XXI a. kasdienybės dienoraštis

Lietuviško atomo priešams ir draugams

Istorikų teigimu, pirmuosius elektros tyrimus Vilniuje dar 1753 metais pradėjo Vilniaus universiteto profesorius Tomasz Żebrowski (Tomas Žebrauskas, kartais – Žebrys). Būtent jis anuometiniam elitui pademonstravo elektros mašiną ir jos sukeltą iškrovą. Iškrovos statant naująją atominę jėgainę pradėjo blyksėti tik pastarosiomis savaitėmis, nors dabar jau galima spėti, jog pirmosios žiežirbos „VP dešimtuko“ galvose blykstelėjo daugiau kaip prieš metus. Dar 2006 metų rugsėjį Nerijus Eidukevičius uždaręs Ūkio ministerijos duris atsisėdo į VP įtakojamos bendrovės „Kauno tiltai“ krėslą, o dabar jam klojamas kilimas į Trigalvio slibino komandinį centrą.

O tuo metu nafta baiginėjasi. Dėl baigtinio juodojo aukso kiekio. Dėl pernelyg skaitlingos ir gerai gyventi norinčios Azijos. Dėl gamtos saugoti ir jos turtų taupyti neskatinančių laisvosios rinkos mechanizmų. Naftos gamybos pikas (jei klausytume pesimistų – pasiektas prieš keletą metų, jei optimistų – dar ateisiąs po kokio dešimtmečio) beldžiasi į duris 100 JAV dolerių už barelį kaina. Ši kaina ne tik žadina fantastų vizijas ir leidžia daugiau uždirbti futurologams. Net ir trumparegiai Lietuvos politikai pradeda suprasti, jog simbolinis barjeras žymi kitų energijos šaltinių atgimimą.

Tačiau kuo susijusi besibaigianti nafta ir Trigalvis slibinas? Ar tik nebus taip, jog ir viena, ir antra atsidūrė alternatyvių energijos šaltinių paieškų dėmesio centre?!

Senkantys naftos likučiai Sibire, didėjančios pirkėjų grūstys, išsiplėtusios transportavimo bei perdirbimo maržos tik pagreitino politinį Maskvos sprendimą užverti „Draugystės“ (kitaip, „Дружба“) čiaupą Lietuvai ir Latvijai. Laimei, nepriklausomybės pradžioje patirta sovietų blokada tuometinius politikos lyderius paakino statyti Būtingės terminalą ir dabar nafta į Mažeikius kaip ir kiekvieno iš mūsų automobilio bakus gali tekėti iš viso pasaulio. Trumpu laikotarpiu (kol po keleto dešimtmečių nafta baigsis visame pasaulyje) alternatyvą turime!

2009 metais uždarę tarybinę Ignalinos atominę elektrinę visi kartu pažvelgsime į realaus energetinio bado akis. Jeigu naftos produktus, plačiausiai naudojamus transportui ir šildymui, galima pakeisti dujomis, kietu kuru, biodegalais ar net pjuvenomis, tai didesnių apimčių elektros gamybai Lietuvoje teturime rusiškas dujas ir tą pačią iki 2009-ųjų veiksiančią atominę jėgainę (anglys netinka dėl CO2, o pakankamai ir patikimai Būtingė naftos nebepatiektų). Štai čia ir iškyla antras alternatyvos klausimas – rusiškų dujų kranui užakus, gal net sprogus, kokios turbinos sukurs įtampą kiekvieno iš mūsų namuose šaltą naktį užsidegančiai lemputei?

Lengviausia būtų tikėtis, jog sėdėdami ant besprogstančių dujų Lietuvos biurokratžmogiai išmaldaus visų 26+ ES kolegų sutikimą dabartinės Ignalinos atominės jėgainės veikimą pratęsti. Tačiau tokį scenarijų į potencialių kvailysčių sąrašą įtraukė patys Lietuvos europarlamentarai, nepalaikę analogiško bulgarų prašymo dėl Kozloduy atominės jėgainės. Tad beveik nebekyla abejonių, jog po 2009-ųjų iki naujosios atominės jėgainės ar elektros perdavimo jungties darbo pradžios sėdėti ant rusiškų dujų statinės teks. Pesimistai prognozuotų, kad iki to laiko dujų kaina Lietuvai pasieks ir pralenks rusiškų dujų kainos ES šalims vidurkį, politinė sistema taps visiškai priklausoma nuo Maskvos vietininkų diktato, o energetinės nepriklausomybės projektai bus nuosekliai sabotuojami. Ir tik todėl, jog politikos lyderiai neparuošė alternatyvos dujoms?

Ar yra sprendimų? Iki 2009 metų skubiai (net vienašališkai) Lietuva galėtų paruošti elektros perdavimo jungties(-čių) projektą(-us) ir neatšaukiamai įsipareigoti (gal net ir susimokėti) tokio projekto generaliniam rangovui skubiam darbų startui. O lietuvišką (tiksliau – paveldėtą sovietinę) atominę energetiką, kaip ir Trigalvį slibiną, patys politikai jau perkėlė į miglų zoną, kol nebus atsakytas paprastas klausimas – ar naujoji atominė jėgainė sugebėtų būti efektyvesnė (t.y. elektrą gaminti pigiau), nei konkuruojantys skandinavų (ar ES, jei jungtis su Lenkija) ir maskolių tiekėjai. Tiesa, toje migloje nebeaišku, kodėl iki šio atsakymo išimties tvarka iš socdemų draugų reikia nusipirkti du trečdalius VST bei parduoti jiems po trečdalį „Lietuvos energijos“ ir RST?

Paskelbta vz.lt

2 Comments

  1. Anonymous

    Liufai, neklaidink tautos. Maciau visus to balsavimo dokumentus, o ir tu galetum pasikuites EP puslapyje rasti. EP nebalsavo del Kozlodujaus uzdarymo. EP balsavo del vieno EP komiteto siulymo itraukti punkta del galimu elektros tiekimo problemu uzdarius Kozloduju. Kozlodujaus uzdarymas yra Bulgarijos STOJIMO sutartyje, kaip ir IAE uzdarymas yra Lietuvos STOJIMO sutartyje. Siu sutarciui negali keisti nei EP, nei EK, nei Taryba. Tai yra saliu parlamentuose ratifikuojamas dokumentas, o Airija ji tvirtino referendumu. Gal tu nori paprasyti airiu, kad sie dar karta surengtu referenduma del to, kad mes norim pakeisti viena sutarties punkta? Viena aplinkoj nesiorientuojanti Danute paleido kakaryne, o visa tauta kaip vistos kudakuoja paskui. Negi taip sunku suprasti elementarius dalykus?

  2. liutauras

    dėl tikslių formuluočių nesiginčysiu, bet dėl esmės – juk to komiteto išlyga galėjo tapti bendra Bulgarijos-Lietuvos politikos kryptimi.

    o dėl atominių uždarymų teisinga Laurio pastaba vz.lt portale prie komentaro – čia yra ir derybinės pozicijos klausimas, kam kas kokią pareigą turi

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *