Author: Liutauras (Page 40 of 218)

Half-truth in corporate communication: “Carlsberg Group” lay-offs and closures in the Baltics

2015.07.08 / Liutauras / 0 Comments

This case study explains one of the propaganda technologies used to manipulate public opinion.

A half-truth is a deceptive statement that includes some element of truth. (Wikipedia)

Beer industry is under constant competitive pressure worldwide. During1990-ies Carlsberg came into the Baltic markets via acquisitions of local breweries – Saku (1991, Estonia), Aldaris (1992, Latvia), Utena (1997, Lithuania) and Švyturys (1999, Lithuania). Initially all of them were owners of local brands, but due to comparatively small markets concentration was inevitable.

Closing down Aldaris in Latvia

Case of Aldaris factory closure was presented at Baltic PR Awards 2014, where it achieved 2^nd place in Corporate Communication category with a case named “Communication of Aldaris Business Strategy Change”.

As the story continues, the company keeps to it’s promises – opens museum in April 2015, aims for a small volume production.

Latvian best-practice is in the process of multiplication in Lithuania

As from corporate perspective decision to take similar path in neighbouring country was easy and well argued. A single production line can easily cover all Baltic states from one production plant. But at the same time such decision marks the need for a careful preparation on labor, branding and other potential conflicting issues.

Meantime from consumer perspective a beer produced in his town and brought from another country (even from another side of the same country) is a completely different issue. Not to forget hard competition from smaller local breweries.

It is even more important, when media in Lithuania as early as 2011 was reporting about Švyturys’ trade union, which was warning about corporate plans to discontinue beer production in Klaipėda plant and move it to Utena.

Deconstruction of a Half-truth

From a public relations perspective Carlsberg Group strategy consist of simple idea:

announce a nice-to-have target (beer museum, craft beer production line etc.)
present a clear road map to reach it
make sure the target implies at least temporal closure of ongoing production
be unclear what would the future production look like, do not expand on the lay-offs and/or other trade-union related issues

In Lithuania, where Švyturys has a lengthy history of sponsorships with the “sacred” national basketball team, it is a rare thing to notice something negative about the company, therefore no tough questions were to be expected.

Such was a best-practice plan to be used in Lithuania and it went just so… Major news portals simply used corporate press release and had not a single doubt about the true nature of the initiative.

Conclusions?

We cannot stipulate, whereas reconstruction will be real or just a simple lie to calm down potential negative public reactions. In any case, as long as today no voice from trade unions, market analysts or NGO’s has troubled the corporation in it’s quest to solve a difficult corporate development issue without any public resistance.

Looking from a civil society perspective questions still remain untouched – are public media still our watchdogs?

EESC: How media is used to influence social and political processes in the EU and Eastern neighbouring countries

2015.06.17 / Liutauras / 0 Comments

It was a great honor and professional pleasure to spend half a year participating in the process of drafting Information report (REX/432) for the European Economic and Social Committee. Rapporteur Indrė Vareikyte invited me as an expert for the Study Group of the Section for External Relations.

The final document (downloadable DOCX versions in 23 EU languages) was uninamously adopted in the EESC plenary session on April 28th and has become the first official EU position paper on Russian propaganda adopted by EU institutions.

Dovydas Pancerovas from 15min.lt prepared a lengthy piece „Europa ieško būdų, kaip įveikti Kremliaus propagandą (Europe looks at means to overcome Kremlin’s propaganda)“ covering major EESC recommendations: identify and highlight, inform, educate, provide the platform, encourage own story.

Morning show „Labas rytas, Lietuva“ on Lithuanian national TV provided an opportunity to present main findings for the Lithuanian audience:

A couple of weeks later (on June 13th) the European Parliament adopted a closely related report by Gabrielius Landsbergis „On the state of EU-Russia relations“ (reference number 2015/2001(INI)).

Both documents have already become an important background for further discussions on a pan-European level. As requested by the Council of the European Union meeting in March:

13. The European Council stressed the need to challenge Russia’s ongoing disinformation campaigns and invited the High Representative, in cooperation with Member States and EU institutions, to prepare by June an action plan on strategic communication. The establishment of a communication team is a first step in this regard.

It is expected, that the upcoming meeting on June 25-26 will discuss and approve a detailed action plan prepared by the High Representative’s (Frederica Mogherini) office. The plan itself should also encompass ideas mentioned both in EESC and EU documents.

Weekly news analysis „Savaitė“ on Lithuanian national TV has presented these issues in the context of ongoing issues:

Once again congratulations for the team and Indrė for the marvelous achievement as a EESC member!

Krizės simuliacija: pirmasis LRVS bandymas

2015.06.08 / Liutauras / 0 Comments

Praėjusių metų rudenį teisėjaujant „Baltic PR Awards 2014“ konkurse teko stebėti ir latvių organizuotą krizės simuliaciją. Tada ir kilo mintis, jog panaudojęs įvairią susikaupusią medžiagą tą patį galiu pasiūlyti ir būriui kolegų iš Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos.

Didžioji dalis medžiagos vienaip ar kitaip jau buvo sukurta keliuose verslo projektuose, taip pat lavinant praktinius skirtingų aukštųjų mokyklų studentų įgūdžius.

Iššūkis Nr.1 – scenarijus turi įtraukti ir kurti naudą skirtingų sričių specialistams

Ruošiant ir vykdant krizės simuliaciją atskiroje įmonėje ar organizacijoje parinkti scenarijų yra gana paprasta – dažniausiai naudojama viena iš labiausiai tikėtinų galimų krizių situacijų (pavyzdžiui, statybinėje įmonėje – nelaimingas atsitikimas objekte, politinėje partijoje – asmeninis lyderio skandalas, gamybinėje įmonėje – žala dėl nekokybiško produkto ir t.t.).

Tuo metu LRVS jungia profesionalus, dirbančius įvairiose pramonės ir paslaugų srityse, jų organizacijos skiriasi valdymo ir nuosavybės formomis.

Be to, krizės simuliacijoje dažnai integruojamos kelių sričių užduotys (pavyzdžiui, šalia komunikacijos gali būti sprendžiamos bendrosios vadybos, finansų, žmogiškųjų išteklių ir kitų sričių užduotys), kurios dirbant vien komunikacijos specialistams nėra svarbios.

Iššūkis Nr.2 – kiekviena komanda turi patirti kuo įvairesnes situacijas

Jeigu praktinės simuliacijos būtų komunikacijos profesionalų kasdienybė, galima būtų pasiskirstyti rolėmis ir „šlifuoti“ reikalingas kompetencijas gilinantis į vienos ar kitos situacijos subtilybes.

Tačiau praktikoje mokymų programos nėra tiek dažnos, todėl šiuo kartu teko taip „susukti“ simuliacijos scenarijų, kad jo vingiuose visoms komandoms (šiuo kartu jų buvo 4-ios) tektų kuo įvairesnės situacijos:

gynybinės (kai reikia reaguoti į realius ar potencialius kaltinimus);
galimybių (kai situacija suteikia galimybę proaktyviai atakuoti);
„spąstų“ (kai iš komandos tikimasi klaidingo sprendimo);
netikėtumo (kai anksčiau numatytas komandos veikimo kelias pakeičiamas/tampa neįmanomas dėl specialiai pakeistų išorinių sąlygų);
laiko trūkumo (kai būtina pasiskirstyti funkcijas ir vykdyti jas lygiagrečiai).

Iššūkis Nr.3 – kūrybiškumo ir masto balansas

Kiekvieną kartą vadovaujant simuliacijos eigai kyla ta pati dilema – kaip ir kiek skatinti kūrybiškumą, tačiau nerizikuojant eigoje suplanuotomis situacijomis?

Jeigu pernelyg atverti veikimo galimybes, kūrybiški žmonės greitai sugalvos tokių idėjų ir sprendimo būdų, kurie padarys neįmanomomis iš anksto suplanuotas komandų situacijas. Taip nukentėtų atskirų kompetencijų ugdymo sritys. Tačiau pernelyg suspaudus veiklos erdvę dingsta simuliacijos žaismingumas ir realumo iliuzija.

Kartu pernelyg atviros kūrybiškumo ribos kelia pavojų, jog simuliacijos koordinavimas gali užtrukti gerokai per ilgai. Pavyzdžiui, reaguojant į simuliacijos dalyvių kūrybinius sprendimus visada tenka koreguoti simuliacijos eigą/turinį. Todėl dalyviams teikiant pernelyg daug kūrybiško turinio kyla pavojus, jog simuliacija gali gerokai užsitęsti laike.

Iššūkis Nr.4 – techninė logistika

Kompiuterinių žaidimų kūrėjams dažnai kyla klausimas, kaip surasti balansą ir suteikti tokias valdymo priemones žaidimo dalyviams, kad mokymasis netruktų pernelyg ilgai, tačiau ir kad galimybės dalyvauti žaidime būtų realios.

Lygiai taip ir krizės simuliacijoje idealus naudojamų įrankių sąrašas visada palieka abejonių. Ar užtenka pagrindinę informaciją pateikti raštu? Ar reikalinga audiovizualiniai priedai? Ar reikalauti asmeninių kompiuterių naudojimo iš visų dalyvių ar tik komandos lygiu? Ar leisti tiesioginį bendravimą, ar tik su koordinacinio centro priežiūra? Ar gali dalyviai derėtis gyvai? Ar naudotini realių įvykių formatai (pavyzdžiui, gyva spaudos konferencija)? Ir taip toliau.

Multiplikuojant ir didelėse organizacijose plačiau diegiant simuliacijų praktiką kaip mokymų proceso dalį dėl kaštų taupymo dažnai naudojami virtualūs kompiuterizuoti modeliai. Tačiau tai, kas tinka tiesiniams procesams (pavyzdžiui, pardavimo), gerokai sudėtingiau gali būti pritaikoma sunkiau nuspėjamų situacijų modeliavimui. Juo labiau, kad komunikacijos mokymuose būtinas intelektualus grįžtamasis ryšys – t.y. simuliacijos koordinatorius turi įvertinti kuriamą turinį ir pagal jį koreguoti bendrąjį scenarijų.

Kas toliau?

Pirmojoje LRVS krizės simuliacijoje dalyvavo net 13 komunikacijos specialistų. Iš asmeninės praktikos – 12-16 dalyvių yra optimalus skaičius, kai galima suformuoti 3-5 komandas. Taip kiekvienas dalyvis priverčiamas dalyvauti idėjų ir turinio kūrimo procese.

Didėjant dalyvių skaičiui reikia ne tik sudėtingesnio koordinacinio mechanizmo, bet ir daugiau dėmesio skirti atskirų komandos narių indėliui/kontrolei – kitaip simuliacijos nauda telkiasi tarp kelių veikiančių komandų lyderių.

Kokias pamokas verta prisiminti iš pirmosios simuliacijos patirties?

Galimas išankstinis komandų paskirstymas (problema – dėl registruotų, bet neatvykusių dalyvių gali susidaryti netolygios komandos);
Būtų naudingos smulkiau detalizuotos taisyklės apie informacijos judėjimą tarp komandų ir tarp simuliacijos centro;
Galimas privalomas kompiuterizavimas (t.y. visi dalyviai turėtų turėti asmeninius įrenginius, kuriais gautų/siųstų informaciją);
Įmanoma dalies informacijos skelbimą perkelti tik į virtualią erdvę (be popierinės kopijos), minimaliu atveju – el.paštu;
Aiškesnis realaus ir simuliacijos laiko derinimas (tariamo simuliacijos laiko kaitos atvaizdavimas realiu laiku).

Ačiū kolegoms už dalyvavimą, o MRU už suteiktą galimybę pasinaudoti puikia auditorija.

Prezidentės klaidelė ar manipuliacijos sistemos požymis?

2015.05.28 / Liutauras / 0 Comments

Šis tekstas – pirmasis iš serijos, kurioje nagrinėsiu galimas manipuliacijas Lietuvos viešąja erdve, kokios technologijos gali būti naudojamos informaciniuose konfliktuose ar net karuose.

Gegužės 19-ąją, antradienį, Latvijos nacionalinis televizijos kanalas LTV parodė laidą „1:1“ („viens prieš vieną“), kurioje žurnalistas Gundars Rēders kalbino einančią pareigas Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Transliacija įvyko prieš pat gegužės 21-22 dienomis vykusį vieną pagrindinių Latvijos pirmininkavimo Europos Sąjungai renginių – Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimą.

Interviu sukėlė didelį susidomėjimą ne tiek dėl Dalios Grybauskaitės dalykinių minčių, o kiek dėl interviu pabaigoje įvykusio apie pustrečios minutės incidento, kurio metu Dalia Grybauskaitė atsisakė atsakinėti į iš anksto nesuderintus klausimus ir pareikalavo šią interviu dalį „iškirpti“ bei jos nerodyti.

Originalus interviu įrašas anglų kalba

Visas interviu anglų kalba skelbiamas čia, o žemiau pateikiama incidento ištrauka.

Pagrindinės Dalios Grybauskaitės citatos (paryškinimai – mano):

[..] I think, that we not agreed on these questions and I don’t want to talk. We agreed on questions and you don’t try to drag me on 40 minutes. If you finished with your questions, we’ve finished.

[..] It was not agreed questions. Already third question is not agreed and you please cut these questions out.

[..] It was not agreed questions. I am sorry, I am not prepared to answer, so I think we can finish. We can finish.

[..] If it was agreed. Not agreed – I am sorry. It’s not possible.

[..] Sorry, no, sorry, no no. It’s not. I cannot finish with such questions. If you don’t want to ask the questions agreed, then we are finished. So, that’s it. Thank You.

[..] You cannot ask non agreed questions for President. And that’s not the case and I am not giving such kind of interviews. You agreed with my office and only these questions can be asked. That’s it.

Kas čia vyksta? (situacijos dekonstrukcija)

Interviu – žurnalisto pokalbis su valstybės, visuomenės, kultūros arba kokiu kitu veikėju, skirtas spaudai, radijui arba televizijai (pagal TŽŽ).

Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę, jos 25 straipsnyje nustatyta, jog neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Visuomenės informavimo įstatymo II skyrius skirtas informacijos laisvei ir jos apsaugai, o konkrečiai:

4 str. [..] Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. [..]
10 str. [..] Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas reglamentuoja taip pat:

10 straipsnis. Žurnalistas neprivalo derinti galutinį savo kūrinio variantą su informaciją suteikusiu asmeniu, nebent tai prieštarautų žurnalisto ir informaciją suteikusio asmens išankstiniam susitarimui dėl rengiamos informacijos suderinimo prieš ją paskelbiant viešai.
24 straipsnis. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai turi būti laisvi ir nepriklausomi.
25 straipsnis. Vykdydamas savo veiklą žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.

Taigi, situacijoje susikerta du pamatiniai visuomenės informavimo principai:

žurnalisto nepriklausomumas;
susitarimų su cituojamu asmeniu laikymasis.

Kyla klausimas, ar išankstinis Prezidentės atsisakymas (kartu tai ir esminė interviu atsiradimo sąlyga) diskutuoti kažkuriomis temomis yra teisėtas ir etiškas? Ar žurnalisto gudravimas, iš anksto neaptariant dalies temų, yra pateisinamas, nors formaliai ir pažeidžiantis etikos ribas?

Manipuliacija ar tik jos požymiai?

Faktinės incidento aplinkybės atitinka manipuliacinę technologiją, patenkančią į „Darbotvarkės valdymo“ (angl. agenda control arba agenda setting) grupę.

Toks modelis leistų Daliai Grybauskaitei išvengti „nepatogių“ temų ir viešoje erdvėje pasirodyti tik teigiamai ją apibūdinančiose aplinkybėse.

Prezidentūros pozicija po visuomenės reakcijos

Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, komentuodamas incidentą „Žinių radijo“ laidoje „Dienos tema“ teigė (visas laidos įrašas), jog prezidentė kelia aukštus reikalavimus sau ir, gerbdama auditoriją, nori kalbėti tomis temomis, kurios buvo sutartos ir kurios yra svarbios. Tai yra pagarba ir patiems žurnalistams, ir pagarba klausytojams, žiūrovams – kad gautų kokybišką informaciją. Prezidentė kalba visos šalies vardu, ne vien už save, todėl tai ypač svarbu, kai kalbama apie Lietuvos poziciją ne Lietuvos auditorijai.

Jo teigimu, su žurnalistu buvo tartasi kalbėti Rytų partnerystės forumo klausimais. O šiame kontekste kalbėti apie tikrai svarbią tragediją (red. past. – sugriuvusią „Maxima“ parduotuvę), kuri įvyko toje šalyje, ir tam tikras detales komentuoti, kur yra praėjęs ilgas laiko tarpas, būtų neatsakinga.

Vėliau kalbėdamas „Lietuvos radijo“ laidoje „60 minučių“ Prezidentės patarėjas paaiškino (visas laidos įrašas), jog Latvijos televizija su Dalia Grybauskaite derino temas, o ne klausimus. Tai yra įprasta tarptautinė praktika, taikoma visus šešerius Prezidentės vadovavimo metus. Tokia praktika buvo vadovaujamasi ne tik bendraujant su Lietuvos žiniasklaidos atstovais, bet ir su tarptautine žiniasklaida, pavyzdžiui, CNN ar BBC.

Prezidentės patarėjas atskleidė, kad tam tikro nesusikalbėjimo įvyko dar derinant interviu. Tiek vienos, tiek kitos pusės lūkesčiai galėjo skirtis ir pasekmės atsispindėjo pačiame interviu.

Buvo susitarta dėl pagrindinės temos – Rygoje vyksiančio Rytų partnerystės viršūnių forumo. Kadangi tema tikrai svarbi ir reikalauja atsakingo požiūrio dėl įtemptos geopolitinės situacijos, šoktelėjimas į kitas temas, dėl kurių nebuvo tartasi, galėjo tiesiog išmušti iš vėžių.

Mindaugas Lingė atkreipė dėmesį, kad paprasčiausias žurnalistų užsiminimas, jog bus norima išgirsti Dalios Grybauskaitės poziciją ir kitais klausimais, būtų pagelbėjęs ir nebūtų kilę nesusipratimų. Temas norima sužinoti iš anksto tam, kad interviu metu nebūtų išreikšta neaiški, netiksli pozicija, kurią po to reikėtų tikslinti ar kuri galėtų pasikeisti.

Prezidentės kritikų pozicija

Kaip „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“ (visas laidos įrašas), reportažo pradžia apie 18:00) teigė Rimvydas Valatka, interviu įrašas iliustruoja, jog Prezidentė paniekinamai vertina Lietuvos žiniasklaidą, jai interviu duoda labai retai.

Patį incidentą ekspertas vertina kaip žemiausio viešųjų ryšių lygio pavyzdį, netinkantį Prezidentui. Neįsivaizduotina situacija, kai įmanoma prieš interviu aptarti temas ir klausimus. Prezidentė sumenkino Lietuvos kaip europinės valstybės įvaizdį Latvijoje.

Tokią poziciją palaiko ir kolega Mykolas Katkus, kuris rašė:

Latvijos tviteris (čia kaip mūsų FB) sprogo neigiamais nuomonės lyderių komentarais (kaip antai: demokratinės šalies prezidentas privalo atsakyti į visus klausimus? Ar Lietuvoje taip įprasta neatsakinėti į klausimus? Vargšė Grybauskaite – gali atsakyti tik į parengtus klausimus). Šiaip jau Latvijos elitas mūsų Prezidentę mėgo ir vis lygindavo su nelabai vykusiu Berzinšu. Pernakt situacija pasikeitė – ir tai nėra gerai Lietuvos interesams Latvijoje.

Šiaip jau tai nebūdinga mūsų prezidentei, kuri paprastai su užsienio žiniasklaida tvarkosi geriausiai iš visų mūsų politikų ir turi labai stiprų įvaizdį užsienyje. Gaila.

Tuo netruko pasinaudoti Prezidentės kritikai Latvijoje. Jie situaciją įvertino taip:

Именно в эти моменты “железная Даля” была вынуждена становиться человеком – , измученно поворачивать голову, в поисках поддержки со стороны. В эти моменты и проявлялась ее истинная, глубинная суть, не столь открытая и демократичная, как это было задумано перед началом беседы.

Alternatyvią įvykių versiją pateikė alternatyvių energijos šaltinių ekspertas Martynas Nagevičius. Jo manymu, Dalia Grybauskaitė susierzino ne dėl to, kad jos paklausė apie vienos lyties asmenų santuoką. O todėl, jog gavusi klausimą suprato, kad prieš tai, kalbėdama apie imigracijos į ES problematiką, ji supainiojo žodžius ksenofobija ir homofobija. Tada susierzinusi padarė dar vieną klaidą – atvirai pamelavo, kad vienos lyties asmenų santuoka yra „not on agenda“ Lietuvoje (gal pamiršo tai įteisinantį įstatymo projektą, pateiktą grupės Seimo narių?). Suvokusi, kad ką tik pamelavo ir tai yra labai lengva išsiaiškinti, ji ir išliejo visą erzelį ant žurnalisto.

Kita Prezidentę ginanti versija – neva šis interviu (ir žurnalisto provokacija) buvo specialiai suorganizuotas Kremliaus su viltimi, jog viešas skandalas sumažins jos norą užimti ryžtingą anti-Kremlišką poziciją Rygos susitikimo metu.

Interviu kaip komunikacijos strategijos dalis ir veidrodis?

Jau minėtoje „Žinių radijo“ laidoje teko sudalyvauti ir man, kur dėsčiau savo pastebėjimus:

Tokia Prezidentės komunikacija nėra nauja – siekis riboti improvizacijų skaičių ir remtis labai aiškiai nubrėžtomis vertybinėmis gairėmis aiški nuo pat 2009 rinkimų kampanijos, po jos sekusių Audronės Nugaraitės ar Lino Balsio pasitraukimų iš komandos;
Siekis nesinaudoti interviu yra paaiškinamas asmeninėmis Prezidentės būdo savybėmis – komunikacijos formų ribojimas padeda išlaikyti norimą istorijos pasakojimo būdą, nerizikuojama nuklysti į slidžias temas ar suklysti skubant ar improvizuojant. Deja, kartu tai reiškia, jog skaidrumo ir atviro savybės pas tokį lyderį yra diskutuotinos.
Aukšto lygio lyderis negali sau leisti emocingai reaguoti net į akivaizdžias žurnalistų provokacijas. Turi būti bent minimalūs įgūdžiai suvesti situaciją į humorą ar bent į sausą „šiuo metu nesu pasiruošusi atsakyti į šį klausimą“. Jokiu būdu negalima beveik agresyviai kontr-pulti žiniasklaidos atstovo.

Tą pačią temą vėliau nagrinėjo ir „Lietuvos ryto TV“, kurios laidoje „24/7“ (reportažo įrašas) teko vėlgi pasidalinti savo pastebėjimais:

Unikalu ar yra ir kitų pavyzdžių?

Ne Dalios Grybauskaitės naudai kalba sausa statistika – lietuviškoms žiniasklados priemonėms Prezidentė yra davusi vos keletą interviu (kažkada Indrei Makaraitytei iš TV3, 2014-ųjų rudenį atsakinėjo į nykius „peliukų“ klausimus iš LNK/InfoTV, taip pat keletui regioninių laikraščių).

Kodėl ir kaip režisuojami „žiniasklaidos interviu“ puikiai atskleidžia Vladimiro Putino spaudos konferencija, kurioje demonstratyviai buvo leista užduoti aštresnį klausimą neva-oponentei (iš tiesų – krikšto dukrai) Ksenijai Sobčiak.

Vladimiro Putino klausimas-juokelis (įraše apie 1:20), skirtas renginį moderavusiam atstovui spaudai Dmtrijui Peskovui tik ironiškai atskleidžia realius renginio užkulisius, kai net opozicija (ir juokai apie ją) yra suvaidinama, o nieko nenutuokiantys žiūrovai turi progą gėrėtis viską puikiai išmanančiu ir „teisingą“ poziciją deklaruojančiu lyderiu.

Nusikaltimas, sukrėtęs carinio Vilniaus elitą

2015.05.18 / Liutauras / 0 Comments

Kai prieš metus įsikūrėme buvusio Buivydiškių dvaro valdose, istorinių vietovės faktų paieška atvedė prie unikalios paskutiniųjų dvaro savininkų šeimos istorijos. Ji pasirodė įdomi ir žurnalui „Verslo klasė“, kurio gegužės numeryje ir paskelbtas šis straipsnis. Čia jį skelbiu neredaguotą ir su į žurnalą nepatekusiomis iliustracijomis.

Lietuvai dar nieko nereiškusią 1911-ųjų vasario 16-ąją Sankt-Peterburgo teismas baigė visoje carinėje Rusijoje nuskambėjusią bylą. Itin karštai ji aptarinėta ir Vilniuje, nes liudininkais buvo iškviesta net keturiasdešimt tuometinio gubernijos centro aukštuomenės narių. Visi jie dalijosi liudijimais apie Buivydiškių, Kairėnų ir kitų apylinkės dvarų savininkų Buturlinų šeimą ir ją sukrėtusį skandalą.

Santykinai ramų provincijos aukštuomenės gyvenimą sukrėtė teismo procesas, kuriam pasibaigus teismas kaltu švogerio nužudymo organizavimu pripažino ir į katorgą išsiuntė XIX a. Vilniuje tarnavusio (ir daug nuosavybės čia įsigijusio) generolo Dmitrijaus Sergejevičiaus Buturlino (Дмитрий Сергеевич Бутурлин) žentą Patriką O’Bryną de Leisi (Patrick O’Brien de Lacy).

Kaip rašyta ano meto Vilniaus laikraščiuose, Vilniaus aukštuomenės salonuose ši byla buvo aptarinėjama beveik metus, kai netikėtai mirus generolo vyresnėliui Vasilijui Buturlinui buvo iškelta byla dėl nužudymo. Visuomenės dėmesį traukė ne tik turtingo tuometinio carinės Vidaus reikalų ministerijos pareigūno asmenybė, ne tik dideli jo valdyti turtai Vilniuje ir jo apylinkėse, bet ir būdas, dėl kurio generolo sūnus mirė.

Generolas buvo carinės Rusijos milijonierius. XIX a. pabaigoje palikęs tarnybą carinės Rusijos 27-osios pėstininkų divizijos štabe Vilniuje (1898-1899 metais net buvo tapęs jos II brigados generolu-majoru) persikėlė į Sankt-Peterburgą, kur vyresnėlis tarnavo Preobraženskio pulke, o Vilniuje liko jo jaunesnioji dukra Liudmila Buturlina.

Buvusio kariškio valdų sąrašas Vilniaus apylinkėse buvo įspūdingas – dabartinė Pilaitė, Zujūnai, Buivydiškių dvaras, šalia kurio sėmingai plėtotas vaisių ūkis (tarybiniai metais šioje teritorijoje įsikūrė dabartinės Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakultetas), užtvenkus Sudervėlės upelį sukurta vandens telkinių (prūdų) sistema, pradėta užsiiminėti žuvininkyste. Dukrai išsiskyrus su pirmuoju vyru ir ruošiantis antrosioms vedyboms generolas iš Antano Tiškevičiaus nupirko dalį Kairėnų dvaro (dabar įsikūręs Vilniaus universiteto Botanikos sodas), kuris tapo įspūdinga šeimos rezidencija.

Turtai sudomino airių kilmės „sėkmės džentelmeną“

Skandalo užuomazga – 1903 metais generolo surašytas testamentas, pagal kurį sūnui turėjo atitekti didesnė palikimo dalis – net milijonas rublių, o dukrai vos 400 tūkstančių. Dar 1890 metais su generolu išsiskyrusi vaikų motina (grafienė Bobrinska) gyveno Paryžiuje ištekėjusi už garsaus Meksikos pasiuntinio (Minister Plenipotentiary) Manuelio Chulio de Lizardi (Manuel Julian de Lizardi) ir valdė dar vieno milijono rublių turtą. Kitų vaikų ji neturėjo, todėl ir šie pinigai turėjo kažkada atitekti broliui su seserimi.

Kažkada panašiu laiku su generolu ir susipažino airių kilmės Patrikas O‘Brynas de Leisis. De Leisiai buvo sena giminė, save kildinusi iš Airijos karalių, o pirmieji atstovai Abiejų Tautų Respublikos šaltiniuose fiksuoti dar XVII amžiuje.

Ano laikmečio laikraščiuose Patrikas de Leisis buvo apibūdintas kaip „niekada nepadarantis gerai“. Rašyta, jog visą savo pirmosios žmonos turtą jis praradęs laivų statybos versle, kai valdė laivų statyklą Pinske ir Gardine, dar vieną įkūręs Suomijoje, kur dirbo caro laivynui. Du laivus netgi dovanojęs Rusijos karui prieš Japoniją. Deja, šių verslų neskmės baigėsi bankrotu.

Prastos asmeninių finansų padėties nepakeitė net trečiųjų vestuvių proga iš naujojo uošvio gautos dovanos – du dvarai ir malūnas. 500 rublių per mėnesį pajamų neužteko tokių „plačių ambicijų“ žmogui. Generolas dukrai, ir sūnui skirdavo dideles sumas – per mėnesį vyresnėliui tekdavo 575 rubliai, o jaunėlei apie 6-7 tūkstančius rublių per metus.

Trečiąją žmoną (Liudmilą Buturliną) de Leisis sutiko 1906-aisiais, kai dar buvo vedęs savo antrąją. Abu jaunuoliai dėl duotų santuokos įžadų esamiems sutuoktiniams problemos nedarė ir Patrikas, palikęs antrąją žmoną, o Liudmila, išsiskyrusi su pirmuoju vyru, 1908-ųjų gruodį susituokė. Skyrybų ir santuokos maratonui nesutrukdė net galingojo jaunosios tėvo prieštaravimai. O ką ir turėjo galvoti patyręs kariškis, kai antrasis Liudmilos vyras į Vilnių persikraustė po bankroto Gardine (anksčiau gyvenęs Pinske ir net buvęs išrinktu šio miesto seniūnu).

Planai steigti sanatoriją Vilniuje

De Leisis savo švogeriui daktarą Vladimirą Pančenko pristatė siūlydamas Vilniuje steigti sanatoriją.

Pančenko dažnai atvažiuodavo į Vilnių, kur su keleto vietos vaistininkų tarpinkavimu bendravo su klientais. Jiems siūlė savo gydymo kursą potencijos didinimui. Kitų gydytojų vertinimu siūlytas gydymas buvo tiesiog didelė apgavystė.

Tuo pat metu, jau kaip de Leisi atstovas, gydytojas vedė derybas dėl didelio žemės sklypo pirkimo Poguliankoje (dabartinės J.Basanavičiaus gatvės apylinkės) netoli Zakreto (didelė teritorija tarp Lukiškių ir Vingio parko), vadinamo „Zarachovičiaus sklypu“.

Iš pradžių de Leisis planavo kartu su Pančenko ten įkurti pavyzdinę pensininkų sveikatinimo įstaigą pagal Vakaruose veikiančių kurortų pavyzdį.

Tobulas nusikaltimo planas

Gydytojas Vladimiras Pančenko

De Leisis savo finansines problemas tikėjosi išspręsti nužudęs savo naujuosius giminaičius. Panašu, jog jis nenorėjo laukti, kol anie mirs natūraliomis mirtimis ir siekė, kad žmona paveldėtų pagrindinius turtus. Buvo liudijusių, jog tokį planą jis buvo sugalbojęs dar iki vedybų su Liudmila. „Sėkmės džentelmeno“ plano ašis buvo abejotinos reputacijos gydytojas gydytojas Vladimiras Pančenko. Jis dar 1895-aisiais gyvendamas Paryžiujis pardavinėjo nuodus savižudžiams. Buvo įtariamas klastojęs mirties liudijimus, taip pat pornografijos gamyba.

Vasilijus Dmitrijevičius Buturlinas

Pirmą kartą gydytojas savo auką – Vasilijų Buturliną – sutiko 1908-ųjų pabaigoje, kai būsimoji auka ieškojo priešnuodžių Sankt-Peterburge siaučiančiai cholerai. Vėliau abu reguliariai susitikinėjo, o 1910-ųjų vasarį Pančenko įtikino Buturliną mišinio, vadinto sperminu, nauda ir pradėjo jam reguliariai švirkšti šio injekcijas.

Tų pačių 1908-ųjų pabaigoje su gydytoju pirmą kartą susitikio ir de Leisis – dar iki savo vestuvių su Liudmila Buturlina. Pirmo susitikimo metu gydytojas išgirdo pasiūlymą už 1 500 rublių atlikti abortą. Po kelių dienų gydytojas išgirdo tikrąjį pasiūlymą: nužudyti naujuosius giminaičius naudojant biologines priemones. Švogerio mirtis įkainota 10 tūkst. rublių, būsimo uošvio – 50 tūkstančių, o Paryžiuje gyvenančios motinos – net 500 tūkst. rublių.

Pagal de Leisio planą gydytojas turėjo švogerį nužudyti panaudodamas choleros užkratą. Liga Sankt-Peterburge buvo pasiekusi endemijos mastą, todėl Patrikas tikėjo, jog tai nesukels įtarimų ir visus įtikins, jog pirmoji auka mirė dėl natūralių priežasčių. Baimė dėl choleros plitimo paskatins greitas laidotuves, kurios ir paslėps visus įkalčius. Net kūną ekshumavus visi tik patvirtins, jog mirties priežastis – būtent cholera.

Tačiau tokio plano sėkme Pančenko suabejojo ir vietoj to pasiūlė difterijos toksiną, kurį jis gavęs iš dviejų skirtingų tyrimų laboratorijų. Ši priemonė ir buvo panaudota, tačiau jaunojo Buturlino mirtis iš karto sulaukė įtarimų.

Naujiena kriminalistikos pasaulyje

Tarp bylos kaltinamųjų buvo Jekaterina Muravjova – gydytojo Pančenko meilužė, kurią šis išlaikė Peterburge. Ji turėjo žinoti visas bylos detales, tačiau slėpė jas nuo teisėsaugos. Tyrimo metu Pančenko prisipažino, kad jaunam Buturlinui leidęs cholerinį endotoksinį (žvėrių nuodus), kurį gavo iš Kronštato bakteriologinės laboratorijos.
Pripažinęs savo kaltę gydytojas taip pat atskleidė, jog būtent Patrikas de Leisis buvo nužudymo užsakovą.Tiesa, po kelių svaičių nuo savo teiginių atsisakė.

Nužudytojo našlė Marija Zikė (Мария Зикке)

Pradėjusi tyrimą policija nedelsiant sulaukė ir Pančenko, ir Muravjovą, pradėjo rinkti įrodymus apie visus byloje figūravusius asmenis. Mozaika buvo įspūdinga. Įtarusis generolas, sulaukęs žinios apie sūnaus mirtį, nedelsiant pareikalavo skrodimo, tam pritarė ir mirusiojo žmona Marija Zikė (Мария Зикке), buvusi kavinių dainininkė. Netrukus policijoje apsilankė ir dar vienas asmuo, nuomavęsis butą iš ponios Muravjovos – Pančenko mylimosios. Jo liudijimu, Buturlinas buvo nužudytas.

Tyrimo pradžioje gydytojas ir jaunikis iš pradžių neigė bet kokias sąsajas su mirtimi, tačiau jie abu ir ponia Muravjova buvo sulaikyti. Po arešto gydytojas Pančenko pripažino dalyvavęs įvykdant nusikaltimą. Nors vėliau liudijimus teisme paneigė, tačiau teismo žiuri juos pripažino patikimais. Tai unikalus dokumentas, kuriame persipynę biologija ir jausmai.

Gydytojo Pančenko prisipažinimas

Pacientus man atvesdavo draugas Rafovas, kuris veikė kaip tarpininkas, gaunantis dalį pelno. Vieną dieną jis mane ir supažindino su O’Brynu de Leisiu. Susitikome privačiame restorano kambaryje, kur, esant Rafovui, šis paprašęs atlikti neteisėtą operaciją (abortą) už 1 700 rublių. Aš sutikau. De Leisis atrodė patenkintas ir davė man 100 rublių.

Aš paprašiau jo apsilankyti mano kabinete. Buvau praktikuojantis gydytojas Šiaurės geležinkelio rajone Petrograde. Vėliau O’Brynas atskleidė,kad norėtų pakalbėti su manimi be liudininkų, su kuo aš sutikau. Jis papasakojo, kad ką tik tapo jaunikiu, o operacija, kurios jis iš tiesų norėjo, yra susijusi su švogerio pašalinimu. Už šią paslaugą jis pažadėjo sumokėti 10 tūkstančių rublių. Po to kiltų reikalas pašalinti uošvį, už ką aš gaučiau 50 tūkst. rublių. Ir pagaliau, senuko išsiskyrusi žmona turėtų iškeliauti į amžinybę. Už tai jis nepagailėtų 500 tūkst. rublių.

Klientas reikalavo ypatingo pasiruošimo ir patarė pradėti nuo jaunojo Buturlino, kuriam pasiūlė į duoną, užteptą sviestu ir lašišos ikrais, įmaišyti choleros bakterijų. Pagal jo aiškinimą, cholera nieko nenustebintų, nes šiuo metu Petrograde kaip tik kyla epidemijos banga. Toliau jis plačiau pasakojo apie choleros bakterijas ir atskleidė, jog jaunasis Buturlinas po oda leidosi anti-cholerines injekcijas.

Iki to laiko iš O‘Bryno de Leisio aš jau buvau gavęs 2 tūkst. rublių. Pagaliau jis supažindino mane su Buturlinu, pretekstu panaudojęs siūlymą steigti sanatoriją, tačiau man buvo pavesta sudominti jį konkrečiu vaistu ir įtikinti pradėti jį naudoti. Tada, vietoj vaistų, aš turėjau suleisti nuodų ar kažką kitą. Atlikęs užduotį turėjau vengti rašyti atvirą laišką ar telegramą, nes jam artimas grafas Ronikeris, kurį apkaltino žmogžudyste Varšuvoje, kaip tik ir buvo pagautas dėl telegramos.

Planas buvo sėkmingas. Aš „gydžiau“ jaunąjį Buturliną, leisdamas difterijos toksiną vietoj kito vaisto. Bakterijas aš gavau iš chemiko, kuris patikėjo mano pasakojimu, kad jų reikia eksperimantams su triušiais. Aš suleidau dvi dideles dozes į aukos šlaunį. Vėliau, sužinojau, kad jis labai serga, ir, surpantama, pasimetęs paskambinau O‘Bynui, kuris pasiuto, nes turėjo būti išsiųsta telegrama. Jis pasakė: „Jūs dabar galite priduoti ir save patį“. Po šio įvykio aplankiau jaunąjį Buturliną ir sužinojau iš jo paties, kad jis smarkiai karščiuoja ir kenčia didelius skausmus, bet niekas negerėjo. Kitas pakviestas gydytojas nenustatė priežasties.

Tada apie Buturlino mirtį perskaičiau laikraščiuose. Tai nutiko tiksliai, kada ir buvo planuota – po septynerių dienų po injekcijos. Kai perskaičiau, kad laidotuvių data bus paskelbta vėliau, aš supratau, kad prasidėjo velniava.

Tuo metu generolas Buturlinas atvykęs pareikalavo skrodimo. O‘Brynas pritarė tokiam reikalavimui, tikėdamasis, kad tyrimas bus bevaisis. Aš galvojau taip pat, kadangi tokių tyrimų metu žmogaus ryklė niekada neanalizuojama, o ir tik keli diterijos simptomai ten būtų matomi.

Vėliau gydytojas patikslino, kaip įvykdė nusikaltimą. 1910 metų gegužės 16 dieną jis aplankęs Buturliną ir suleidęs jam iš kolbos vaistą (anti-choleros serumą). Vėliau injekciją pakartojęs kitą dieną. Prieš vakarinį vizitą pas Buturliną savo kabinete sulaužė poros vaistų kolbelių kaklelius, kad niekas to nepastebėtų. Išpylęs jų pradinį turinį pripilė jas difterijos nuodais ir užkimš jas kamščiu.

Prieš pradėdamas aš išgėriau degtinės drąsai. Pas Buturliną atvykau apie aštuntą ar devintą vakare su drebančiomis kojomis ir pulsuojančiai didėjančia tamsa, temdančia mano regėjimą. Aš turėjau sulaužyti kolbelių kaklelius matant Buturlinui, todėl pirmiausia jas uždengiau nosine, kad nesusipjaustyčiau pirštų. Dėl to jis negalėjo pastebėti, kad kakleliai šįkart jau buvo nulaužti. Suleidau dvi injekcijas. Kiekvienoje kolboje buvo apie du kubinius centimetrus, tačiau difterijos nuodai nebuvo išbandyti žmonėms, todėl suleidau po kolbelę į kiekvieną koją, kad galėčiau būčiau užtikrintas dėl mirtino poveikio. Smarkiai bijojau, kad Buturlinas gali atspėti mano būseną. Susiėmęs ir valdydamas savo drebantį balsą aš paklausiau, ar jam skaudėjo. Jis atsakė: „Visai ne“. Išėjau namo ir išmečiau kolbeles į gatvę. Visą naktį negalėjau užmigti, nes mane siaubingai graužė sąžinė.

Pagal Seth Carus, „The Illicit Use of Biological Agents Since 1900“

Tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtino, kad Pančenko įsigijo ir difterijos toksino, ir choleros endotoksino. Daktaras Heinrich, medicinos laboratorijos direktoriaus padėjėjas, paliudijo, kad Pančenko prašęs choleros endotoksino ir gavęs dvi kolbeles. Jis grįžęs po kelių mėnesių ir paprašė dar, kadangi sakęs, jog išnaudojo pirmąją partiją eksperimentuodamas su jūrų kiaulytėmis. Pančenko teisme pripažino, kad įsigijo choleros endotoksino, tačiau neigė, kad pardavė jį O’Brynui už 25 rublius. Medžiaga, panašu, jau buvo ruošiama generolo Buturlino nužudymui.

Po to Pančenko atvyko pas mikrobiologą profesorių Zabolotnyj, kuris gydytojui pardavė mažą kiekį difterijos toksino, kurį Pančenko žadėjo naudoti savo vykdomiems nervų sistemos tyrimams. Profesorius paliudijo, kad vėliau sužinojo, kad toksinas nėra virulentiškas, tačiau apie tai niekada nepranešė Pančenko. Išpildęs Pančenko prašymą Zabolotnyj pasiūlė, kad šis kreiptųsi į Eksperimentinės medicinos instituctą, kur galėtų gauti didesnius toksino kiekius. Šio instituto chemikas profesorius Zdrejkovski teisme patvirtino davęs vieną ar dvi kolbeles su difterijos toksinu, iš kurių kiekvienoje buvo 30 ar 40 kubinių centimetrų.

Viskas dėl aklos meilės?

Teismas kaltais kapitono Vasilijaus Buturlino nužudymu pripažino ir Patriką de Leisį, ir gydytoją Vladimirą Pančenko. De Leisiui skirta katorga, o gydytojui – 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Pančenko meilužė Jekaterina Muravjova liko išteisinta, nors būtent jos rolė skatino gydytoją nusikalsti savo priesaikai.

Kaip savo laiškuose rašė gydytojas Pančenko, visus savo blogus darbus jis daręs tik todėl, kad jo mylimoji nuolatos reikalaudavo vis daugiau pinigų, kuriuos jis uždirbdavęs savo neteisėta veikla. Tragikomiška, tačiau meilužė iš jo atvirai tyčiodavosi, leisdavo miegoti tik šalia savo lovos, o prasidėjus policijos tyrimui išvis nutraukė santykius.

Žinutė 1913 m. kovo 6 d. „The Oamaru Mail“ laikraštyje, kurioje pasakojama apie Liudmilos bylą dėl palikimo prieš motinos antrąjį vyrą Manuelį Lizardi

Pasibaigus bylai apkalbos palengva nurimo, tačiau šeimos turto dalybos toliau tęsėsi. 1913 metais jau Liudmila Buturlina padavė į teismą savo patėvį de Lizardį, kuris, jog teigimu, po motinos mirties į banko sąskaitą pervedė tik dalį jai priklausančio palikimo. Nagrinėjant bylą Liudmila viešai teigė, jog ji ir toliau tiki, kad Patrikas iš tiesų yra nekaltas dėl brolio Vasilijaus nužudymo.

Taip baigėsi viena garsesnių bylų carinio Vilniaus istorijoje. Liudmila Buturlina Buivydiškių dvare gyveno iki pat 1940-ųjų, kai visą turtą perėmė sovietų valdžia.

Žurnalas „Огонёк“ apie teismo procesą