Šeštadienį LRT radijo žurnalistė Guoda Pečiulytė laidoje „Lietuvos diena“ kalbino apie prasidėjusias partinių kandidatų į prezidentus paieškas, kodėl tik dabar ir realius konkurentus dabartiniam šalies vadovui. Visas laidos įrašas LRT archyve (nuoroda), pokalbio pradžia nuo ~00:55.

Automatinė pokalbio transkripcija:

(Guoda Pečiulytė) Kodėl, likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų, oficialiai žinome tik vieną jų dalyvį – kviečiu pasiklausyti mūsų pokalbio.

(Liutauras Ulevičius) Pirmas dalykas, reikia pripažinti, kad lietuviškos partijos lietuviškus prezidento rinkimus dėl kelių priežasčių vertina kaip fakultatyvinius ar šalutinius. Kuriuose garbė yra sudalyvauti, bet visi suvokia, kad ten laimėti partijų kandidatams praktiškai neįmanoma.

Iš to kyla keletas dalykų. Iš vienas pusės – taip, proga yra pasirodyt „koks aš gražus“, parodyti savo principus. Bet visi suvokia, kad maksimaliai skirti dėmesio pastangų ir pajėgų tam, racionaliai vertinant, neverta. Verta dėl kitų priežasčių – dėl žinomumo, dėl matomumo, dėl natūralaus visuomenės dėmesio. Bet jeigu per daug ten sudėsi akcentą, pralaimėjęs patirsi „Šimonytės efektą“ – Šimonytė tvarkingai sudalyvavo, gavo ir balsų, ir taip toliau, bet vis tiek, išėjus iš rinkimų, buvo pralaimėjusi.

Todėl visi į šiuos rinkimus žiūri kaip į paruošiamąją kovą kitiems rinkimams. Ypač, turint omeny, kad Lietuvoje kitais metais (ankstesniais irgi panašiai) prezidento rinkimai labai dažnai susiję su Europos Parlamento rinkimais. Tai automatiškai partijos turi galvoti visą kampaniją planuodamos, negali skaidyti, o turi dėlioti kaip sistemą, kaip vieningus veiksmus. O kitais metais (kalbant apie 2024-uosius) Seimo rinkimai yra pagrindinis prizas, dėl kurio politinės partijos kovos, tai pagrindinis tikslas.

Tai yra toks dvilypis tikslas – būti matomiems prezidento rinkimuose, pasiūlyti kažką, kad žmonės ateitų ir balsuotų už ir Europos Parlamento rinkimuose, o, dar svarbiau, pasidaryti sau tinkamą trampliną (arba, mažų mažiausiai, nesusigadinti galimybių) Seimo rinkimų maratone.

Turėdami omenyje visą lietuvišką sanklodą valdžių sistemos ir svertų sistemos, dalyvauti arba laimėti partijai prezidento rinkimus nėra tikslas pats savaime tai yra šalutinis – „būtų gerai“, bet visi suvokia, kad to niekada nebus.

Ir, aišku, kaip ir visada, iš viso to seka, kad finansų paskirstymas tada neskiriamas kaip prioritetas, pagrindinis dėmesys į kitus rinkimus. Tad lieka, pavadinkim taip, „nemokamos galimybės“ – kiek tu jas turi, jas išnaudoji žinomumo, matomumo procese. Tokio viešojo cirko, jeigu taip galima sakyti, nepolitine prasme.

Su rimtais resursais, su rimtais kandidatais niekas nedirba, nes politinės partijos iš esmės šiandien neturi politinių lyderių, kurie galėtų tapti jungiamaisiais visos visuomenės lyderiais, nes prezidento rinkimuose būtina turėti bent jau pusės balsuojančių piliečių palaikymą. Tuo tarpu politinės partijos yra ganėtinai susiskaldžiusios, ganėtinai priešiškos ir turi ganėtinai didelį „nemėgėjų“ ratą. Tai tada automatiškai – jeigu politinis kandidatas patektų į 2 turą, tad didžioji šių nemėgėjų dalis nueitų pas oponentą pas nepoliką.

Iš jūsų atsakymo galima taip apibendrinti Lietuvos prezidento rinkimų situaciją Lietuvoje, kad tai yra nepartinių kandidatų rinkimai. Kaip suprantu, taip istoriškai susiklostė? Kas tai lėmė?

Tai lemia visiškas nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Kaip minėjau, akivaizdus politinių jungiančių arba visuotinai visuomenėje pripažįstamų, gerbiamų politikos lyderių trūkumas. Partijos lygiu yra – kiekvienas savo partijos lyderis yra gerbiamas, puoselėjamas, bet kad jis turėtų rimtą pasitikėjimą už partijos ribų – tokių lyderių mes turim, pavadinkime, „ant rankos pirštų“.

O tai yra didelė problema, nes, mechaniškai žiūrint iš politikos technologijų pusės, neišeina dalyvauti tokiam kandidatui, nėra didelių teorinių galimybių. Iš kitos pusės, taip istoriškai pas mus susiklostė, kad partijos ganėtinai susiskaldžiusios (jeigu visada lyginamės, pavyzdžiui, su JAV – ten tos 2 partijos, kaip bepažiūrėsi, vis tiek turi 90-95% rinkėjų palaikymą). Tai pas mus, kad partija rimtuose nacionaliniuose rinkimuose surinktų 30 ar 40 % balsų – jau yra išimtis iš taisyklės.

Tai jeigu partija negauna tokio palaikymo, tai tikėtis, kad jos vienas lyderis gaus – dar sudėtingiau. Tai yra iššūkis ir net jeigu žiūrėtume į tą patį Šimonytės atvejį – iš esmės ji tam tikra prasme buvo nepartinė kandidatė, nes vis tiek ją palaikė ne tiktai konservatoriai, bet ir didelis liberalų flangas. Kitaip tariant, ta dešiniųjų pažiūrų visuomenės dalis.

Ir tuomet jinai dar net nebuvo partijos narė.

Būtent! Net ir į ją žiūrint kaip į konservatorių dabar – jau ne. Tuo metu vis tiek buvo ne tik konservatoriai ir dėl to galėjo gauti didesnį palaikymą. Deja, bet pas mus tokia situacija susiklosčiusi, toks, pavadinkim taip, „politinis peizažas“, partijų susiskaldymas ganėtinai smarkus ir tada politiniam vienas partijos lyderiui būti kažkokiu jungiančiu yra uždavinys, kurį labai sunku pasiekti.

Bet, pone UIevičiau, kodėl tuomet tą katės-pelės žaidimą žaidžia ir pareigas einantis Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris pagal nuomonių apklausas yra ateinančių Prezidento rinkimų lyderis, ir taip gauna daug žiniasklaidos dėmesio ir, kitaip tariant, galėtų turbūt savo kasdienį darbą jau išnaudoti rinkimų kampanijai. Kodėl jam reikia sakyti, kad tik iki metų galo praneš?

Čia jau yra mūsų rinkimų teisės specifika. Kad visiems paskelbusiems kandidatams gerokai pasunkėja gyvenimas viešoje erdvėje. Tol, kol jis nepasiskelbęs, jis iš esmės gali vykdyti savo rinkiminę kampaniją ir jam nebus taikoma jokių rimtesnių apribojimų – tiek viešai skelbiant informaciją, tiek dalyvaujant diskusijose, tiek apskritai teikiant kažkokias savo idėjas.

Tuo tarpu, vos tiktai tu viešai deklaruosi, kad tu eini, kad tu planuoji ir taip toliau – tu atsiduri po didinamuoju stiklu visų stebėsenos institucijų, pavyzdžiui, Vyriausiosios rinkimų komisijos monitoringas atsiranda ir taip toliau iš visų konkurentų pusės. Prezidentas, jeigu paskelbtų, kad eis, tai kiekvienas jo žingsnis po to paskelbimo, kurį jis darytų viešoje erdvėje, iš karto būtų vertinamas „tai čia jau politinės kampanijos dalis“, „čia jau jis taip ruošiasi rinkimams“.

Bet jau ir dabar panašiai yra, išskyrus, ką jūs sakėt, VRK galbūt ne, bet ir žiniasklaida.

Taip, čia taip jau teigia jo konkurentai, visi tą argumentą naudoja, bet ir supranta, kad jis kol kas dar toks „medinis“, jis nėra tikras ir netvirtas. O jeigu tai būtų oficialiai deklaruota, automatiškai būtų stipru. Netgi, sakyčiau, atsirastų pasąmoniniame lygmenyje iš žiniasklaidos pusės – žurnalistų ir redaktorių – toks papildomas barjeras „Ha! Pasakė, bet ar aš galiu apie tai kalbėti? Ar čia nebus jau pripažinta politine reklama?“. Kol kas to barjero nėra kaip tokio. Čia yra, man atrodo, vienas iš racionalių argumentų, kodėl einantiems pareigas neverta į tai lįsti.

Aišku, atskira istorija yra tiems, kurie neina jokių pareigų. Tarkim, kažkoks visuomenės lyderis, kultūrininkas, menininkas, elito atstovas, dar kažkas ir jis nori pradėti kampaniją. Tokiems asmenims didžiausia bėda yra finansavimas. Čia kita Lietuvos politikos bėda, kai, gal nelabai gražiai išsireiškus „ubagų standartas“ – lietuviškos partijos iš esmės neturi jokių pinigų net minimaliai normaliai politinei kampanijai padaryt. Jos vos vos turi pinigų savo einamąją veiklą finansuoti. Mes apsisaugojome nuo visų lobistinių įtakų ir taip toliau (uždrausdami išorinį finansavimą), bet valstybinis finansavimas de facto šiandien virto maksimum 1-2 partijų lyderiaujančių finansavimu. O visiems kitiems tik dėl vaizdo. Tiems, kurie išvis nedalyvauja politikoje, gauti teisėtą politinį finansavimą yra išvis misija neįmanoma.

Pabaigai, pone Ulevičiau, dabartinė situacija tokia – naujausi reitingai rodo Gitanas Nausėda pirmas, antras advokatas Ignas Vėgėlė, trečia Ingrida Šimonytė, labai permainingai vienas kitą lenkia Vilija Blinkevičiūtė ir Saulius Skvernelis. Jie kas mėnesį maždaug pasikeičia 4-5 vietomis. Saulius Skvernelis sako, kad jų „Vardan Lietuvos“, pavyzdžiui, kandidatu galėtų būti Linas Kukuraitis. Aš noriu ne apie juos klausti, aš noriu paklausti, ar jūs matote viešojoje erdvėje kažkokių signalų? Kažkokių būtent elgsenos kažkokių politinių dividendų kaupiu. Kad galėtų iki kitų metų atsirasti nepartinis kandidatas, kaip suprantu, nes jis būtinas norint realiai pretenduoti bent į antrąjį turą, kuris galėtų gerokai sujaukti visas prognozes?

Vienintelis toks kandidatas iš tų, kurie paminėti, vieninteliu realiu laikyčiau Igną Vėgėlę, kuris turi šansų patekti į 2 turą, bet neturi galimybių laimėti 2 turą. Tai vienintelis iš tų paminėtų. Visi kiti, deja, bet yra tie „politiškai susitepę“, jeigu taip galima kabutėse sakyt.

O vienintelis variantas, kuris realiai visuomenei gali būti priimtinas ir atkreipti, sudaryti rimtą konkurenciją dabartiniam Prezidentui Gitanui Nausėdai. tai yra Dalia Grybauskaitė, kuri kol kas yra viešai pasakiusi, kad jokiu būdu nedalyvaus rinkimuose. Bet, kaip sakant, gyvenimas keičiasi ir jos pozicija gali po truputį pasikeisti, pašvelnėti. O, žiūrėk, paskui į rinkimų finiše ir pasikeisti į teigiamą.

Tam tikruose koridoriuose, užkulisiuose yra kartais keliama buvusio Konstitucinio teismo teisėjo Dainiaus Žalimo pavardė – ar nematytumėte tokios galimybės?

Su visa pagarba jam kaip profesionalui, vis dėlto jis neturi didelio žinomumo visuomenėje. Taip, jis žinomas dešinėje pusėje kaip vienas iš nuomonių lyderių, bet kairėje jis praktiškai neturi jokio rimtesnio palaikymo. Esminis dalykas yra, kad tu turėtum maksimaliai platų padengimą visose visuomenės grupėse.

IŠ LRt radijo laidOS „Lietuvos diena“