Author: Liutauras (Page 154 of 216)

Berods, 1990-1991 metais istorijos mokytojo Valdo Šukevičiaus paragintas dalyvavau archeologinėje Utenos kraštotyros muziejaus ekspedicijoje, kuri tyrinėjo Ruklių senkapį. Truputį keista, kai dabar jau visiškai kitomis akimis skaitau anų dienų tyrimų apžvalgas ir mokslininkų išvadas. Mums – 5-6-okams tuomet didžiausią įspūdį darė rasti pinigėliai ir pats faktas, kad visai šalia dar neseniai veikusios lapių fermos gali amžinu miegu gulėti žmonės.

Dabar jau suvokiu, ką reiškia žodis senkapis, kur ir ką galėjo veikti šios piniginės savininkas XVI amžiaus pradžioje – dar prieš Liublino uniją! Dabar jau žinau, kodėl reikėjo nuosekliai 2×2 m² tranšėjomis kasti velėną, ieškoti galimų palaidojimo vietų, atsargiai – milimetras po milimetro – šluotelėmis valyti smėlį iš bočių akiduobių..

Puiku, kad smagūs moksleiviškų vasarų prisiminimai dera su darbu istorijos mokslui.

Linkėčiau muziejininkui Daliui Ribokui dar ne vienos įspūdingos parodos. Ruklių senkapio tyrinėjimai baigėsi 1998-aisiais, tačiau neabejoju, kad darbų pabaigos horizonte tikrai nematyti.

O ką mūsų visų Lietuvos istorijai padarei Tu?

1798 metais paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis mirė Sankt-Peterburge. Palaidotas kaip karalius, tačiau tokia ceremonija, spėju, turėjo atrodyti kaip dar vienas ciniškas juokelis prie Abiejų Tautų Respublikos kapo duobės.

Piešinyje ir nuotraukoje – Romos katalikų parapijos Šv. Jekaterinos Aleksandrietės bažnyčia, kurioje buvo palaidotas paskutinis ATR karalius. Kaip žinia, 1938-aisiais lenkai jį parsivežė. Įdomu, kokia buvo šovinistinio Smetonos režimo reakcija? Ar jiems nekilo noras pareikalauti paskutinio karaliaus Lietuvai?

Bažnyčia įsikūrusi viename pagrindinių Sankt-Peterburge – Nevskio prospekte. Kartu su visa šeima ne kartą po jį vaikščiojom, tik dėmesys tada buvo sutelktas ne ten. O gaila, nes lankiausi dar iki bažnyčios gaisro 1994-aisiais. Dabar tai jau nebeajotina pareiga, vos tik vėl gyvenimas nuves į Peterburgą.

Beje, siūlau paskaityti puikų Benjamino Mašalaičio straipsnį apie Lietuvos valdovų nekropolius užsienyje.

Metodas:

• paimam objektyvų faktą (nedarbo lygį);
• skaičių pateikiam absoliučia, o ne santykine išraiška (t.y. milijonai bedarbių);
• panaudojam eksperto nuomonės ištrauką, kuri neatskleidžia viso konteksto;
• pavienį faktą apibendrinam iki tendencijos (JT deklaracija);
• pažymim TSRS santvarkos privalumus (darbo garantiją), nutylim trūkumus (darbo jėgos kokybę);
• apžvelgiam darbo jėgos situaciją ir pridedam konstruktyvių kritikos elementų;
• reziumuojam, kad socializmas geriau nei kapitalizmas.

Atsimenu, I ar II kurse savo Teisės fakultete kaip studentų teisininkų laikraščio „po teisybei“ žurnalistas klausinėjau: „Kas yra Bilingso metodas?“. Berods, teisingai atsakiusiųjų tuo kartu buvo mažiau nei 5 proc.

Vakar Vilniaus arkivykskupijos šeimos centre teko klausyti eilinę sužadėtiniams privalomo paskaitų ciklo dalį „Šeimos planavimo būdai ir gyvybės vertė“. Neturiu nieko prieš akušerę I.Drūteikienę, tačiau spėju, kad daugeliui tų ~50-70 klausytojų paskaitos rezultatas tolygus natūralaus šeimos planavimo metodų sukompromitavimui, o ne populiarinimui. Per daugiau nei valandą monologų bei kontraceptinių priemonių kritikos taip ir neišgirdau labai konkrečių pamokymų ir argumentų:

• kuris natūralaus šeimos planavimo metodas statistiškai patikimiausias?
• kaip pasirinkti tinkamiausią metodą?
• kokius organizmo parametrus turime stebėti?
• kiek intensyvi turi būti organizmo parametrų stebėsena?
• kokios pagalbinės priemonės (tyrimai, termometrai, etc.) reikalingos?
• kur jų įsigyti?
• kiek jos kainuoja?
• …

Manau, paskaita turėtų žymiai didesnę naudą, jeigu būtų ne anti-kotraceptiškai propagandinė, o išdėstytų žingsnis-po-žingsnio 3, 7 ar 16 punktų, ką turi daryti pasiryžę savo šeimą planuoti natūraliai, nevartodami cheminių priemonių.

Laimei, paskaitos pabaigoje bent buvo paminėta interneto svetainė www.gyvybe.lt, kur jau iš tiesų galima rasti daugiau konkrečių duomenų apie:

• kalendorinį metodą;
• temperatūrinį metodą;
• ovuliacinį (Bilingso) metodą;
• dvigubo patikrinimo metodą.

Deja, labai skeptiškai vertinčiau ir čia pateikiamą infomaciją. Galiu lažintis, kad GERIAUSIU atveju pateiktą informaciją suvoks, įvertins, išbandys ir sėkmingai taikys mažiau nei 2-3 procentai ją perskaičiusių. Verta sakyti atvirai – visi šie metodai reikalauja nuoseklaus, ilgalaikio ir sisteminio savęs stebėjimo. Manau, tai visiškai nerealu piliečiams ir pilietėms, kuriems net ir 2+2 yra sudėtingas matematinis veiksmas.

Bijau, kad katalikų bažnyčia turėtų prisiimti kaltę, kad propaguoja iš tiesų skatintiną natūralų šeimos planavimą, tačiau nesugeba to daryti profesionaliai. Taip tik kompromituojama puiki alternatyva.

p.s. būtų įdomu, jeigu kas replikuotumėte, ar pažįstate sėkmingai taikančių šiuos metodus?