Pasirodo, praėjęs G-8 posėdis Kremliui iš tiesų svarbus. Iš pradžių vargšas Vovka gaudo vaikiščius, bučiuoti jiems pilvus. Po to galų gale demonstratyviai pribaigia tokį patogų amžinam rusų bauginimui Šamilį Basajevą. Taip šildomas atšalęs maistas, kuris, tikėjosi Kremliaus politiniai šachmatininkai, turėjo bent į nepatogią padėtį pastatyti bent kelis neformalaus pasaulio lyderių susirinkimo dalyvius.
G-8 dar ne taip seniai buvo G-7, todėl Rusija puikiai suvokia, kad energetikos kainų kozirį būtina naudoti dabar. Kitu atveju gresia, jog ramesnė ekonomika gali sužlugdyti Rusijos ambicijas šį elitinių valdininkų klubą paversti lyginiu skaičiumi. Tačiau energetikos koziris kelia didžiosios G-7 narių dalies dirglumą, todėl į darbotvarkę būtina įtraukti bent keletą temų „atsipalaidavimui“, o tiksliau – dėmesio ir įtampos mažinimui. Šilti jausmai, bendras su JAV priešas – teroristai – tam puikiai tiko ir tapo priemone demonstruoti naujojo darinio vienybę.
Tačiau trumpalaikė Kremliaus sėkmė – itin pavojingas miražas. Artimųjų Rytų naftos doleriais finansuojama islamo sklaida gresia tapti akmeniu, rišamu Maskvos kunigaikščiams po kaklu. Maskvos reveransai su Iranu branduolinės energetikos srityje gali lengvai virsti Raudonojoje aikštėje nusileidžiančiu ne pokštaujančiu JAV pilotu, bet pusę buvusios sostinės sulyginančiu branduoliniu užtaisu.
Kaip bebūtų paradoksalu, tačiau mūsų – Lietuvos – priešo priešai ir vėl tampa mūsų draugais. Nors būtent mes – pirmoji Abiejų Tautų Respublika – prie Vienos sustabdėme Osmanų imperijos (ir kartu – islamo) plitimą į Europą, tačiau būtent Kazanės, Astrachanės, Krymo bei kiti chanai dažnai tapdavo ir mūsų sąjungininkais kovoje prieš Maskvos tironus.
Šiandien mus vėl jungia du interesai. Pirma, nors formaliai ir pirmaklasių pavyzdžiu kartodami NATO šeimininkės – JAV – nurodymus (puikus pavyzdys – neteisėti slapti JAV kalėjimai ir kaliniai Europos Sąjungoje), tačiau turim akivaizdžiai priešingą poziciją, nei „teroristų“ atakuojamos JAV ar Rusija. Iki paskutinio kraujo lašo galima ginčytis, jog Antanas Kraujalis ir Šamilis Basajevas – vienodais principais besiremiantys laisvės kovotojai. Net ir baisėdamasis bin-Ladeno veiksmais, manau, kad islamo išpažinėjai turi teisę ginti savo kultūrą ir nepasiduoti JAV diktatui. O pasirenkamos priemonės ir jų pagrįstumas gali būti vertinamos tik sprendimą priimančio asmens aplinkos etikos ir moralės normomis (lygiai kaip JAV ir Rusijos nori „naikinti terorizmą už šalies ribų“, taip pat pateisinami ir bin-Ladeno veiksmai Niujorke).
Antra, žymiai pragmatiškesnis pagrindas jungtis draugėn su šiandienos chanais – Maskvos kunigaikštystės sužlugdymas. Nors branduolinė Kremliaus ataka galėtų būti pateisinama tik atskiros tautos sunaikinimu (tokią priemonę jau iš esmės argumentuotai galėtų naudoti likusių gyvų čečėnų dalis), tačiau ciniškai vertinant Lietuvos perspektyvas, tokia priemonė panaikintų didžiulę imperiją ir atvertų kelius naujai plėtoti savo įtaką Rytuose. Chaosas reikštų didžiulius pavojus, tačiau kartu istoriškai kartotų galimybę rengti naujus – šį kartą ne galvažudiškus, tačiau ekonominėmis priemonėmis paremtus ekspansionistinius Lietuvos planus. Aišku, dalį grobio ir vėl reikėtų dalintis su chanais – tebūnie jis Turkmenbašy, Nursultanas Nazarbajevas, amžiną atilsį Džocharas Dudajevas, Machmudas Achmadinedžadas ar visiškai naujas kovos prieš Maskvą partneris.
P.S. šis tekstas – tik ciniškai pragmatiškas Lietuvos situacijos nagrinėjimas.
Paskelbta savaitraštyje „Atgimimas“
Paskelbta www.delfi.lt
