Author: Liutauras (Page 127 of 216)

Istorikų teigimu, pirmuosius elektros tyrimus Vilniuje dar 1753 metais pradėjo Vilniaus universiteto profesorius Tomasz Żebrowski (Tomas Žebrauskas, kartais – Žebrys). Būtent jis anuometiniam elitui pademonstravo elektros mašiną ir jos sukeltą iškrovą. Iškrovos statant naująją atominę jėgainę pradėjo blyksėti tik pastarosiomis savaitėmis, nors dabar jau galima spėti, jog pirmosios žiežirbos „VP dešimtuko“ galvose blykstelėjo daugiau kaip prieš metus. Dar 2006 metų rugsėjį Nerijus Eidukevičius uždaręs Ūkio ministerijos duris atsisėdo į VP įtakojamos bendrovės „Kauno tiltai“ krėslą, o dabar jam klojamas kilimas į Trigalvio slibino komandinį centrą.

O tuo metu nafta baiginėjasi. Dėl baigtinio juodojo aukso kiekio. Dėl pernelyg skaitlingos ir gerai gyventi norinčios Azijos. Dėl gamtos saugoti ir jos turtų taupyti neskatinančių laisvosios rinkos mechanizmų. Naftos gamybos pikas (jei klausytume pesimistų – pasiektas prieš keletą metų, jei optimistų – dar ateisiąs po kokio dešimtmečio) beldžiasi į duris 100 JAV dolerių už barelį kaina. Ši kaina ne tik žadina fantastų vizijas ir leidžia daugiau uždirbti futurologams. Net ir trumparegiai Lietuvos politikai pradeda suprasti, jog simbolinis barjeras žymi kitų energijos šaltinių atgimimą.

Tačiau kuo susijusi besibaigianti nafta ir Trigalvis slibinas? Ar tik nebus taip, jog ir viena, ir antra atsidūrė alternatyvių energijos šaltinių paieškų dėmesio centre?!

Senkantys naftos likučiai Sibire, didėjančios pirkėjų grūstys, išsiplėtusios transportavimo bei perdirbimo maržos tik pagreitino politinį Maskvos sprendimą užverti „Draugystės“ (kitaip, „Дружба“) čiaupą Lietuvai ir Latvijai. Laimei, nepriklausomybės pradžioje patirta sovietų blokada tuometinius politikos lyderius paakino statyti Būtingės terminalą ir dabar nafta į Mažeikius kaip ir kiekvieno iš mūsų automobilio bakus gali tekėti iš viso pasaulio. Trumpu laikotarpiu (kol po keleto dešimtmečių nafta baigsis visame pasaulyje) alternatyvą turime!

2009 metais uždarę tarybinę Ignalinos atominę elektrinę visi kartu pažvelgsime į realaus energetinio bado akis. Jeigu naftos produktus, plačiausiai naudojamus transportui ir šildymui, galima pakeisti dujomis, kietu kuru, biodegalais ar net pjuvenomis, tai didesnių apimčių elektros gamybai Lietuvoje teturime rusiškas dujas ir tą pačią iki 2009-ųjų veiksiančią atominę jėgainę (anglys netinka dėl CO₂, o pakankamai ir patikimai Būtingė naftos nebepatiektų). Štai čia ir iškyla antras alternatyvos klausimas – rusiškų dujų kranui užakus, gal net sprogus, kokios turbinos sukurs įtampą kiekvieno iš mūsų namuose šaltą naktį užsidegančiai lemputei?

Lengviausia būtų tikėtis, jog sėdėdami ant besprogstančių dujų Lietuvos biurokratžmogiai išmaldaus visų 26+ ES kolegų sutikimą dabartinės Ignalinos atominės jėgainės veikimą pratęsti. Tačiau tokį scenarijų į potencialių kvailysčių sąrašą įtraukė patys Lietuvos europarlamentarai, nepalaikę analogiško bulgarų prašymo dėl Kozloduy atominės jėgainės. Tad beveik nebekyla abejonių, jog po 2009-ųjų iki naujosios atominės jėgainės ar elektros perdavimo jungties darbo pradžios sėdėti ant rusiškų dujų statinės teks. Pesimistai prognozuotų, kad iki to laiko dujų kaina Lietuvai pasieks ir pralenks rusiškų dujų kainos ES šalims vidurkį, politinė sistema taps visiškai priklausoma nuo Maskvos vietininkų diktato, o energetinės nepriklausomybės projektai bus nuosekliai sabotuojami. Ir tik todėl, jog politikos lyderiai neparuošė alternatyvos dujoms?

Ar yra sprendimų? Iki 2009 metų skubiai (net vienašališkai) Lietuva galėtų paruošti elektros perdavimo jungties(-čių) projektą(-us) ir neatšaukiamai įsipareigoti (gal net ir susimokėti) tokio projekto generaliniam rangovui skubiam darbų startui. O lietuvišką (tiksliau – paveldėtą sovietinę) atominę energetiką, kaip ir Trigalvį slibiną, patys politikai jau perkėlė į miglų zoną, kol nebus atsakytas paprastas klausimas – ar naujoji atominė jėgainė sugebėtų būti efektyvesnė (t.y. elektrą gaminti pigiau), nei konkuruojantys skandinavų (ar ES, jei jungtis su Lenkija) ir maskolių tiekėjai. Tiesa, toje migloje nebeaišku, kodėl iki šio atsakymo išimties tvarka iš socdemų draugų reikia nusipirkti du trečdalius VST bei parduoti jiems po trečdalį „Lietuvos energijos“ ir RST?

Paskelbta vz.lt

Ką jums sako pavadinimai „Vienuoliai“, „Reurgs Ribs“ („Dobilas“), „Aisčiai“, „Kėkštai“, „Kertukai“, „Aitvarai“ ar pavardės K. Antanėlis, M.Suraučius?

Kažkada prieš pora metų važiuodamas automobiliu eilinio savaitgalio popietę klausiau per Lietuvos radiją Virgio Stakėno vedamos laidos ir tą kartą jos tema buvo lietuviško roko
pradininkai – beje, tąkart iš LR archyvų buvo pagrota visai kokybiškų
gabaliukų. Nuo to laiko vis paieškodavau vienos ar kitos grupės muzikos
ir prieš pora dienų netikėtai radau anglų kalba rašančio tinklaraščio ManzeROCK straipsnį, rašytą šių metų sausį ir gausiai iliustruotą nuotraukomis, o svarbiausia – ir siūlantį 8 „Kertukų“ dainas.

Įdomių faktų (pavyzdžiui, kad aštuntojo dešimtmečio pradžioje įvyko kelis šimtus klausytojų sutraukęs nelabai sankcionuotas rokerių koncertas) galite rasti ir Hardrokas.net straipsnyje, kaimynų baltarusių žvilgsnyje.

Aš suprantu, kad energetika yra pelningas verslas, bet kaip gali max 3-4 JAV centus kainuojanti atominės jėgainės kWh mano sąskaitoje mėnesio gale virsti bene 30+ lietuviškų centų?

OECD electricity generating cost projections for 2010 on – 5% discount rate

US 2003 cents/kWh, Discount rate 5%, 40 year lifetime, 85% load factor.




Šaltinis: OECD/IEA NEA 2005.

Rytas Staselis šio mėnesio žurnalo „Verslo klasė“ straipsnyje „Dvidešimt metų be cenzūros“ (72 psl.) kalbino ir mane. Kaip ir įprasta, teko garbė ginti piliečių žiniasklaidą. Kaip ir įprasta, ne visos geros mintys tilpo į straipsnį, tai pagrindinius akcentus pakartosiu ir čia:

• Cenzūra internete – bergždžias reikalas. Ją bandoma taikyti tiek turinio gamybos, tiek galutinio vartotojo srityse. Pirmu atveju ribojama leistina informacija, baudžiama už tokią, kuri neatitinka nustatytų reikalavimų. Bėda, kad internetas laisvas nuo geografinių ribų, todėl Vokietijos vartotojai laisvai gali aptikti nacių simboliką savo kompiuteriuose, nors tas ir būtų apribota pačioje Vokietijoje. Antru atveju dedami filtrai, draudžiamos tam tikros interneto svetainės, tačiau ir šiuo atveju naujausi technologiniai sprendimai, o ypač – turinio kodavimo priemonės – leidžia išvengti dažniausiai valstybinių cenzorių spąstų. Kitas atvejis – socialiniai tinklai, kur cenzorių tiesiog per mažai, kad jie spėtų sergėti visus galimai nusidedančius
• Visa tai nereiškia, jog reikia atsisakyti turinio kontrolės, atleisti šmeižiantiems ar įžeidinėjantiems, skatinantiems smurtą, rasinę ar kitokią neapykantą. Įstatymus turime, policija sėkmingai dirba, sėkmingai baigtų bylų turime ir Lietuvoje. Klausimas – kodėl jos aktyviai neviešinamos, nes tik taip būtų pasiektas prevencinis tikslas.
• Radikaliu požiūriu net ir turinio kontrolė yra nereikalinga. Piliečių žiniasklaida parodo tai, kas realiai yra visuomenėje. „Lietuvos kaimo erelio“ vaizdo klipas vaizdų mainų interneto svetainėse tapo pretekstu pradėti viešą diskusiją, policija inicijavo tyrimą, surado prasižengėlį. Ar tas būtų įvykę tradicinėje žiniasklaidoje? Verta aukoti tam tikrą ramybės dozę ir priimti kaip duotybę 5 proc. internetinio purvo, kai 95 proc. atvejų suteikia naujų įžvalgų, kurių niekada negalėtų užtikrinti tradicinė žiniasklaida. Visam tam teisinė bazė yra paruošta, reikia tik drąsiai ja naudotis – mano teisinis ginčas su LR Seimo kanceliarija tik eilinis pavyzdys.
• Kita vertus, galbūt verta kalbėti apie pozityvią diskriminaciją ir čia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas iš tiesų daro reikalinga darbą, tik jam trūksta ankstesnės Atviros Lietuvos Fondo pozicijos – vienas iš rėmimo prioritetų turi būti projekto galimybė tapti save išlaikančiu, t.y. komercializuotis.
  
• Galutinio vartotojo cenzūra pateisinama iš esmės tik šeimos ribose ir tai tik vaikų atžvilgiu. Žymiai efektyviau yra diskutuoti apie žalingą turinį, su juo supažindinti ir parodyti jo trūkumus, nei kaip stručiams kišti galvą į smėlį.
  
• Autokratiniai režimai ir cenzūra veiksminga tik tada, kai ji taikoma ilgą laiką ir maksimaliai galima jėga ilgą laiko tarpą. Kitu atveju atsiradę trūkumai garantuoja sisteminį broką. Socialinių tinklų fenomenas ir piliečių žiniasklaida tampa tuo įtrūkimu visose autokratinėse valstybėse – ar tai būtų Kinija, kur biurokratų nuodėmes iškelia tinklaraštininkai, ar Rusija, kur politinė kritika pilasi laisvai tik internete, ar Saudo Arabija, kur religiniai atskalūnai randa savo saugų uostą.

Užderėjo pastaruoju metu visokių pranešimų ir konferencijų. Kitą trečiadienį (gruodžio 12) Seimo Europos informacijos biure Europos vartotojų centro organizuojamame seminare skaitysiu pranešimą apie saviraiškos, įtikinėjimo ir reklamos ribas internete. Visa programa:

Kaip manot – kada tinklaraštis iš saviraiškos tampa įtikinėjimo ar net reklamos priemone? Ar tai priimtina teisiniu požiūriu? O kokia turėtų būti vartotojų ar juos ginančių organizacijų pozicija?