XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Ingrida Šimonytė

Kur veda ministrų atstovų spaudai „konkurencija“?

Nagrinėjamas žinios apie galimybių paso atsisakymą atvejis.

Prieš kokius penkerius metus solidžių valstybės aparato sprendimų priėmėjų grupei siunčiau tokią įžvalgą: „[..] darbotvarkės planavimo ydos panaikina galimybę plėtoti nuoseklią ilgalaikę komunikaciją, ji tampa trumpalaikiu ir neefektyviu pasigyrimo įrankiu, atmetant nuoseklaus įvaizdžio kūrimo potencialą. [..] „Savarankiškos“ ministerijos bei kitos centrinės valdžios institucijos yra visiškai nepriklausomos nuo [..] darbotvarkės, kartais tampa net atviro oponavimo centrais ir organizatoriais [..]“.

Šiandien už lango 2022-ieji, tačiau situacija ne ką pasikeitusi. Jeigu takoskyrą tarp Vyriausybės ir Prezidento galima paaiškinti natūraliu poreikiu konkuruoti politinėje erdvėje, tai konkurencija valdančiosios koalicijos viduje nei pateisinama, nei duoda naudą bent kiek ilgesniu vertinimo laikotarpiu. Tačiau šiandien akivaizdžiai matoma, nagrinėjant atskirų ministrų ir premjerės komunikaciją.

Kas ir kaip pranešė apie galimybių paso atsisakymą?

Naujausias pavyzdys – premjerės Ingridos Šimonytės pareiškimas sausio 28 dieną Varėnos rajone, kai nepasiruošus ir „tarp kitko“ formatu paskelbiama esminė žinia apie vieno iš pagrindinių (iki šiol) pandemijos valdymo įrankių – galimybių paso – atsisakymą (čia ir toliau pabraukta mano): „Galiu pasakyti, kad Vyriausybė planą sustabdyti galimybių pasą jau turi keletą savaičių, tiesiog šias savaites buvo derinami operacijų vadovo sprendimai, buvo diskutuojama su verslu, kokie reikalavimai galimybių pasą galėtų pakeisti, ir aš manau, kad sprendimas dėl galimybių paso sustabdymo bus priimtas Vyriausybės kitą trečiadienį“.

Svarbus šios citatos kontekstas. Dar sausio 19 dieną operacijų vadovas ir Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys viešai teigė: „Šiai dienai su galimybių pasu pakeitimų nesame numatę, nei šiandien svarstėme, nei kitą savaitę ruošiamės. Tikrai nei artimiausias kelias savaites, o gal ir daugiau“.

Kuris iš jų melavo? Premjerė ar ministras?

Tarkim, situacija tiek sparčiai keitėsi, kad viena Vyriausybės ranka nežinojo, ką darė kita ir savo veiksmų nekoordinavo. Tačiau tokiu atveju premjerė negalėjo užtikrintai teigti, jog „sprendimas bus priimtas kitą trečiadienį“. Tai ne premjerės kompetencija – tai pirmiausia specialistų, tada operacijų vadovo ir tik tada Vyriausybės reikalas.

Dar keisčiau, kad šioje dviprasmybėje viešą asmeninę poziciją sekmadienį, sausio 30 dieną, savo „Facebook“ paskyroje paskelbė Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė. Ji rašė: „[..] dabar siūlau padėkoti galimybių pasui ir pradėti ruoštis jo išjungimui bei kitam pandemijos valdymo etapui. Taigi keletas svarbių dalykų, kuriais asmeniškai tikiu ir kuriuos su komanda siūlome SAM, Vyriausybei ir visiems dalyvaujantiems sprendimų priėmime [..]“.

Jau tik formalumas buvo pirmadienį, sausio 31 dieną, paskelbta žinia, jog „(Vyriausybės) Ekspertų tarybos nariai pritaria galimybių paso sustabdymui, galutinis sprendimas bus priimtas Vyriausybės posėdyje“.

Pastabos apie galimybių paso žinios paskelbimą

Ką tokia viešos informacijos seka rodo apie komunikacijos procesus Vyriausybėje, ministerijose ir, bendrai imant, Lietuvos valdyme?

Pirma, akivaizdu ir suprantama, kad pandemija yra sparčiai besikeičiantis fiziologinis-socialinis reiškinys. Būtina nuolat stebėti situaciją, ją vertinti, priimti sprendimus ir keisti valdymo priemonės. Bet negalima apie būsimą (galimą) sprendimą pranešinėti viešai kaip apie įvykusį faktą asmenims, kuriems pagal pareigas tokia našta nėra priskirta. O būtent tai padarė premjerė, penktadienį anonsuodama kitos savaitės Vyriausybės sprendimą.

Tokios žinios paskelbimas iš pagrindinės vykdomosios valdžios atstovės paleidžia visą tolesnę gandų, lūkesčių formavimosi, sprendimų paruošimo ir elgsenos pokyčių grandinę. O kas, jeigu sprendimas bus ne toks, koks pažadėtas?

Dar svarbesnė antroji aplinkybė – didelės demokratiškai veikiančios organizacijos vadovas negali be argumentų atmesti ankstesnių šakinių vadovų pozicijų ir vienašališkai teigti, kad sprendimas „bus priimtas“. Išlyga „manau“ Vyriausybės atveju yra fiktyvi, nes visi žinome, kad ši Vyriausybė sprendimus priiminėja vienbalsiai, jokių esminių diskusijų svarbiais klausimais posėdžiuose nevyksta.

Šiuo atveju kyla rimta abejonė dėl funkcijų pasidalinimo – premjerė negali (be papildomų procedūrų) vienašališkai paneigti operacijų vadovo oficialios pozicijos, atmesti nepriklausomų ekspertų rekomendacijų. Juo labiau, atvirai prieštarauti operacijų vadovo teiginiams „nesvarstėme“ ir teigti „šias savaites buvo derinami sprendimai“.

Trečia, tokiais opiais klausimais kaip vienas iš pagrindinių pandemijos valdymo įrankių – galimybių pasas – pokyčiai turi būti planuojami įvertinant įvairius šalutinius poveikius. Aušrinės Armonaitės tekstas tik atskleidžia, kiek yra tiesiogiai susijusių klausimų, kurių neišsprendus kartu su pagrindiniu sprendimu kyla didžiulės rizikos dėl klaidingai besiformuojančių visuomenės lūkesčių ar sampratų. Ir tai stebime gyvai – daugelio galimybių paso kritikų būsimas Vyriausybės sprendimas iš karto pradėtas aiškinti kaip ir bet kokių kitų pandemijos valdymo tikslais įvestų ribojimų neadekvatumo įrodymas.

Todėl vieša tokio masto ir svarbos sprendimų komunikacija negali būti neparuošta, vykdoma improvizuojant ir neatsakingai, neparuošus atsakymų į visus kilsiančius antrinius klausimus bei abejones.

Vyriausybės ir ministerijų komunikacijos derinimas

Konkreti žinia apie galimybių paso atsisakymą – tik vienas iš daugelio pasikartojančių epizodų, kai šios Vyriausybės ministrai (tiksliau, jų komunikaciją formuojantys patarėjai) faktiškai konkuruoja tarpusavyje dėl vienos ar kitos žinios paskelbimo. Galima suprasti komunikacijos kolegas – pirmas žinią paskelbęs ne tik gauna daugiausiai scenos dėmesio, bet ir formuoja pasakojimo akcentus, gali išryškinti savo indėlį, nutylėti oponentų nuopelnus ar savo klaidas.

Tačiau Vyriausybės lygiu tokia ministerijų komunikatorių „konkurencija“ iš esmės reiškia, jog komandiniai Vyriausybės (o ir valstybės plačiuoju mastu) tikslai nukenčia. Ministrai sėkmingai „susirenka“ lengvas teigiamas temas ir kaip velnias kryžiaus vengia sudėtingesnių ar turimą neigiamą krūvį. Organizacijos (Vyriausybės) departamentai (ministerijos) demonstruoja puikius individualius rezultatus, tačiau bendra komunikacija tampa dalinė, viduje prieštaringa, jeigu ne atvirai konfrontuojanti. Ilgo laikotarpio tikslai tampa fiktyvia deklaracija, o ne realiai siekiamu tikslu.

Grįždamas prie pirminės citatos, galiu ją tik pakartoti ir papildyti šiandienos aplinkybėmis: „Vyriausybės komunikacijos planavimo ydos panaikina galimybę plėtoti nuoseklią ilgalaikę komunikaciją, ji tampa trumpalaikiu ir neefektyviu pasigyrimo įrankiu, prarandant nuoseklaus įvaizdžio kūrimo galimybę“. Tą ir matome Vyriausybės vertinimo rodikliuose.

Kaip dabar populiaru sakyti, vardan tos Lietuvos norėtųsi tikėti, kad ministrai, kad ir kokios politinės spalvos būtų, atras jėgų dirbti kartu šiais itin sudėtingais laikais.

Iliustracijai panaudota Jason RosewellUnsplash nuotrauka.


PAPILDYMAS. Apie tą pačią problemą – lrytas.lt tekstas ir laida „Premjerės pareiškimas dėl galimybių paso nustebino net koalicijos partnerius“.

Apie J.Narkevič ateitį ir valdančiųjų bei Prezidento konfliktus iki pat Seimo rinkimų – 15min.lt

Kai kurie pokalbio akcentai:

Abu ekspertai sutarė dėl vieno: J.Narkevičius dirbti liks.

„Tie tiltai, kurie buvo su prezidentu, jei ne visiškai sugrius, tai taps labai sunkiai naudojami. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad prezidentas turės ieškoti paramos politiniam spektre kitose partijose. Realūs kandidatai į naujus draugus yra konservatoriai arba socialdemokratai“, – kalbėjo L.Ulevičius.

[..]

L.Ulevičius tikino, kad šiuo metu premjeras ir prezidentas matuojasi, kuris įtakingesnis ir stipresnis.

„Tas neišvengiamai užprogramuota iki naujų Seimo rinkimų. Jei situacija aštrėja, o matome, kad aštrėja, tai konfrontacija tik stiprės. Ką tai reiškia Vyriausybei ir visai valstybei? Kad konstruktyvaus dialogo, bendro darbo ir tikslų siekimo galimybės menksta“, – kalbėjo L.Ulevičius.

[..]

L.Ulevičius tikino, kad prezidento galimybės rodyti galią ar permesti atsakomybę premjerui ribotos dar ir dėl to, kad jis turi per daug priešų – su „valstiečiais“ susipyko po rinkimų, su konservatoriais vis dar tęsia prezidento rinkimų kovą, kurioje grūmėsi su jų kandidate Ingrida Šimonyte.

Tiesa, „valstiečiai“, anot jo, irgi priešų susikūrė per daug. Ir būtent tai, dar pridėjus konfliktą su prezidentu, gali lemti, kad partija Seimo rinkimuose skausmingai pralaimės.

„Konfliktų politika veda į savo rinkėjų praradimą nuoseklų. (…) Rinkėjai turi baigtinį laiko tarpą, kiek gali pykti, jie ima ieškoti konstruktyvo, o čia konkrečių darbų trūkumas yra didžiausias pavojus. Spalio mėnesį darbai bus pamiršti, o visi atsimins – susipyko su tuo, susipyko su anuo“, – liūdną ateitį „valstiečiams“ prognozavo L.Ulevičius.

iš 15min.lt

Visa publikacija ir pokalbio vaizdo įrašas „Patarėjai: G.Nausėdai pakenkė jo paties vėliava, laukia dešimt mėnesių kivirčų“ – interneto naujienų portale 15min.lt.

„Snoro“ krizė – pastebėjimai apie komunikaciją

Prieš savaitę, trečiadienį, po visų viešosios erdvės sprogimų padiskutavome truputį „Facebook“ tinkle ir delsiau su noru parašyti išsamiau ir nuosekliau – mintys šiek tiek susigulėjo, aiškėja daugiau pradinės informacijos, dėliojasi informacinės erdvės mozaika.

Akivaizdu, jog situacija komunikacijos požiūriu ir buvusių „Snoro“ savininkų grupei, ir Lietuvos bankui bei Vyriausybei yra klasikinė krizė. Skirtumas tik kurioje barikadų pusėje stovėta ir kada/kiek iniciatyvos viešai reaguojant pirmiesiems parodyta.

Vadybos požiūriu pagrindinis buvusių savininkų uždavinys – sumažinti turtinę žalą (bei susijusius galimus laisvės apribojimus) akcininkams bei banko vadovų grupei, o valstybės institucijų – neutralizuoti galimą domino efektą visai finansų sistemai, išvengti poreikio valstybei finansuoti dalį banko skolų.

Nedarydamas galutinių išvadų, paminėsiu kelis pagrindinius komunikacijos aspektus, kuriuos ši krizė išryškino. Jų seka – pagal pasirodymo viešumoje laiką.

Laikraštis nėra RsV agentūra, advokatų nepakaktų

Tai, kas 2009 metais buvo tik įtarimai, dabar yra sunkiai nuginčijama aplinkybė – „Snoro“ investicija į vieną didžiausių žiniasklaidos grupių nebuvo pagrįsta finansiniais argumentais.

Tai, kad buvę banko savininkai gali turėti savo istorijos versiją ir turi teisę ją pasakoti bei ginti – laisvos ir demokratiškos valstybės principas. Tačiau kitas – teisės viršenybės – principas reikalauja ne mažiau aiškaus ir skaidraus veikimo būdo. Tradiciškai renkamasi savo teisėtus interesus ginti per teisėtus atstovus –  advokatus. Jiems dažniausiai deleguojama ir viešo kalbėtojo funkcija. Tai galioja abiem atvejais – ir kai pagrindiniai veikėjai nepasiekiami (kaip šiuo atveju),  ir kai dėl jų nesugebėjimo tinkamai formaliai reikšti mintis jie nustumiami į foną.

Šios aplinkybės leidžia teigti, jog Lietuvos banko veiksmai iš dalies buvo netikėti ir (arba) buvo per daug pasitikėta „Lietuvos ryto“ grupės palaikymo svoriu:

  • antradienio (11.15) dienos publikaciją iš esmės sekė analogiški veiksmai, tik jau šiek tiek pakoreguoti naujai situacijai – nebuvo kūrybiškai reaguojama į besikeičiančią situaciją;
  • bendradarbiavimo su nepriklausoma žiniasklaida pirmosiomis dienomis iš esmės nebuvo (t.y. žinių srautą generavo iš esmės tik Lietuvos banko pusė);
  • nei vienas aukštesnės grandies banko vadybininkas nedalyvavo komunikacijoje;
  • nebuvo jokio aiškaus „oponentų kalbėtojo“.

Be to, šių aplinkybių visuma lėmė prasčiausios buvusiems savininkams įmanomos istorijos dominavimą – net ir dalis pagrįstų klausimų, kuriuos kėlė „Lietuvos ryto“ grupė iš esmės tik gadino reikalą, nes bet kokia abejonė iš šio kanalo grįždavo bumerangu dėl automatinės atmetimo reakcijos.

Svarstytina alternatyva. Tikintis galimai stambių (ir ilgalaikių) viešų diskusijų būtina įvertinti ir net iš anksto avansu „apmokėti“ už tokio pobūdžio krizių valdymą – tai apima tiek teisės, tiek ir komunikacijos profesionalus, o idealiu atveju – jų sutelktą komandą.

Lietuvos bankas neturėjo krizės valdymo plano(-ų)

Raimondas Kuodis (Lietuvos banko pirmininko pavaduotojas) ketvirtadienį (11.17) „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ pripažino, jog pagal pirminį planą „Snoras“ turėjo būti nacionalizuotas savaitgalį (11.19-20). Sprendimus paspartino banko valdomo dienraščio publikacija – po jos dalis gyventojų pradėjo atsiiminėti indėlius, banko turtas pradėjo sparčiai nykti.

Taigi, 11.16 dienos Lietuvos banko veiksmai nėra nei atsitiktiniai, nei neplanuoti – tai reiškia, jog nemaža dalimi dienraščio antradienį paskelbta informacija savo turiniu yra teisinga.

R.Kuodis pats pripažino, jog vienas pagrindinių argumentų, kodėl nacionalizacija vykdoma savaitgalį – tai masinės reakcijos žalingumo neutralizavimas, kai pavedimai nevykdomi, banko skyriai neveikia ir pan. Taigi, Lietuvos bankas puikiai suprato galimą efektą ir tokio sprendimo poveikį viešajai erdvei.

Tad kodėl nebuvo pasinaudota tokiomis priemonėmis:

  • Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. 1 d. nuostata, jog [..] didelių avarijų [..] ar nepaprastosios padėties atveju viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi įstatymų ir (ar) Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka nemokamai ir operatyviai skelbti oficialius valstybės pranešimus [..]
  • nebuvo sukurtas (ar laikinai pakeistas) joks operatyviai informaciją perduodantis žiniasklaidos kanalas (priemonė):
    1. interneto svetainėse (lb.lt, snoras.lt) informacija buvo minimali arba jos visai nebuvo, vėlavo (snoras.lt po trumpo pranešimo ėjo kitas, kad „Snoras“ antras pagal reitingą Lietuvoje);
    2. nebuvo jokio aiškaus „karštosios linijos telefono“, kuriuo visi besidomintys galėtų nedelsdami skambinti;
  • nebuvo aiškaus krizės valdymo centro, kuriam vadovautų vienas asmuo X, o su žiniasklaida bendrautų ir oficialią valstybės (t.y. krizės valdymo centro) pateiktų asmuo Y;
  • atsakingų pareigūnų žinia iš esmės buvo orientuota tik į vieną – profesionalų – tikslinę grupę, todėl lengviau pažeidžiami piliečiai liko palikti likimo valiai, jiems nebuvo paruošti nei priimtini (pasitikimi) kalbėtojai, nei jų perduodamos žinios;
  • situaciją komentuojantys asmenys nei vienas neturėjo „paruoštukų“, kuriuose būtų frazių lygmeniu pasikartojantys valstybės pozicijos akcentai (taikli zooninlt pastaba ir nuoroda į LTV žinių tarnybos 11.15 reportažą – beje, įdomu faktas, kad Vitas Vasiliauskas bryfinge atsakinėja į Virgio Valentinavičiaus klausimus).

Šių priemonių stoką aiškinčiau komunikacijos krizės valdymo plano nebuvimu – t.y. Lietuvos bankas nėra pasiruošęs tokių atvejų valdymui komunikacijos požiūriu. Akivaizdu, kad situacija iš esmės standartinė, t.y. tokią galima buvo numatyti ir pasiruošti. Kodėl atitinkamo plano(-ų) nebuvo paruošta? O jeigu toks(-ie) buvo – kodėl jais nepasinaudota?

Daugelis apžvalgininkų pažymi Lietuvos banko veiksmų operatyvumą, tačiau jau minėtas R.Kuodžio pripažinimas iš esmės leidžia teigti, jog krizės klausimas buvo ne „AR BUS?“, o „KADA BUS?“. Todėl operatyvumas šiuo atveju nėra tinkamas žodis. Net įvertinant buvusių banko savininkų puolimą antradienio straipsniu, lieka klausimas, kodėl per dieną nebuvo pasiruošta ir imtasi atitinkamų prevencinių priemonių? Ką pusantros dienos veikė sprendimų priėmėjai ir jų patarėjai? Kaupė drąsą?

Krizės metu viešą poziciją turi deklaruoti vienas asmuo

Nėra aišku, kodėl nenaudotas standartinis komunikacijos krizių modelis, kai oficialią poziciją deklaruoja vienas kalbėtojas, o ją paskui skirtingoms tikslinėms grupėms „išverčia“ atitinkamų grupių narių garbinami personažai. Šiuo atveju pirmąją dieną (vėliau Lietuvos bankas šiek tiek pasitaisė) apie situaciją komentavo ir Vitas Vasiliauskas, ir Ingrida Šimonytė, ir net Andrius Kubilius – daug pasisakančiųjų, mažai pasikartojančių frazių, informacinis triukšmas ir laisvė žiniasklaidai interpretuoti. Rezultatas – informacinis marmalas.

Svarstytina alternatyva. Veiksmai koncentruojami į vieną fiziškai apibrėžtą vietą – pavyzdžiui, Lietuvos banko būstinę Gedimino pr. – kur dirba krizės valdymo centras. Čia priiminėjami (taip teigiama, realybė gali būti ir kitokia) sprendimai ir tik (!) čia apie juos pranešinėjama. Tai daro vienas puikiai paruoštas ir treniruotas asmuo, geriausiu atveju – ne krizės valdymo grupės vadovas.

Taip išvengiama šiuo metu nemėgstamų politikos lyderių sąsajų su aptariama problema – t.y. išvengiama automatinės atmetimo reakcijos, kai nemėgstamo premjero bet kokia perduodama žinia iš karto sutinkama priešiškai.

Šiuo atveju reikėjo svarstyti ir galimybę į darbą įtraukti atskirų tikslinių grupių mėgstamus personažus. Pavyzdžiui, neatmesčiau varianto, jog Dalia Grybauskaitės kaip reitingų lyderė turėjo naudotis eterio galimybe ir visu savo autoritetu liaudyje GARANTUOTI, kad ji asmeniškai prižiūrės, kad labiausiai pažeidžiami neprarastų nei vieno lito. Tuo tarpu jos pareiškimas (įrašas youtube.com) yra geras, bet nepakankamas.

Tinkami vadybos sprendimai ≠ gera komunikacija

Manyčiau, „Snoro“ krizė dar kartą parodė silpną šios Vyriausybės vietą – sugebėjimą priimti reikalingus ir tinkamus sprendimus, tačiau klaidas juos komunikuojant visuomenei. Sprendimų priėmimo mechanizmas veikė, tačiau jį palaikančios ir pakankamos visoms tikslinėms grupėms suderintos komunikacijos nebuvo – tai, kad įvyko vienas spaudos bryfingas po Vyriausybės posėdžio nėra pakankama.

Jau pirmą-antrą krizės dieną jos poveikį pajuto mažiausiai 4-5 labai jautrios visuomenės grupės:

  • fiziniai asmenys (indėlininkai) nežinioje;
  • juridinių asmenų (laikantys lėšas banke) veikla sustoja;
  • darbuotojai, 11.15 gavę algas į banko sąskaitas/korteles nežinioje;
  • pensininkai ir visi kiti mokslinių argumentų negirdintys/nesuprantantys tikisi tik blogiausio;
  • … (galima tęsti ir toliau)

Specialiai joms buvo būtina aiškiai ir kuo skubiau paaiškinti, kas bus ir kaip elgtis. To nebuvo – rezultatas nebuvo pats blogiausios (t.y. nekilo panikos bangos), tačiau krizės žala nebuvo minimalizuota, ji plito ir dabartinės grūstys prie banko skyrių – to iliustracija.

Svarstytina alternatyva. Buvo būtina paruošti 2-3 skirtingai veikiančius informacijos kanalus ir juose pateikti atitinkamo pobūdžio informaciją (beje, „Snoro“ skyriuje dalinta arbata – puikus pavyzdys, jog galima įvertinti ir elgtis sumaniai). Viešumoje skelbta informacija apie atliktus veiksmus turėjo būti tik trumpa pradžia, kurią turėjo papildyti patarimai kaip elgtis.

Krizės komunikacijos plano esmė turėjo būti PANIKOS suvaldymas – t.y. tikslinių grupių baimių neutralizavimas. Tuo tarpu neutralizuotos buvo tik profesionalų baimės.

Turėjo būti įvertinti labiausiai tikėtinos probleminės situacijos ir pateikti sprendimai, pavyzdžiui: [..] jeigu gyvenate nuo-algos-iki-algos ir rytoj planavote eiti į parduotuvę pirkti valgyt, o grynųjų neturite ir jūsų banko „Snoras“ kortelė neveikia, tai turite ….. A, B, C [..]

Greičiausiai poveikį pajusiantys asmenys turėjo gauti jiems suprantamos kalba ir forma pateiktą informaciją, kurios nebuvo. Juos tik pasiekė žinia, kad bankui kriukis ir kiekvienas buvo paliktas fantazuoti savo kūrybinių galių rėmuose. Laimei, didžioji nukentėjusiųjų yra pasyvi visuomenės dalis ir šiandien galima konstatuot, kad esminių problemų (keli pavyzdžiai iš commonsense.lt komandos) prasta komunikacija kol kas nesukėlė.

P.S. rytoj BNS, lyg nujautę, kaip tik organizuoja seminarą „Kaip komunikuoti krizę: atvejų analizė“.

Negalime kurti nusikaltimų visuomenės

Sunku būtų ginčytis su geležine finansininkės Ingridos Šimonytės logika: „Pajamos, ar jos gautos pinigais, ar ne pinigais turi būti apmokestinamos vienodai. Jeigu tai yra darbo užmokesčio dalis, tai nesvarbu, kaip ji apmokama – ar poilsinėmis kelionėmis, ar automobiliu, ar pramogomis, ar daiktais. Ekonomiškai nėra skirtumo“.

Iš esmės finansų ministrė yra visiškai teisi – ekonomiškai skirtumo visiškai nėra, tačiau yra didžiulis psichologinis skirtumas ir ne tik pasireiškiantis kaip užslėptos darbdavių išmokos darbuotojams. Žymiai svarbesnis skirtumas, jog labai labai didelė dirbančių gyventojų dalis ir jų darbdaviai taps sąmoningais įstatymo pažeidėjais.

Sąmoningas (tyčinis) įstatymo pažeidimas vyks nuo smulkiausių elgesio savybių (pavyzdžiui, darbo metu pasinaudodami darbo kompiuteriu susirasite kavinės, į kurią eisite vakare, telefono numerį) iki stambesnių (pavyzdžiui, pietų pertraukos metu atvažiavę papietauti už automobilio stovėjimą užmokėsite įmonės skirtu mobiliuoju telefonu) ar net visiškai stambių (pavyzdžiui, komandos stiprinimo seminaras kur nors Austrijos slidinėjimo trasose).

Kiekvienu šiuo atveju tiek darbuotojas, tiek darbdavys turės puikų formalų pasiteisinimą, jog darbo priemonės ir lėšos naudotos pagal paskirtį tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti. Išsiaiškinti galimą melą galės nebent telefonų pasiklausantys ir per palydovus tiesiogiai jūsų veiksmus sekantys saugumo darbuotojai…

Taip valstybė nevalingai tiek dirbančius piliečius, tiek darbdavius privers tapti teisės pažeidimo bendrininkais, skatins jį slėpti, eikvos savo samdinių (t.y. mūsų visų pinigus) darbo laiką ir labai abejotina, ar surinks bent kiek ženklesnę biudžeto pajamų sumą.

Apie tai, kad įstatymų leidėjų prievolę kurti įstatymus taip, kad šie automatiškai neverstų mūsų visų nusikaltėliais, puikiai yra išdėstęs Lorensas Lessigas (Lawrence Lessig), kalbėdamas ted.com žiūrovams. Jo vertinimu, negali būti kuriama tokia sistema, kurioje absoliuti dauguma dalyvių puikiai suvokia ir ignoruoja tai, jog savo veiksmais sąmoningai ir reguliariai pažeidinėja įstatymus.

Tapę sąmoningais įstatymų pažeidėjais, dirbantys piliečiai ir jų darbdaviai tiesiog įpras prie minties, jog įstatymų laikymasis nėra aksioma, juos galima ignoruoti, jie nėra privalomi ir teisingi. Tolesnė veiksmų seka labai aiški..

Malkolmas Gladvelas (Malcom Gladwel) savo knygoje „Virsmo taškas“ mini išdaužytų langų teoriją, kurios autoriai – Džeimsas Vilsonas (James Wilson) ir Džordžas Kelingas (George Kelling) (žr. The police and neighbourhoof safety: broken window), teigiančią, jog žymiai didesnė tikimybė, jog langas bus išdaužtas ten, kur tokių duženų jau yra.  Ir tik laiko klausimas, kol į tokį namą bus įsilaužta, įsirengta landynė. Todėl būtina keisti išdaužtus langus, o žvelgiant plačiau – neleisti visuomenei priprasti prie minties, jog įstatymų pažeidinėjimas yra įprastas dalykas, kuris gali būti kasdienybe.

Savaime suprantama, savaip radikaliai į šį klausimą žiūri radikaliai laisvosios rinkos šalininkė Rūta Vainienė, teigdama, jog verslas ir dirbantys piliečiai darys pažeidimus tol, kol tai toleruos ydingi įstatymai. Galbūt ir tiesa, galbūt ir galima taip teisinti savo daromus įstatymų pažeidinėjimus, tačiau išankstinis visų pavertimas nusikaltėliais gali privesti tik prie dar blogesnės padėties – absurdu laikomų įstatymų, kurie a priori taptų pajuokos, o ne pagarbos objektu.