgių apygardoje. Tai žalia šviesa romams uždarbiauti kiekvienuose būsimuose rinkimuose Naujosios Vilnios apygardoje. Tai garantuotos pajamos kalėjimuose gyvenantiems vierchams. Tai signalas visiems, kad nepagautas balsų pirkimo užsakovas – ne vagis.

Tai, ar verta?

„Ne, neverta“, – sako manyje tūnantis racionalus ir viską apskaičiuojantis cinikas, pirštu rodantis į konfliktus su vaigauskais, dažnai mirtiną neutralių kolegų tylą, gapšių šmeižtus, tik copy&paste mokančius (ar tų pačių gapšių nupirktus), kitokių argumentų negirdinčius žurnalistus ir garsiai vardinantis iš to kylančius sunkumus ateityje.

Bet paskui vėl ir vėl prisimenu pokario partizanų likučius lediniame bevardžio miško bunkeryje kokių 1948-ųjų gruodį… be vilties, be išteklių, be artimųjų.

Mes dar turim, ką galim prarasti, todėl vėl ir vėl sakau: „Verta!“.

Tiems, kurie nesimokė istorijos: 1940-ieji

originalas čia, bet tekstas svarbus, todėl įkeliu ir čia

Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą 1939 m. spalio 10 d., įgalioti savo vyriausybių, pasirašė Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Sovietų Sąjungos kariuomenės garnizonų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje. Iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai.

Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vakarą V.Molotovas J.Urbšiui Maskvoje įteikė ultimatumą, kuriame Lietuva apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir jai pateikti trys reikalavimai:

  1. suimti ir perduoti teismui vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių A.Povilaitį, kaip neva tiesiogiai kaltus dėl provokacijų prieš SSRS kariuomenę Lietuvoje;
  2. sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, kuri užtikrintų savitarpio pagalbos sutarties vykdymą;
  3. įsileisti į Lietuvą neribotą Raudonosios Armijos kontingentą.

Atsakyti į ultimatumą Lietuvai buvo skirta apie 9 valandos.

Skubiai sušauktume vyriausybės pasitarime A.Smetona siūlė priešintis sovietų agresijai, tačiau nemažai vyriausybės narių, ypač ministras pirmininkas A.Merkys, siūlė priimti ultimatumą. Kapituliuoti norėjusių ministrų nuomonę parėmė ir abu kariuomenės vadai: buvęs S.Raštikis ir esamasis V.Vitkauskas. A.Smetona sutiko tik su naujos vyriausybės sudarymu, o nuo kitų dviejų reikalavimų svarstymo nusišalino. Ultimatumas buvo priimtas net neįvardijus agresijos ir nepareiškus protesto.

šaltinis: Wikipedia

Romos katalikai: pakeliui iš monologo į dialogą

Apie Romos katalikų bažnyčios komunikacijos klaidas jau esu rašęs 2010-asiais, po a.a. Algirdo Mykolo Brazausko mirties susidariusios komunikacijos krizės. Šįkart prie temos paskatino grįžti Lietuvos radijo žurnalistas Simonas Bendžius, paklausęs apie situaciją bažnyčioje dėl popiežiaus liokajaus bylos. Visą reportažą galite paklausyti internete laidos „Ryto garsai“ archyve spalio 5 d. įraše suradę žymą 121:30 arba laidos įrašą perskaityti straipsnio „Popiežiaus liokajaus istorija – pernelyg sureikšminta ar rodanti krizę Romos kurijoje?“ forma interneto portale bernardinai.lt.

Čia pateikiu savo komentaro dalį, kuri bene tiksliausiai apibūdina, kokią pagrindinę problemą matau šių dienų katalikų bažnyčios komunikacijai Lietuvoje:

Krikščionių bažnyčia neišvengiamai turės specializuotis arba labai individualizuoti savo kalbėjimą. Pavyzdžiui, jeigu krikščionių dvasininkai kalba su savo tiesiogine bendruomene, tikinčiaisiais – apeigų dalyviais, dar kokiu būdu suburtais į vieną vietą, tai natūralu, kad jie turi teisę ir gali kalbėti aštriau, griežčiau ir labiau pamokomai.

Tuo metu kalbantis su visuomenės nariais, kurie su Bažnyčia turi daug menkesnius santykius nei tikrieji nariai, pavyzdžiui, kitų religinių bendruomenių atstovais, netikinčiais asmenimis, natūralu, kad viešojo kalbėjimo logika sakytų, kad tokiu atveju jų nuostatos ir veiksmai turi būti žymiai nuosaikesni. Tai šioje vietoje klausimas – kaip jiems užtikrinti šiuolaikiško dialogo galimybę. Būtent dialogo, o ne vienpusiškos nuomonės reiškimo.

Nes Bažnyčia čia turi tokią esminę vidinę problemą, susijusią su autokratijos principais, kai popiežius iš esmės valdo visą bendruomenę savo tiesioginiais įsakais, jokios demokratijos Bažnyčioje iš esmės nėra ir pagal apibrėžimą negali būti. Kaip popiežius visos Bažnyčios mastu, taip vyskupai vyskupijos mastu yra tiesioginiai valdovai. Jie turi suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tas autokratinis modelis veikia mažų mažiausiai su didelėmis išlygomis, o aš sakyčiau, praktiškai visai nepasiteisina.

Tai šioje vietoje didžiausia problema Bažnyčiai yra mąstymo pobūdžio pasikeitimas, jie turi pradėti klausyti ir įsiklausyti į savo bendruomenę, kas yra sudėtinga grynai iš psichologinės pusės. Bažnyčiai buvo įprasta, kad pakakdavo pasakyti savo nuomonę ir ji tapdavo įrašyta tiesa. Tačiau dabartinėje visuomenėj Bažnyčia nebegali leisti sau taip elgtis, nes tiesiog ta abejonės dalis yra tiek daug išaugusi, kad vienpusiškas ir tiesmukas teigimas kažkokių tiesų jų nepagrindžiant, neįtikinant savo bendruomenės tampa nuolatinė problema ir mažina tikinčiųjų dalį.

Jeigu reikėtų šią mintį išreikšti paprastai ir vienu sakiniu, tai reziumuočiau, kad pagrindinis iššūkis bažnyčiai – tai kalbėjimo būdo pakeitimas, persikeliant iš sakyklos į „Facebook“ socialinio tinklo profilį. Kelias milžiniškas.

„Iliustruotoji istorija“: pirmojo numerio įspūdis

Nesu didelis žurnalų ekspertas. Paskutinę prenumeratą baigiau, berods, 2010-ųjų pradžioje. Iki tol esu prenumeravęs „Time“ (JAV versiją), „Playboy“ (JAV ir LT versijas), „Вокруг света“ (RU versiją). Visgi, gana dažnai perku pavienius atskirų žurnalų numerius, todėl manau galįs daryti kai kuriuos vertinimus.

Su kuo lyginame?

„Iliustruotoji istorija“ (toliau – ILIS) konkuruoja ne tik su savo nišos kolegomis, bet ir bendrosios auditorijos skaitiniais:

Neatmesčiau kaip konkurentų ir tų leidinių, kurie turi gana reguliarias istorijos skiltis ar nagrinėja įvairius istorinius klausimus: Veidas (istorijos skiltis), Lietuvos žinios (Aro Lukšo straipsniai).

Nors ir specifiniai, tačiau itin kokybiška analize pasižymi periodiniai moksliniai žurnalai, leidžiami Lietuvoje:

Su istorijų tematika artimai susiję kelionių žurnalai:

Kokią liniuotę naudojame?

Norint daryti vertinimą, reikia apsibrėžti, kokį rodiklį imsime ir matuosime. Man žurnalas – tai proga paskaityti, panagrinėti ir pasigilinti į temą, kuri kažkuo domina, suteikia netikėtų įžvalgų ar leidžia greitai ir nesudėtingai sužinoti tai, ką kitu atveju reikėtų ilgokai ieškoti specializuotoje literatūroje.

Atskirai pažymėsiu, jog ILIS nėra žaidėjas tarp sau lygių ar tik specializuotų leidinių (toks vertinimas būtų tik tada, kai sprendžiamas prenumeratos klausimas). Dabar nagrinėju pirmojo įspūdžio, t.y. apsisprendimo įsigyti prekybos centro spaudos skyriuje, kur konkurentai – ir „Top Gear“, ir „IQ“, ir „Tik Vyrams“. Bendrai skaitytojai gali turėti visiškai skirtingų poreikių, tačiau mano asmeninis vertinimas remiasi šiais kriterijais (ir jų lyginamaisiais svoriais):

  1. patraukianti viena iš pagrindinių temų (su naujomis daugiausiai kelerių metų senumo įžvalgomis) – 30%;
  2. didelės ir kokybiškos iliustracijos, infografika (ko nerasi pirmąja paieška internete) – 30%;
  3. įdomūs pašnekovai (autoriai), netikėtas „laisvas vietas užpildantis“ turinys – 10%;
  4. pakankamu dažnumu besikeičiantis turinys (kad užtektų laiko senajam turiniui perskaityti, o naujojo pasigesti) – 10%;
  5. protingas kainos skirtumas nuo specializuotos spaudos (pavyzdžiui, knygų) – 20%.

Pirmasis ILIS numerio ir pagrindiniai konkurentai

Jeigu vertiname per istorijai prioritetą teikiančio skaityto nuomonę, galime daryti tokius vertinimus:

Leidinys Pagrindinė tema (30%) Iliustracijos (30%) Papildomas turinys (10%) Reguliarus atnaujinimas (10%) Kaina (20%) Suma
National Geographic 50 100 80 80 90 79
Verslo klasė 20 70 100 80 70 59
Вокруг света 80 90 100 80 70 83
Veidas 10 30 50 90 90 44
Lietuvos žinios 5 10 50 100 90 37,5
Acta Historica Universitatis Klaipedensis 100 10 20 30 10 40
Archeologia Lituana 100 10 20 10 100 56
Istorija 100 10 20 30 100 58
Kauno istorijos metraštis 100 10 20 10 100 56
Lietuvos istorijos studijos 100 10 20 30 100 58
Parlamento studijos 70 10 20 20 100 48
Geo 20 90 100 80 70 65
Kelionės ir pramogos 20 50 50 80 70 48
Kelionių magija 20 50 50 n/d 70 n/d
Šeima ir pasaulis n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж и отдых n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Iliustruotoji istorija 100 90 80 80 70 87

Reikia pažymėti, jog toks vertinimas tik sąlyginis, nes remiasi mano asmeniniu subjektyviu požiūriu į atskirų žurnalų turinį ir gali būti visiškai klaidingas, o juo labiau – varijuoti atskirų žurnalų numerių atveju. Kartu tai reiškia, jog pasilieku teisę šią lentelę atnaujinti pagal skaitytojų pastabas dėl padarytų vertinimo ir (ar) faktinių klaidų.

P.S. po antrojo numerio bus galima vertinimą atlikti ir aptartais idealių lūkesčių kriterijais.

„Windows 8“: kodėl aš laukiu?

1. man pakanka XP

Pirma ir paprasčiausiai paaiškinama priežastis – man visiškai pakanka turimos „Windows XP Professional“. Su šia (nuolatos atnaujinama) operacine sistema dirbu jau bene dešimtmetį nuo jos gyvai matyto Styvo Balmerio pristatymo Stokholme. Net ir kartu su nauju nešiojamu kompiuteriu nusipirkta „Windows Vista“ manęs nesuviliojo dėl savo griozdiškumo (t.y. reikia geresnės įrangos), o pagal licencijos sąlygas įmanomas „downgrade’as“ (koks teisingas lietuviškas atitikmuo?) greitai buvo įgyvendintas.

Todėl ramiai gyvenęs be „Windows Vista“ aš dar ramiau gyvenau be „Windows 7“. Tie patys poreikiai: mąstymu kuriamų produktų įprasminimas tekstu (Word), skaičiais (Excel) arba jų junginiu (PowerPoint) iš esmės yra tai, ko man pakanka 90% atvejų. Todėl stabiliai veikianti operacinė sistema yra tobulas ilgalaikis sprendimas, taupantis naujovėms reikalingas lėšas (ir kitą jų formą – laiką). Todėl beveik kartu su XP pradėtas naudoti „Office 2003“ paketas taip pat kai kam jau dvelkia senienomis, o man dar ir dabar iš esmės yra geriausias pagalbininkas (nuomonė pastaruoju metu pradėjo blogėti dėl vis dažniau stringančios paketo karūnos – „Outlook“ programos).

Visu tuo laikotarpiu nebuvau atitrūkęs nuo IT naujovių, nors kaip ir kitoms radikalioms religijoms, taip ir „Apple“ būrelio atžvilgiu esu, švelniai tariant, abejingas. Už ką šiuos personažus gerbiu, tai už tai, kad puikią „Tablet PC“ idėją ši žmonių grupė sugebėjo paversti masiniu produktu ir tai tapo daugeliui įkandama preke.

Todėl natūralu, kad iš anų laikų Symbian fano palengva tapau Android vartotojų su visomis lydinčiomis išvadomis: man patinka laisvė rinktis, daryti sprendimas ir reguliariai iki kantrybės netekimo užkankina kvailos ir su normalius user-friendliness principu nieko bendra neturinčios šios operacinės sistemos ypatybės. Todėl natūraliai pavydą kelia „Nokia Lumia“ lyderių išbaigtumas ir sklandžiam verslo (ne tik) užduočių vykdymui orientuota platforma.

Tad pasikartosiu, pirmoji, ir, bene, pagrindinė priežastis, kodėl aš laukiu „Windows 8“ – tai veikiantis, tačiau po metų našta jau kartais braškantis paprastas (šiandienos mastais) „Windows XP“ mechanizmas.

2. laptop’ą nužudžiusiai planšetei reikia verslui tinkamos OS

Antroji priežastis yra netiesioginė. „iPad’ai“ iš esmės pasiūlė puikų galimybių ir patogumo derinį, kuriam nešiojamieji kompiuteriai iš esmės neturi kontr-pasiūlymų.Vienoje pusėje – mažesnis svoris, beveik identiškos informacijos apdorojimo ir keitimosi galimybės. Senienų pusėje – didesnės skaičiavimų galios, ilgesnis maitinimo elementų darbo laikas, tačiau visa tai blanksta lyginant su bent kiek rimtesniu stalo kompiuteriu.

Šiandien intervalą nuo fiksuotos darbo vietos iki smulkaus mobilaus įrenginio galima skaidyti dešimtimis rinkos segmentų, tačiau man tai tėra trys grupės:

  1. maksimali galia ir patogumas (stalo kompiuteris);
  2. mobili darbo su informacija vieta (buvo nešiojamasis kompiuteris, dabar vaidmenį pretenduoja perimti planšetė);
  3. išmanusis telefonas (pasiekiamumas ir informacijos gavimas su minimalaus reagavimo galimybe).

Šių trijų įrenginių visumos pakanka iš esmės visoms mano profesijos situacijoms ir pagal poreikį kiekviena priemonė tenkina skirtingą poreikių (funkcijų) rinkinį.

Kuo čia dėti „Windows 8“? Būtent antrosios kategorijos programinės įrangos žaidėjai (iOS ir Android) man neatrodo tinkami į verslą orientuotoms užduotims. Religinių fanatikų idėjos – būtų tai „Linux“ ar „Apple“ – verslui jau senai netiko, o vienintelė likusi alternatyva („Android“) savo geriausias savybes sugadino, kai kartu su pamatinėmis OS idėjomis genetiškai perėmė visas „Linux“ ydas – begalę versijų, šimtus palaidų atnaujinimų, abejones, ar tikrai kas nors veiks konkrečiame įrenginyje ir pan.

Visa tai nereiškia, kad „Windows 8“ šių problemų neturės. Tačiau santykinai geri ekspertų balsai apie „Windows 7“ kokybę, teigiami bandomųjų įrenginių įspūdžiai ir puiki patirtis su jau minėtais „Nokia Lumia“ įrenginiais leidžia tikėtis, kad laukti verta.

3. aš netikiu debesimis

Mano kompiuteris – mano tvirtovė. Ir koks „geras“ bebūtų dėdė X, visų savo obuolių aš internete palikti nesiruošiu. Nenoriu netgi jų ten laikinai saugoti.

Per savo trumpą gyvenimą esu patyręs 3 rimtus incidentus, kai informacijos tęstinumas ir jos fizinės kopijos turėjimas leido išvengti žiaurių pasekmių. Aš jau nekalbu apie būsenas, kai dėl statybininkų nutraukto kabelio, mobiliojo duomenų perdavimo streiko ar šimtų kitų priežasčių negalite surasti reikalingų duomenų, rašyto teksto ar tiesiog pasitikrinti savo kalendoriaus. Aš žmogus iš šiaurės, o ne pietų Europos, todėl man ramiau, kai viską turiu po ranka.

Kita to paties obuolio pusė – tai neadekvačiai brangios mokamos atskirų „debesų“ paslaugų kainos. Sudėjus visas reikalingas funkcijas, įvertinus reguliarias prenumeratos, duomenų perdavimo ir kitas susijusias paslaugas gaunasi tokios sumos, kurias patikimas kelių HDD masyvas namuose ir darbe sprendžia žymiai pigiau ir be jokių problemų.

Situacija gal būtų kažkiek kitokia, jeigu teikčiau super-duper informacijos realiu laiku paslaugas, tačiau aš, kaip ir mano klientai, darbus planuojame, juos įgyvendiname ir analizuojame planuotai, o ne nuolatinio gaisro režimu.

Todėl aš su nerimu laukiu „Windows 8“, nes gali būti, jog debesys bus ta priežastis, kodėl tai man bus visiškai nepriimtinas sprendimas.

4. nes „geležis“ liūdina, o pirmieji „Windows 8“ įspūdžiai palieka klaustukų

Pasinaudodamas proga dėkoju „Microsoft Lietuva“ už susipažinimui suteiktus du planšečių modelius – „Asus Eee Slate EP121“ ir „Samsung Series 7 Slate“.

Esu tiek senas, kad prisimenu dar pirmuosius „Tablet PC“ modelius ir man suprantama iPad’ų manija, Šie įrenginiai turi ateitį ir padeda daugeliui žmonių patogiai išnaudoti technologijų galimybes. Deja, iki šiol visada panagrinėdavau ir konstatuodavau, kad technologijos vis dar neatitinka mano poreikių. Šiandien turiu viltį, kad situacija gali keistis ir „Windows 8“ su visais savo trūkumais gali tapti naujo lygio sprendimus teikiančia technologija (tuo pačiu nematau esminių paskatų, kodėl turėčiau keisti tvarkingai veikiančią „Windows XP“ kaip bazinę platformą).

Bandytasis „Asus“ modelis visiškai nuvylė, nes sveria iš esmės tiek pat, kiek dabar naudojamas nešiojamasis kompiuteris, nepatogus laikyti ir naudotis, o aštrus korpuso šonas, atrodo, labiau tiktų batono pjaustymui, o ne ramiam naršymui vakare kur nors nukritus krėsle.

„Samsung“ modelis jau padarytas nagingesnių specialistų, tačiau ir jis kenčia nuo pamatinių reikalingų funkcijų įgyvendinimo sunkumų. Pavyzdžiui, pilnaverčiam rašymui reikalinga klaviatūra su specialiu stovu, todėl kyla retorinis klausimas, kur visa tai tampyti?

Junglumas

Pagrindinė planšečių nauda – tai lengvas ir patogus įrankis tokiose situacijose, kur stalo kompiuterio niekada nebūna, o mobiliojo telefono tiesiog fiziškai nepakanka. Todėl pagrindinis iššūkis – tai informacijos, tūnančios ir pirmajame, ir antrajame, jungimas. „Microsoft“ tai bando spręsti versdama „Windows 8“ vartotojus tapti „Live ID“ sistemos dalyviais. Taip visa profilio informacija (nuo el.pašto iki naudojamų programų parametrų) saugoma debesyse. Tai reiškia ir didesnį patogumą, ir didesnę priklausomybę nuo duomenų perdavimo belaidžio ryšio technologijomis, o tai iššūkis ne tik įrenginio baterijai, bet ir ne visur, ir ne idealiai veikiančioms WiFi ar GPRS/3G technologijoms.

Atskirai paminėsiu, kad lieka kai kurių neatsakytų klausimų dėl „Live ID“. Pavyzdžiui, ne visai aišku, kas vyksta, jeigu naudojamos dvi ar daugiau šios sistemos tarnybos vienu metu – ar tikrai nekils identifikavimo konfliktų (pavyzdžiui, pagal „Live ID“ automatiškai pajungiamos tokios  paslaugos kaip „SkyDrive“, profilio tarnybos ir kt.), duomenų dalinimosi ir kitų probleminių situacijų.

Kai kurie įrankiai neveikia

Tarpinėje testuotoje versijoje, galima sakyti, atvirai ignoruojami trečiųjų šalių produktai. Geriausias to pavyzdys – neįgyvendintos POP ir IMAP el. pašto galimybės. Tai panaikina kontrolės jausmą ir verčia remtis debesų technologijomis, kurios nežavi.. Analogiška situacija su „Skype“, ką jau kalbėti apie sudėtingesnius atvejus – pavyzdžiui, namuose naudojamo tinklo HDD niekaip nenorėjo prisijungi paveikslų galerijos programa, nors puikiai veikė su flickr.com.

Noras kurti viską savaip duoda ne pačių geriausių rezultatų ir naudojant naujausiąją Internet Explorer versiją – pavyzdžiui, chesscube.com pranešinėja, kad reikia 10.1.0 versijos Flash versijos, kurią bandant įdiegti pranešama, kad net naujesnė versija jau yra „įsiūta“ IE viduje. Rezultatas – interneto ryšys yra, naršyklė veikia, svetainė veikia, o šachmatais pažaisti negaliu..

Lietuvių kalba… way to go…

Bene pagrindinis priekaištas bandytajai„Windows 8“ versijai – nepagarba lietuvių kalbai, o kartu ir visiems šia kalba dirbantiems.

Pradėsiu nuo pačios pradžios – klaviatūroje nerasite didžiosios A raidės su nosine, todėl nežinau, kaip pagal taisykles turėčiau rašyti sakinio pradžioje žodį ąžuolas. Lygiai taip pat anksčiau įprastos Alt-0132 ir Alt-0147 kombinacijos neturi atsakymo. Aš jau nekalbu apie machinacijas pirštais, jeigu renkate ilgesnį tekstą su lietuviškais simboliais.

Lietuviškų simbolių išdėstymas ekrane (dešinėje klaviatūros pusėje) gal ir geras sprendimas, tačiau kelią ilgesniam teksto rašymui praktiškai užkerta. Tai klausimas ergonomikos specialistams, nes kitu atveju rimtai dirbantiems su lietuviška informacija ši operacinė sistema (kaip ir pagrindiniai konkurentai) netiks.

5. gairės belaukiant

Tad kokios pagrindinės gairės ir klausimai, į kuriuos atsakymų ieškosiu iki oficialaus starto Lietuvoje?

  • Pagrindinis mano darbo požymis – informacija. Tai reiškia, kad man būtina technologija, kuri leidžia rinkti, tvarkyti ir skleisti įvairią informaciją įvairiomis formomis ir priemonėmis. Tai daryti ji turi PATOGIAU tarpinėje būsenoje tarp stalo kompiuterio ir mobiliojo telefono.
  • Aš esu lietuvis ir mano pagrindinė kalba – lietuvių, tai kelia papildomus reikalavimus, nes negalėčiau sau leisti XXI amžiuje juos ignoruoti.
  • iPad’ų manija iškėlė aukštus vartojimo patogumo reikalavimus, todėl negaliu reikalauti mažiau patogumo, nei kad siūlo pagrindinių konkurentų – iOS ir „Android“ galimybės.
  • Naujos kategorijos įrenginiai turi konkuruoti su pagrindine dabartine priemone – nešiojamuoju kompiuteriu – iš esmės visais parametrais.

Bandytieji įrenginiai kol kas reikalavimų neišpildo. Ar tai pavyks gamintojų naujovėms (įskaitant ir „Surface“) – bene įdomiausias klausimas šių IT metų rudenį.

« Older posts Newer posts »