Author: Liutauras (Page 162 of 216)

Kai antrą dieną portfelis mažėja po 1-2 proc., tai sunerimti gali bet kas..

Būčiau labai už, jeigu Valdemaras Tomaševskis sugebėtų pareikalauti mero posto. Labai palaikyčiau. Keista, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija tokio reikalavimo neiškėlė iš pat pradžių. Būtų visai įdomi alternatyva dviems pasipūtelių koalicijoms.

Idant kova už blogerių teises tik prasideda, tai vakar, remdamasis LR Seimo „Viešosios informacijos rengėjų akreditavimo Lietuvos Respublikos Seime taisyklėmis“, el. paštu ir faksu pateikiau užpildytą anketą akreditacijai.

Kaip manote, ar išduos Seimo ryšių su visuomene skyrius akreditaciją? Gal kas nori lažintis? 🙂

Papildymas: „New York Times“ apžvalgininko Viljamo Safairo (William Safire) nuomonė:

Tūlas pilietis galėtų naiviai tikėtis, kad išrinkti politikai savivaldoje susikaups, pasiraitos rankoves ir kibs į darbus. Tūlas pilietis galėtų pilietiškai perskaityti visas politinių partijų programas. Tūlas pilietis galėtų reikalauti, kad valdžią paėmę politikai pradėtų vykdyti savo rinkiminius pažadus. Tačiau… Tūlas pilietis savo darbą atliko. Dabar politikų eilė mėgautis gyvenimo malonumais.

Išaušęs vasario 26 dienos rytas pradėjo naują nepriklausomos Lietuvos gyvenimo etapą. Metas, kai nė viena partija nebesugeba užsitikrinti pakankamos daugumos, tapo beveik visos Lietuvos realybe. Lietuva pasuko upelio, vadinamo Rubikonu, link ir valdžią gaus tie, kurie partinių mokymų ar kitų išminties krislų padedami sugebės mikliausiais ryšiais ir pasiūlymais apipinti visus potencialius konkurentus. „Jūs mums administracijos vadovą – mes jums merą!“ Arba „Jūs atiduodat komunalinį ūkį – mes jums švietimo skyrių!“.

Populistiškiausiai iš nacionalinių partijų tribūnų skambėjo konservatorių lyderiai, pažadėję „derinti interesus“, ginti valstybės interesus, vienur aukoti pėstininką ir jį keisti į rikį ar net valdovę kitoje savivaldybėje. Niekas nebeatsiminė savo darbų planų, numatomų tikslų, priemonių, programų. Net Kazimira Danutė Prunskienė apie ES fondų paramą, kurią gavo „savi“, nebepasakoja nei reklaminiuose dienraščių puslapiuose, nei asmeniškai piliečiams siuntinėjamuose laiškuose su valstybės herbu.

Ką tai primena? Tai primena tuščius „Jaunosios Lietuvos“ pažadus apie aukso kalnus, į kuriuos duris atvers paslapčių valdovai (suprask – sąrašo numeris X). Tokie iki rinkimų žada daug, tačiau po apygardų durų užrakinimo visus savo pažadus pamiršta. Pabandykit paaiškinti – kaip socialdemokratai ir Tėvynės sąjunga, sėdę į tas pačias roges galės įgyvendinti kardinaliai priešingas rinkiminių programų nuostatas? Kaip tokia išsigimusi koalicija nesutrupės nuo pirmo pasitaikiusio klausimo – kam bus skirtas pirmasis naujojo mero tūkstantis? Ar ta suma bus sumažinti mokesčiai naujai savivaldybės teritorijoje steigiamoms įmonėms ar už jį bus nupirkta dar viena lova savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigoms?

Politikai maudosi apgautų rinkėjų balsų jūroje. Maudosi ir skęsta savo pažaduose, kurie grūdami į tolimiausią rinkimų štabo kampą. Ar dar prisimenate bent vieną šūkį? „Pašaukti tarnauti…“, „Vilnieti, aš tavim tikiu…“ ir t.t. Dinozauras AMB atvirai tėškė, ko jam reikia iš debilavotų rinkėjų: „Mes siekiame visur būti valdančiojoje koalicijoje“. Ką ten programiniai tikslai? Ką ten vertybinės nuostatos? Ką ten biudžetų prioritetai? Kad tik obuoliauti, kad ir su pačiu velniu!

Ir tas politikų pasitenkinimas kažkoks nesveikai trumpalaikis, nes kartu akis rėžia jų bejėgiškumas. Kaip tam vienmarškiniui, kuris televizijos reklamoje vidury nakties bėga ieškoti prostamolio. Taip ir politikų viltys dūžta į trumpalaikės laimės bangolaužius. Laimė dūžta, kai pradedama suvokti, kad rinkimų skolų iš būsimųjų pelnų ir sandorių grąžinti nepavyks, kai finansiniai rėmėjai paspaudžia už gerklės. Vištų kudakavimą beprimenantys politikų balsai simbolizuoja viena – rinkėjai liko apgauti, nes ir patiems politikams spėkų žiauriai trūksta..

Paskelbta vz.lt