XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 145 of 216)

Lietuvos elitas, 30 tūkst. žmonių

Rašo vz.lt:

Daugiau nei 5.000 Lt per mėnesį prieš mokesčius iš darbo santykių gavusių asmenų pernai daugėjo 48%: nuo 20.168 užpernai iki 29.921 pernai.

Idant šiam elitui nepriklausau, galvoju.. 30 tūkst. žmonių jau yra rimta govėda. Yra kam pirkti akropoliuose, naujų automobilių salonuose ar ilsėtis Nidoje pastatytuose boteliuose..

Tačiau kaip gyvena likę 97 procentai bendrapiliečių? Nejaugi tik tuščiomis viltimis? Kažkodėl tokie faktai man kelia natūralų jausmą, jog širdies gilumoje likęs tikėjimas komunizmu (ar bent jo atmaina – socializmu) yra teisingesnio kelio nuoroda. Ypač, jeigu mylime savo artimą ir sekame pirmųjų komunistų, dabar save krikščionimis vadinančių, taku.

Skaidresnės žiniasklaidos link (TILS konferencija)

Nors ir vėluodamas, tačiau suspėjau į „Transparency International“Lietuvos skyriaus atliktožiniasklaidos korupcijos tyrimorezultatų pristatymą. Kol TILS nepaskelbė pačių pranešimų (o pavėlavęs jau neišgirdau), galiu tik išvardinti pranešėjus, kurie verti dėmesio ir kokios jų mintys būtų įdomiausios:

  • Indrė Makaraitytė – kaip „Atgimimas“ vertina korupcijai pasiduodančią žiniasklaidą?
  • Mykolas Katkus – kaip „VRP | Hill & Knowlton“ gina RsV cecho veiksmus?
  • Laima Nevinskaitė – kaip VU KF kritikuoja žiniasklaidos neskaidrumą?
  • Valė Čeplevičiūtė – kaip nepriklausoma žurnalistė gina savo teises prieš žiniasklaidos savininkus?
  • Dainius Radzevičius – kaip Lietuvos žurnalistų sąjunga gina žurnalistų interesus prieš kitas interesų grupes?
  • Edita Žiobienė – ar Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija gali tapti rimtu arbitru žiniasklaidos korupcijos ginčuose?
  • Ramutė Šimukauskaitė – kaip regionų spauda gali atsispirti korupcijos pagundoms?
  • … ir pranešėjai iš Latvijos, Švedijos, kurie įdomūs tik lyginamuoju aspektu

Kol kas tiek, klausau švedo 🙂

Papildymas, 15:13

Diskusijoje spėjau pasakyti ir savo mintis:

  1. reikia problemą spręsti, tam iš pradžių reikia nustatyti priežastis ir jas naikinti;
  2. Pagrindinė priežastis – ydinga valstybės ir ES komunikacijos lėšų naudojimo praktika, neturinti nieko bendro su etiškais ryšiais su visuomene (paskaitykit bet kurio ES remiamo projekto komunikacijos techninę užduotį);
  3. per didelis visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida – būtina žmones mokyti ir šviesti, jog ir laikraštis, ir televizorius gali meluoti ir meluoja;
  4. žurnalistų profesionalumo stoka (pavyzdys, jog buvo atvejų, kai ES tematiką nagrinėjantys žurnalistai neskiria Europos Komisijos nuo Europos Parlamento komiteto), tai susiję su „pigia žurnalistika“ –> profesionalumo trūkumu (dėl finansinių lėšų stokos) –> prasta kokybe, kurią išnaudoja interesų grupės, surasdamos kokybę/išnaudodamos konjunktūrą;
  5. alternatyvių įtakos grupių (interesų grupių) silpnumas – ar buvo bent vienas žurnalistų streikas?
  6. grynai ciniškas pavyzdys – žiniasklaidos verslo pajamos panaikinus korupciją dings, kuo ji papildys šią nišą?
  7. pavyzdys – vienos iš telekomunikacijų bendrovės politika, kad darbuotojai gali priimti dovanas tik iki tam tikros ribos, vėliau turi susimokėti patys (pavyzdžiui, pietūs) arba grąžinti (pavyzdžiui, dovanas).

Ieškomas: Vytautas Langas aka Radis

Seniai seniai (prieš daugiau nei ketvirtį savo pragyvento gyvenimo) susilažinau:

Session Start: Sat Feb 12 17:58:46 2000

<...>

[Thee] kertu lazybu is vyno dezes, kad mano teisybe, o tavo spejimas – klaidingas 🙂

[Radis] ok.

[Radis] sutariam, po triju metu

[Radis] su malonumu pastatysiu <...> deze vyno:)

<...>

Session Close: Sat Feb 12 19:09:44 2000

Taigi, terminas baigėsi jau senokai, vyno dėžė (jei neklystu – 6 buteliai) iš manęs priklauso, o vat prieteliaus niekaip nerandu. O skola – ne rona, neužgyja…

Taigi, magišku google'o virptelėjimu ir kada nors paieškojęs, ką internetas rašo, Vytautai Langai, atsiliepk 🙂

Kepu pyragą, rauginu girą

Mėgstu savaitgalius (deja, seniai tokių bebuvo), kai nieko nereikia veikti – anei dirbti, anei mokytis, anei kokiu nors socializing'u užsiimti. Tada galima ramiai prisėsti, susirinkti produktus ir išsikepti obuolių pyragą…

   

Čia mamos receptas, tik šį kartą neišsikėlė tešla, tai gavosi truputį batonas 🙂

  • 6 kiaušiniai (arb 8);
  • atskirti baltymus;
  • trynius sumaišyti su 2/3 stiklinės cukraus;
  • išplakti su stikline miltų;
  • galima 1/2 šaukštelio kėlimo miltelių ar vanilinio cukraus;

  • suplaktus baltymus į tešlą;
  • kepimo formą ištepti sviestu (arba aliejum), apibarstyti trupiniais (arba miltais);
  • pirmiau supilti tešlą;
  • tada suberti supjaustytas obuolių skiltis;
  • 40 min kepti orkaitėje ~160 C.

    O čia kitas mano kulinarinių pomėgių dalykas – natūrali gira. Nors suomių gamybos ekstraktas nėra jau toks grynas gamtos produktas, tačiau mielės ir išrūgstantis gėrimas – pasaka, primenanti tarybinių laikų girą prie gimtosios „Žibutės“ Utenoje.

Pigi žiniasklaida

Žurnalistų etikos inspektorius pradėjo dirbti. Kritiškai vertinant, reikėtų paklausti, kodėl šie būtini darbai pradėti tik dabar, inspektoriui pradėjus antrą kadenciją? Tačiau geriau vėliau, nei niekada. Džiugu, kad inspektoriaus pateiktoje „2005-2006 metų analitinės apžvalgoje „Visuomenės informavimo demokratinės kultūros plėtros gairės“ ir 2006 metų veiklos ataskaitoje“ itin didelė dalis analitinės apžvalgos skirta interneto įtakai keičiant Lietuvos žiniasklaidą. Kalba, pristatanti praėjusiųjų metų ataskaitą Seime, tapo visuotinai pripažintų faktų konstatavimu ir susilaukė didžiulio palaikymo. Tačiau ar tikrai problemos susikaupė tik žiniasklaidą valdančiųjų pusėje?

Tai, jog problemos akivaizdžios, tik patvirtina statistika. Popierinis „Lietuvos rytas“ pirmauja darydamas neigiamą poveikį nepilnamečiams. Internete vaikus kankina “Vakarų ekspreso” svetainė. Tarp televizijų juodu kaspinu reikėtų žymėti „TV3“ kartu su papildančia „Tango TV“. Įdomu, jog pažeidimų neužfiksuota radijo eteryje.

Inspektorius pagrindiniais kaltininkais įvardina visuomenės informavimo priemonių savininkus, tačiau aš siūlyčiau atkreipti dėmesį į tris interesų grupes, kurios turi tikrai ne mažesnę įtaką.

Pirmoji – tai žurnalistų profesinės sąjungos. Ar kas nors galėtų prisiminti Lietuvos žurnalistų sąjungos organizuotą streiką dėl neetiškų ar net kriminalinių kurios nors visuomenės informavimo priemonės savininkų veiksmų? Ar žurnalistų profesinis solidarumas, pasireiškiantis ginant žurnalistų teises, kada nors virto viešu solidarumu prieš darbdavius?

Galima būtų pasidžiaugti, kad būtent Lietuvos žurnalistų sąjunga inicijavo pirmuosius žingsnius panašia kryptimi – pagaliau suformuluotas pasiūlymas netaikyti PVM lengvatos toms visuomenės informavimo priemonėms, kurios yra pripažintos nuolatos pažeidinėjančiomis žurnalistų etikos reikalavimus. Kitas klausimas, ar Seimas ir bent vienas iš “mažumos” koalicijos lyderių atvirai palaikytų pasiūlymą, kuris bulvarinių „L.T.“ ir „Vakaro žinių“ pajamas sumažintų iki 5-10 proc., o kartu potencialiai sukurti įrankį kontroliuoti ir kitų „lyderių“ bulvariškėjimą?

Antroji alternatyvi interesų ir įtakos zona – tai internetas. Žurnalistų etikos inspektorius nevienareikšmiškai pažymėjo, jog būtent internete veikiančios visuomenės informavimo priemonės kol kas rodo pavyzdį savo kolegoms.

Kita vertus, reikia pažymėti, jog internete žymiai daugiau informacinio šlamšto, todėl tikrai reikia palaikyti puikiu precedentu galintį tapti inspektoriaus sprendimą dėl tinklaraščio www.blogas.lt/kaboom, kuriame buvo skelbiama ribojamo pobūdžio informacija.

Trečia, ir svarbiausia, interesų grupė – tai mes visi skaitantys, klausantys ir žiūrintys. Kiek mokate už pasirinktas žinias ir informaciją? Ar perkate savaitraštį „Atgimimas“ už 10 Lt? Ar mokate už VIASAT programų paketą 49 Lt per mėnesį? O gal renkatės patikimą žurnalą už 25 Lt? Tikriausiai esate bernardinai.lt prenumeratorius ir skiriate portalo išlaikymui bent 2 proc. savo GPM?

Vz.lt redaktoriai konkrečiais skaičiais paaiškintų, kaip skyrėsi interneto portalo lankomumas, kol informacija buvo ribotos prieigos ir dabar. Lietuvoje, kur 10 tūkst. siekiantis savaitinio ar mėnesinio leidinio tiražas jau laikomas labai dideliu, visuomenės informavimo verslo pajamų generavimas neišvengiamai tampa vaikščiojimu peilio ašmenimis. Tą gražiai iliustruoja inspektoriau pateikiama statistika – nuo 2002 m. nuosekliai mažėja laikraščių (dabar jų turime tiek pat, kiek 1990-aisiais) ir beveik tokia pačia sparta daugėja žurnalų. Pastarųjų metų „sėkmės pavyzdžiu“ laikomas dienraštis “15min” kol kas dar neperžengė esminio slenksčio – neatskleidė, ar sugeba dirbti pelningai (nors 2006 m. jau spėjo tapti „lyderiu“ pagal erotinės informacijos kiekį).

Pabaigai pasikartosiu – taip, turi nuodėmių Lietuvos žiniasklaidos magnatai, tačiau tos nuodėmės atsirado ne dėl jų išskirtinumo, o mūsų visų nesugebėjimo išnaudoti alternatyvius įtakos svertus. Ir kol kas tikrai nėra aišku, kuris sprendimas būtų tinkamesnis – taikyti radikalias poveikio priemones dabartiniams „nusidėjėliams“, ar skatinti alternatyvių grupių stiprėjimą bei jų palaikymą.

Paskelbta vz.lt

« Older posts Newer posts »