Author: Liutauras (Page 189 of 216)

Norite sukurti naują „Microsoft“? Kartojate Vareno Bafeto (Warren Buffet) kelią įsigydami ir pardavinėdami įmones? O gal svajojate apie praktinį vandenilio energijos panaudojimą pramonėje? Galbūt jums tai ir pavyks, tačiau jau dabar aišku, kad mažiausiai į vieną plėtros lauką pavėlavote –  nauji visuomenės ir atskirų jos grupių nuomonę tiriantys įrankiai jau sukurti. Belieka išmokti jais naudotis.

Tai įžanga į mano straipsnį, kurį skelbia šiandien pasirodžiusi „Verslo klasė“. Kai kurie svarbiausi akcentai:

• internetą valdo vartotojų kuriamas turinys, tai įdomiausia lankytojus dominančios informacijos rūšis;
• blogai – de facto naujieji žiniasklaidos lyderiai;
• lietuviškojo interneto lankytojai labai linkę garbinti kelis stambiausius tinklalapius;
• net ir Lietuvoje populiariausi blogai gali lengvai konkuruoti su įprastine žiniasklaida;
• vartotojų kuriamas turinys labai įvairus – diskusijos, audiovizualinė informacija, realiu laiku keičiamas turinys, etc.;
• naujasis Visuomenės informavimo įstatymas blogus laiko žiniasklaidos priemone;
• JAV vyksta ginčas, ar blogeriams pripažįstamos žurnalistų teisės ir pareigos;
• Ričrdas Edelmanas teisus: „anksčiau rinkodara kontroliavo vartotojus, dabar vartotojai ima kontroliuoti rinkodarą“;
• „Google AdWords“, „Google AdSense“, „Google Analytics“ – tai keletas naujųjų nuomonės tyrimų įrankių;
• „Technorati“ stebi 50 mln. blogų, apie 2,7 mlrd. blogų įrašų;
• naujų informacijos šaltinių valdymas – naujas iššūkis kiekvienam iš mūsų.

Pilną tekstą „Verslo žinių“ prenumeratoriai ras www.vz.lt.

Ši savaitė neišvengiamai tapo mano knygos blogo savaite. Tikiuosi, naujiena iš tiesų sudomino būsimos knygos skaitytojus, o žiniasklaida naujojo blogo netraktuos kaip naujo savo konkurento 🙂

Įdomiausia, ar blogo eksperimentas pasiteisins?!

Kartais pagalvoju, gal Lietuvoje blogosfera virsta įdomiu reiškiniu, kai blogeriai neturi savo blogų, o savo komentarus (turiu omeny kokybinius atskirų sričių komentarus, o ne emocinius blogus) teikia rinką monopolizavusioms interneto svetainėm?.

Anądien įsijungiau televizorių ir net sustingau – Lietuvoje krizė!

Pažiūriu už lango – o ten šviečia ta pati pavakario saulė, svirpia žiogai ir vėstantis oras kviečia ramiai sau vaikščioti po parkus ar net gatves. O veidai televizoriuje pasakoja ir rimtomis rūpintojėlių pozomis kažką sprendžia.

Pirmoji mintis – sprogo Ignalinos atominė elektrinė, virš mūsų (ir mumyse) plauko ir sėda tūkstančiai radioaktyvių dalelių, todėl artimiausiomis savaitėmis nupliksime, o po kelių mėnesių neišvengiama spindulinė liga. Kad ir kaip būtų džiugu, iki šiol ramiai sau maigau kompiuterio klaviatūros klavišus, o plinku įprastu, nors ir šiuolaikiškai pagreitintu, tempu.

Antrasis žaibas mintyse atnešė nuojautą, galbūt mus vėl puola rusai ir šį kartą sprendžiamas klausimas, ar šiauliečiai kumščiais prikels įkalusius NATO lakūnus pirmiau, nei rusas spės įbesti savąjį naikintuvą kur nors arčiau Lietuvos centro? Bet nei Kalašnikovo, nei alternatyvių NATO standartus atitinkančių įnagių, pasirodo, į rankas irgi neteko paimti.

Tada pradėjau klausytis. Pasirodo, krizė politinė. Jos pradžia – šuniškos privilegijos, pasmaugusios porą Seimo koridorių klapčiukų, vieną partiją, neaiškų trijų simbolių rinkinį AMB, išgąsdinusios baikštų Urdomos kniazių. Pasirodo, krizė esminė, griaunanti valstybės pamatus.

Esą rožinė, žydra ar kitokios spalvos vėliavas nešiojanti Vyriausybė yra kaip oras, be kurio negali gyventi Lietuvos žmonės. Vėl save gaudau ir tikrinu, ar iš tiesų jau porą savaičių esu kaip į krantą nevakarietiško žvejo išmestas ešerys? Ir vėl atvirkščias rezultatas – esu kaip tas belgas tanke.

Tačiau tas nerimas taip lengvai nepaleido. Dėl šventos ramybė pasiėmiau vaikystės laikų gastronomo nuotrauką ir nusinešiau į eilinę šiandienos šventyklą, t.y. prekybos centrą. Pabandžiau lyginti – o nuotrauka nuo šiandien vis dar skiriasi kaip diena ir naktis. Vadinasi, sau pamaniau, pasaulis vis dar stovi ant savo kojų, penkių rūšių juodos duonos kepalai guli, o aštuoniolika skirtingų dešrų ringių sukabintos. Iš dalies nusiraminau, nes krizė mano pilvo nepalies.

Dėl šventos ramybės peržiūriu paskutinę verslo statistiką. Nors bendras prekybos deficitas didėja (suprask, nuolat iš užsienio daugiau perkam, nei jam parduodam), tačiau faktas, kad perkam ir valgom daug (net statybininkai, sako, dabar valgo daugiau nei mūsų tarnai, kitaip – valstybės tarnautojai). Visokius rubikonus keikiam, tačiau Europos krepšinio čempionatą jau turėsim kur priimt. Sako, gal net porą komandų į Eurolygą kitąmet prastumsim.

Toks apsiraminęs ir grįžau namo. Vėl įsijungiau televizorių, o ten vėl apie krizę. Gal jiems klimaksas? Nebūtų keista. Regis, Seimo kadencija įpusėjo, o vyrams dažniausiai irgi apie ketvirtąją penktąją dešimtį problemų būna. Tokia, matyt, ir krizė. Paieškos seimūnai jaunų merginų, palakstys – žiū, ir baigsis krizė. O mes tik tyliai į ūsą juoksimės, kad krizė tik jų galvose ir tebuvo..

Paskelbta www.lrytas.lt