Sveikindamas Rokiškį su pagirtina iniciatyva „Blogerių savireklamos savaite“, skirta pagyvinti tinklaraštininkų tarpusavio ryšius ir kartu populiarinti tinklaraščius už gildijos ribų, teikiu savo nominacijas, vertas platesnio dėmesio (abėcėlės tvarka):
burgis.lt
Unikalus pedagogas, kovotojas už savo principus ir puikus pedagogas.
cininas.lt
Kas yra nepriklausomas teisėjas? Audrius Cininas rodo asmeninį pavyzdį.
iskauskas.lt
Stabilus ir nuoseklus platesnio požiūrio į pasaulį autorius. Nereikia gaudyti tekstų portaluose, viskas vienoje vietoje.
jurisprudencija.wordpress.com
Įdomiausi Tomo įrašai, kai jis aktyviai kritikuoja užsistovėjusį teisininkų klano vandenį. Tiesa, anksčiau tokių įrašų buvo daugiau.
kiskis.eu
IT ir kitų inovacijų teisė – nors kai kada sunku sutikti, bet dar sunkiau būna tokiais atvejais argumentuotai ginčytis. Neabejotinas savo srities teisėje lyderis.
komjaunimas.lt
Kai BNS kokybę jungi su subjektyviai smagiomis įžvalgomis, dažniausiai gauni gerą turinį.
maldeikiene.lt
Formato naujokė ir žodžio kišenėje neieškanti ekonomistė. Galiu tik palinkėti, kad motyvacija rašyti nedingtų – įdomus ir neįprastas požiūris.
minervosblogas.lt
Esu subjektyviai papirktas – klasiokė yra klasiokė. O ir turinys man neįprastas.
pinkcity.lt
Viena pirmųjų kolegių dar iš BLOGas.lt laikų – gera vieta perskaityti, ką verta skaityti iš naujų/senų knygų, ir šiaip gera vieta pamatyti pasaulį pro ne-vyriškus akinius.
racas.lt
Kaip ir Tomo atveju, geriausi įrašai vis retesni, tačiau kai toks atsiranda, tai tampa klasika. O liaudies išmintis ir sako: „už vieną muštą – dešimt nemuštų duoda“.
tapinas.lt
Žurnalistinio darbo patirtis yra patirtis. Taškas.
troyyestroy.blogspot.com
Gyvenimo Stebėtojas. Kaip regbio žaidėjas dera su Aleksandru Diuma? Nežinau, kokiu būdu, tačiau mišinys puikus.
Į TOP’ą netilpo, tačiau paminėti ir pagirti būtina:
INK’ai ir Kęstutis Gečas
Daugelyje vietų išmėtatos puikios įžvalgos – kažkiek dansu.lt, kažkiek LinkedIn’e, kartais portaluose
kašuba.lt
Šiuo metu nepasiekiamas nepakartojamo matematiko tinklaraštis – kažkiek primena Burgį, tačiau labiau „crazy“
Rokiškis
Kaip vertinti tinklaraštį, kurio pusė įrašų – idealūs, o kita pusė – totalus buliaus šūdas? Reikia skaityti ir permanyti.
dansu.lt
Už tai, kad sugebėjo išlikti ir pergyventi konkurentus
commonsense.lt
Nemirštantis feniksas. Puikios įžvalgos, tik pastaruoju metu gana retos.
This case study explains one of the propaganda technologies used to manipulate public opinion.
A half-truth is a deceptive statement that includes some element of truth. (Wikipedia)
Beer industry is under constant competitive pressure worldwide. During1990-ies Carlsberg came into the Baltic markets via acquisitions of local breweries – Saku (1991, Estonia), Aldaris (1992, Latvia), Utena (1997, Lithuania) and Švyturys (1999, Lithuania). Initially all of them were owners of local brands, but due to comparatively small markets concentration was inevitable.
Closing down Aldaris in Latvia
Case of Aldaris factory closure was presented at Baltic PR Awards 2014, where it achieved 2nd place in Corporate Communication category with a case named “Communication of Aldaris Business Strategy Change”.
As the story continues, the company keeps to it’s promises – opens museum in April 2015, aims for a small volume production.
Latvian best-practice is in the process of multiplication in Lithuania
As from corporate perspective decision to take similar path in neighbouring country was easy and well argued. A single production line can easily cover all Baltic states from one production plant. But at the same time such decision marks the need for a careful preparation on labor, branding and other potential conflicting issues.
Meantime from consumer perspective a beer produced in his town and brought from another country (even from another side of the same country) is a completely different issue. Not to forget hard competition from smaller local breweries.
It is even more important, when media in Lithuania as early as 2011 was reporting about Švyturys’ trade union, which was warning about corporate plans to discontinue beer production in Klaipėda plant and move it to Utena.
Deconstruction of a Half-truth
From a public relations perspective Carlsberg Group strategy consist of simple idea:
announce a nice-to-have target (beer museum, craft beer production line etc.)
present a clear road map to reach it
make sure the target implies at least temporal closure of ongoing production
be unclear what would the future production look like, do not expand on the lay-offs and/or other trade-union related issues
In Lithuania, where Švyturys has a lengthy history of sponsorships with the “sacred” national basketball team, it is a rare thing to notice something negative about the company, therefore no tough questions were to be expected.
Such was a best-practice plan to be used in Lithuania and it went just so… Major news portals simply usedcorporate press release and had not a single doubt about the true nature of the initiative.
Conclusions?
We cannot stipulate, whereas reconstruction will be real or just a simple lie to calm down potential negative public reactions. In any case, as long as today no voice from trade unions, market analysts or NGO’s has troubled the corporation in it’s quest to solve a difficult corporate development issue without any public resistance.
Looking from a civil society perspective questions still remain untouched – are public media still our watchdogs?
It was a great honor and professional pleasure to spend half a year participating in the process of drafting Information report (REX/432) for the European Economic and Social Committee. Rapporteur Indrė Vareikyte invited me as an expert for the Study Group of the Section for External Relations.
The final document (downloadable DOCX versions in 23 EU languages) was uninamously adopted in the EESC plenary session on April 28th and has become the first official EU position paper on Russian propaganda adopted by EU institutions.
Morning show „Labas rytas, Lietuva“ on Lithuanian national TV provided an opportunity to present main findings for the Lithuanian audience:
A couple of weeks later (on June 13th) the European Parliament adopted a closely related report by Gabrielius Landsbergis „On the state of EU-Russia relations“ (reference number 2015/2001(INI)).
Both documents have already become an important background for further discussions on a pan-European level. As requested by the Council of the European Union meeting in March:
13. The European Council stressed the need to challenge Russia’s ongoing disinformation campaigns and invited the High Representative, in cooperation with Member States and EU institutions, to prepare by June an action plan on strategic communication. The establishment of a communication team is a first step in this regard.
It is expected, that the upcoming meeting on June 25-26 will discuss and approve a detailed action plan prepared by the High Representative’s (Frederica Mogherini) office. The plan itself should also encompass ideas mentioned both in EESC and EU documents.
Weekly news analysis „Savaitė“ on Lithuanian national TV has presented these issues in the context of ongoing issues:
Once again congratulations for the team and Indrė for the marvelous achievement as a EESC member!
Praėjusių metų rudenį teisėjaujant „Baltic PR Awards 2014“ konkurse teko stebėti ir latvių organizuotą krizės simuliaciją. Tada ir kilo mintis, jog panaudojęs įvairią susikaupusią medžiagą tą patį galiu pasiūlyti ir būriui kolegų iš Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos.
Didžioji dalis medžiagos vienaip ar kitaip jau buvo sukurta keliuose verslo projektuose, taip pat lavinant praktinius skirtingų aukštųjų mokyklų studentų įgūdžius.
Iššūkis Nr.1 – scenarijus turi įtraukti ir kurti naudą skirtingų sričių specialistams
Ruošiant ir vykdant krizės simuliaciją atskiroje įmonėje ar organizacijoje parinkti scenarijų yra gana paprasta – dažniausiai naudojama viena iš labiausiai tikėtinų galimų krizių situacijų (pavyzdžiui, statybinėje įmonėje – nelaimingas atsitikimas objekte, politinėje partijoje – asmeninis lyderio skandalas, gamybinėje įmonėje – žala dėl nekokybiško produkto ir t.t.).
Tuo metu LRVS jungia profesionalus, dirbančius įvairiose pramonės ir paslaugų srityse, jų organizacijos skiriasi valdymo ir nuosavybės formomis.
Be to, krizės simuliacijoje dažnai integruojamos kelių sričių užduotys (pavyzdžiui, šalia komunikacijos gali būti sprendžiamos bendrosios vadybos, finansų, žmogiškųjų išteklių ir kitų sričių užduotys), kurios dirbant vien komunikacijos specialistams nėra svarbios.
Iššūkis Nr.2 – kiekviena komanda turi patirti kuo įvairesnes situacijas
Jeigu praktinės simuliacijos būtų komunikacijos profesionalų kasdienybė, galima būtų pasiskirstyti rolėmis ir „šlifuoti“ reikalingas kompetencijas gilinantis į vienos ar kitos situacijos subtilybes.
Tačiau praktikoje mokymų programos nėra tiek dažnos, todėl šiuo kartu teko taip „susukti“ simuliacijos scenarijų, kad jo vingiuose visoms komandoms (šiuo kartu jų buvo 4-ios) tektų kuo įvairesnės situacijos:
gynybinės (kai reikia reaguoti į realius ar potencialius kaltinimus);
galimybių (kai situacija suteikia galimybę proaktyviai atakuoti);
„spąstų“ (kai iš komandos tikimasi klaidingo sprendimo);
netikėtumo (kai anksčiau numatytas komandos veikimo kelias pakeičiamas/tampa neįmanomas dėl specialiai pakeistų išorinių sąlygų);
laiko trūkumo (kai būtina pasiskirstyti funkcijas ir vykdyti jas lygiagrečiai).
Iššūkis Nr.3 – kūrybiškumo ir masto balansas
Kiekvieną kartą vadovaujant simuliacijos eigai kyla ta pati dilema – kaip ir kiek skatinti kūrybiškumą, tačiau nerizikuojant eigoje suplanuotomis situacijomis?
Jeigu pernelyg atverti veikimo galimybes, kūrybiški žmonės greitai sugalvos tokių idėjų ir sprendimo būdų, kurie padarys neįmanomomis iš anksto suplanuotas komandų situacijas. Taip nukentėtų atskirų kompetencijų ugdymo sritys. Tačiau pernelyg suspaudus veiklos erdvę dingsta simuliacijos žaismingumas ir realumo iliuzija.
Kartu pernelyg atviros kūrybiškumo ribos kelia pavojų, jog simuliacijos koordinavimas gali užtrukti gerokai per ilgai. Pavyzdžiui, reaguojant į simuliacijos dalyvių kūrybinius sprendimus visada tenka koreguoti simuliacijos eigą/turinį. Todėl dalyviams teikiant pernelyg daug kūrybiško turinio kyla pavojus, jog simuliacija gali gerokai užsitęsti laike.
Iššūkis Nr.4 – techninė logistika
Kompiuterinių žaidimų kūrėjams dažnai kyla klausimas, kaip surasti balansą ir suteikti tokias valdymo priemones žaidimo dalyviams, kad mokymasis netruktų pernelyg ilgai, tačiau ir kad galimybės dalyvauti žaidime būtų realios.
Lygiai taip ir krizės simuliacijoje idealus naudojamų įrankių sąrašas visada palieka abejonių. Ar užtenka pagrindinę informaciją pateikti raštu? Ar reikalinga audiovizualiniai priedai? Ar reikalauti asmeninių kompiuterių naudojimo iš visų dalyvių ar tik komandos lygiu? Ar leisti tiesioginį bendravimą, ar tik su koordinacinio centro priežiūra? Ar gali dalyviai derėtis gyvai? Ar naudotini realių įvykių formatai (pavyzdžiui, gyva spaudos konferencija)? Ir taip toliau.
Multiplikuojant ir didelėse organizacijose plačiau diegiant simuliacijų praktiką kaip mokymų proceso dalį dėl kaštų taupymo dažnai naudojami virtualūs kompiuterizuoti modeliai. Tačiau tai, kas tinka tiesiniams procesams (pavyzdžiui, pardavimo), gerokai sudėtingiau gali būti pritaikoma sunkiau nuspėjamų situacijų modeliavimui. Juo labiau, kad komunikacijos mokymuose būtinas intelektualus grįžtamasis ryšys – t.y. simuliacijos koordinatorius turi įvertinti kuriamą turinį ir pagal jį koreguoti bendrąjį scenarijų.
Kas toliau?
Pirmojoje LRVS krizės simuliacijoje dalyvavo net 13 komunikacijos specialistų. Iš asmeninės praktikos – 12-16 dalyvių yra optimalus skaičius, kai galima suformuoti 3-5 komandas. Taip kiekvienas dalyvis priverčiamas dalyvauti idėjų ir turinio kūrimo procese.
Didėjant dalyvių skaičiui reikia ne tik sudėtingesnio koordinacinio mechanizmo, bet ir daugiau dėmesio skirti atskirų komandos narių indėliui/kontrolei – kitaip simuliacijos nauda telkiasi tarp kelių veikiančių komandų lyderių.
Kokias pamokas verta prisiminti iš pirmosios simuliacijos patirties?
Galimas išankstinis komandų paskirstymas (problema – dėl registruotų, bet neatvykusių dalyvių gali susidaryti netolygios komandos);
Būtų naudingos smulkiau detalizuotos taisyklės apie informacijos judėjimą tarp komandų ir tarp simuliacijos centro;
Galimas privalomas kompiuterizavimas (t.y. visi dalyviai turėtų turėti asmeninius įrenginius, kuriais gautų/siųstų informaciją);
Įmanoma dalies informacijos skelbimą perkelti tik į virtualią erdvę (be popierinės kopijos), minimaliu atveju – el.paštu;
Aiškesnis realaus ir simuliacijos laiko derinimas (tariamo simuliacijos laiko kaitos atvaizdavimas realiu laiku).
Ačiū kolegoms už dalyvavimą, o MRU už suteiktą galimybę pasinaudoti puikia auditorija.
Šis tekstas – pirmasis iš serijos, kurioje nagrinėsiu galimas manipuliacijas Lietuvos viešąja erdve, kokios technologijos gali būti naudojamos informaciniuose konfliktuose ar net karuose.
Gegužės 19-ąją, antradienį, Latvijos nacionalinis televizijos kanalas LTV parodė laidą „1:1“ („viens prieš vieną“), kurioje žurnalistas Gundars Rēders kalbino einančią pareigas Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Transliacija įvyko prieš pat gegužės 21-22 dienomis vykusį vieną pagrindinių Latvijos pirmininkavimo Europos Sąjungai renginių – Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimą.
Interviu sukėlė didelį susidomėjimą ne tiek dėl Dalios Grybauskaitės dalykinių minčių, o kiek dėl interviu pabaigoje įvykusio apie pustrečios minutės incidento, kurio metu Dalia Grybauskaitė atsisakė atsakinėti į iš anksto nesuderintus klausimus ir pareikalavo šią interviu dalį „iškirpti“ bei jos nerodyti.
Originalus interviu įrašas anglų kalba
Visas interviu anglų kalba skelbiamas čia, o žemiau pateikiama incidento ištrauka.
Pagrindinės Dalios Grybauskaitės citatos (paryškinimai – mano):
[..] I think, that we not agreed on these questions and I don’t want to talk. We agreed on questions and you don’t try to drag me on 40 minutes. If you finished with your questions, we’ve finished.
[..] It was not agreed questions. Already third question is not agreed and you please cut these questions out.
[..] It was not agreed questions. I am sorry, I am not prepared to answer, so I think we can finish. We can finish.
[..] If it was agreed. Not agreed – I am sorry. It’s not possible.
[..] Sorry, no, sorry, no no. It’s not. I cannot finish with such questions. If you don’t want to ask the questions agreed, then we are finished. So, that’s it. Thank You.
[..] You cannot ask non agreed questions for President. And that’s not the case and I am not giving such kind of interviews. You agreed with my office and only these questions can be asked. That’s it.
Kas čia vyksta? (situacijos dekonstrukcija)
Interviu – žurnalisto pokalbis su valstybės, visuomenės, kultūros arba kokiu kitu veikėju, skirtas spaudai, radijui arba televizijai (pagal TŽŽ).
Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę, jos 25 straipsnyje nustatyta, jog neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Visuomenės informavimo įstatymo II skyrius skirtas informacijos laisvei ir jos apsaugai, o konkrečiai:
4 str. [..] Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. [..]
10 str. [..] Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas reglamentuoja taip pat:
10 straipsnis. Žurnalistas neprivalo derinti galutinį savo kūrinio variantą su informaciją suteikusiu asmeniu, nebent tai prieštarautų žurnalisto ir informaciją suteikusio asmens išankstiniam susitarimui dėl rengiamos informacijos suderinimo prieš ją paskelbiant viešai.
24 straipsnis. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai turi būti laisvi ir nepriklausomi.
25 straipsnis. Vykdydamas savo veiklą žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.
Taigi, situacijoje susikerta du pamatiniai visuomenės informavimo principai:
žurnalisto nepriklausomumas;
susitarimų su cituojamu asmeniu laikymasis.
Kyla klausimas, ar išankstinis Prezidentės atsisakymas (kartu tai ir esminė interviu atsiradimo sąlyga) diskutuoti kažkuriomis temomis yra teisėtas ir etiškas? Ar žurnalisto gudravimas, iš anksto neaptariant dalies temų, yra pateisinamas, nors formaliai ir pažeidžiantis etikos ribas?
Manipuliacija ar tik jos požymiai?
Faktinės incidento aplinkybės atitinka manipuliacinę technologiją, patenkančią į „Darbotvarkės valdymo“ (angl. agenda control arba agenda setting) grupę.
Toks modelis leistų Daliai Grybauskaitei išvengti „nepatogių“ temų ir viešoje erdvėje pasirodyti tik teigiamai ją apibūdinančiose aplinkybėse.
Prezidentūros pozicija po visuomenės reakcijos
Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, komentuodamas incidentą „Žinių radijo“ laidoje „Dienos tema“ teigė (visas laidos įrašas), jog prezidentė kelia aukštus reikalavimus sau ir, gerbdama auditoriją, nori kalbėti tomis temomis, kurios buvo sutartos ir kurios yra svarbios. Tai yra pagarba ir patiems žurnalistams, ir pagarba klausytojams, žiūrovams – kad gautų kokybišką informaciją. Prezidentė kalba visos šalies vardu, ne vien už save, todėl tai ypač svarbu, kai kalbama apie Lietuvos poziciją ne Lietuvos auditorijai.
Jo teigimu, su žurnalistu buvo tartasi kalbėti Rytų partnerystės forumo klausimais. O šiame kontekste kalbėti apie tikrai svarbią tragediją (red. past. – sugriuvusią „Maxima“ parduotuvę), kuri įvyko toje šalyje, ir tam tikras detales komentuoti, kur yra praėjęs ilgas laiko tarpas, būtų neatsakinga.
Vėliau kalbėdamas „Lietuvos radijo“ laidoje „60 minučių“ Prezidentės patarėjas paaiškino (visas laidos įrašas), jog Latvijos televizija su Dalia Grybauskaite derino temas, o ne klausimus. Tai yra įprasta tarptautinė praktika, taikoma visus šešerius Prezidentės vadovavimo metus. Tokia praktika buvo vadovaujamasi ne tik bendraujant su Lietuvos žiniasklaidos atstovais, bet ir su tarptautine žiniasklaida, pavyzdžiui, CNN ar BBC.
Prezidentės patarėjas atskleidė, kad tam tikro nesusikalbėjimo įvyko dar derinant interviu. Tiek vienos, tiek kitos pusės lūkesčiai galėjo skirtis ir pasekmės atsispindėjo pačiame interviu.
Buvo susitarta dėl pagrindinės temos – Rygoje vyksiančio Rytų partnerystės viršūnių forumo. Kadangi tema tikrai svarbi ir reikalauja atsakingo požiūrio dėl įtemptos geopolitinės situacijos, šoktelėjimas į kitas temas, dėl kurių nebuvo tartasi, galėjo tiesiog išmušti iš vėžių.
Mindaugas Lingė atkreipė dėmesį, kad paprasčiausias žurnalistų užsiminimas, jog bus norima išgirsti Dalios Grybauskaitės poziciją ir kitais klausimais, būtų pagelbėjęs ir nebūtų kilę nesusipratimų. Temas norima sužinoti iš anksto tam, kad interviu metu nebūtų išreikšta neaiški, netiksli pozicija, kurią po to reikėtų tikslinti ar kuri galėtų pasikeisti.
Prezidentės kritikų pozicija
Kaip „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“ (visas laidos įrašas), reportažo pradžia apie 18:00) teigė Rimvydas Valatka, interviu įrašas iliustruoja, jog Prezidentė paniekinamai vertina Lietuvos žiniasklaidą, jai interviu duoda labai retai.
Patį incidentą ekspertas vertina kaip žemiausio viešųjų ryšių lygio pavyzdį, netinkantį Prezidentui. Neįsivaizduotina situacija, kai įmanoma prieš interviu aptarti temas ir klausimus. Prezidentė sumenkino Lietuvos kaip europinės valstybės įvaizdį Latvijoje.
Tokią poziciją palaiko ir kolega Mykolas Katkus, kuris rašė:
Latvijos tviteris (čia kaip mūsų FB) sprogo neigiamais nuomonės lyderių komentarais (kaip antai: demokratinės šalies prezidentas privalo atsakyti į visus klausimus? Ar Lietuvoje taip įprasta neatsakinėti į klausimus? Vargšė Grybauskaite – gali atsakyti tik į parengtus klausimus). Šiaip jau Latvijos elitas mūsų Prezidentę mėgo ir vis lygindavo su nelabai vykusiu Berzinšu. Pernakt situacija pasikeitė – ir tai nėra gerai Lietuvos interesams Latvijoje.
Šiaip jau tai nebūdinga mūsų prezidentei, kuri paprastai su užsienio žiniasklaida tvarkosi geriausiai iš visų mūsų politikų ir turi labai stiprų įvaizdį užsienyje. Gaila.
Tuo netruko pasinaudoti Prezidentės kritikai Latvijoje. Jie situaciją įvertino taip:
Именно в эти моменты “железная Даля” была вынуждена становиться человеком – , измученно поворачивать голову, в поисках поддержки со стороны. В эти моменты и проявлялась ее истинная, глубинная суть, не столь открытая и демократичная, как это было задумано перед началом беседы.
Alternatyvią įvykių versiją pateikė alternatyvių energijos šaltinių ekspertas Martynas Nagevičius. Jo manymu, Dalia Grybauskaitė susierzino ne dėl to, kad jos paklausė apie vienos lyties asmenų santuoką. O todėl, jog gavusi klausimą suprato, kad prieš tai, kalbėdama apie imigracijos į ES problematiką, ji supainiojo žodžius ksenofobija ir homofobija. Tada susierzinusi padarė dar vieną klaidą – atvirai pamelavo, kad vienos lyties asmenų santuoka yra „not on agenda“ Lietuvoje (gal pamiršo tai įteisinantį įstatymo projektą, pateiktą grupės Seimo narių?). Suvokusi, kad ką tik pamelavo ir tai yra labai lengva išsiaiškinti, ji ir išliejo visą erzelį ant žurnalisto.
Kita Prezidentę ginanti versija – neva šis interviu (ir žurnalisto provokacija) buvo specialiai suorganizuotas Kremliaus su viltimi, jog viešas skandalas sumažins jos norą užimti ryžtingą anti-Kremlišką poziciją Rygos susitikimo metu.
Interviu kaip komunikacijos strategijos dalis ir veidrodis?
Jau minėtoje „Žinių radijo“ laidoje teko sudalyvauti ir man, kur dėsčiau savo pastebėjimus:
Tokia Prezidentės komunikacija nėra nauja – siekis riboti improvizacijų skaičių ir remtis labai aiškiai nubrėžtomis vertybinėmis gairėmis aiški nuo pat 2009 rinkimų kampanijos, po jos sekusių Audronės Nugaraitės ar Lino Balsio pasitraukimų iš komandos;
Siekis nesinaudoti interviu yra paaiškinamas asmeninėmis Prezidentės būdo savybėmis – komunikacijos formų ribojimas padeda išlaikyti norimą istorijos pasakojimo būdą, nerizikuojama nuklysti į slidžias temas ar suklysti skubant ar improvizuojant. Deja, kartu tai reiškia, jog skaidrumo ir atviro savybės pas tokį lyderį yra diskutuotinos.
Aukšto lygio lyderis negali sau leisti emocingai reaguoti net į akivaizdžias žurnalistų provokacijas. Turi būti bent minimalūs įgūdžiai suvesti situaciją į humorą ar bent į sausą „šiuo metu nesu pasiruošusi atsakyti į šį klausimą“. Jokiu būdu negalima beveik agresyviai kontr-pulti žiniasklaidos atstovo.
Tą pačią temą vėliau nagrinėjo ir „Lietuvos ryto TV“, kurios laidoje „24/7“ (reportažo įrašas) teko vėlgi pasidalinti savo pastebėjimais:
Unikalu ar yra ir kitų pavyzdžių?
Ne Dalios Grybauskaitės naudai kalba sausa statistika – lietuviškoms žiniasklados priemonėms Prezidentė yra davusi vos keletą interviu (kažkada Indrei Makaraitytei iš TV3, 2014-ųjų rudenį atsakinėjo į nykius „peliukų“ klausimus iš LNK/InfoTV, taip pat keletui regioninių laikraščių).
Kodėl ir kaip režisuojami „žiniasklaidos interviu“ puikiai atskleidžia Vladimiro Putino spaudos konferencija, kurioje demonstratyviai buvo leista užduoti aštresnį klausimą neva-oponentei (iš tiesų – krikšto dukrai) Ksenijai Sobčiak.
Vladimiro Putino klausimas-juokelis (įraše apie 1:20), skirtas renginį moderavusiam atstovui spaudai Dmtrijui Peskovui tik ironiškai atskleidžia realius renginio užkulisius, kai net opozicija (ir juokai apie ją) yra suvaidinama, o nieko nenutuokiantys žiūrovai turi progą gėrėtis viską puikiai išmanančiu ir „teisingą“ poziciją deklaruojančiu lyderiu.
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
