Rubrika #prisiminimai
Esu gimęs ir iki penkiolikos metų augęs Utenoje, dažnai čia grįžtu ir žinau, kur kas ir kaip. Tačiau vienas Utenos istorijos puslapis yra toks savotiškas, kad jį per savo 33 metus sugebėjau atversti tik du kartus.
Pirmą kartą į vietą, kurią Kultūros vertybių registras vadina paprastai – „Kapinės“, užklydau dar būdamas pradinukas. Nežinau, ar sąmoningai, tačiau tąkart (gal 2 ar 3 klasėje) jau beveik vasarą auklėtojos Skardžiuvienės lydimi važiavome į iškylą į miesto stadioną, po kurio užsukome ir į šalia esantį Rašės mišką. Žinoma, gaudynės, žaidimai ir kiti dalykai. Ir visai netyčia – kapinės. Savotiškos. Be įprastų paminklų. Su keistais užrašais. Auklėtojos reakcija buvo išlaikyta – elkitės ramiai, žaiskite kitoje miško pusėje, čia sušaudytų žydų kapinės. Nesigilinant į detales kas ir kaip.
1944 m. ypatingoji komisija tiria masinę žydų kapavietę Utenoje, dabartiniame Rašės miške
Antrą kartą masinę kapavietę aplankiau praėjusį savaitgalį, nes nemėgstu baltų dėmių savo sąmonėje. Esu nemažai skaitęs, duomenų ir vaizdų surinkęs, dalį jų ir į „Wikipedia“ sudėjęs. Gyvas vietovės įspūdis gali būti klaidingas, tačiau šaltiniuose nurodomi beveik 9 tūkst. sušaudytų žydų yra didžiulis skaičius. Bent jau pažymėtoje kapinių teritorijoje tiek žmonių būtų sunku sutalpinti fiziškai. Kita vertus, šaudymai Utenoje yra neblogai dokumentuoti, todėl abejoti dėl paties fakto būtų sunku, galima ginčytis nebent dėl suminio aukų skaičiaus.
Tačiau ne apie tai šį kartą mano prisiminimai. Šį kartą mąstau, kodėl ši tema Utenoje yra tabu? Kodėl apie tai nerado laiko pakalbėti mokytojai mokykloje? Kodėl Utenoje viešai žydai prisimenami nebent muziejuje ir netyčia einant viena iš buvusio žydų kvartalo gatvių ar Rinkos aikštėje? Ta tyla iš tiesų verčia manyti, kad ir ant Utenos guli tas nebylus pasyvių Holokausto stebėtojų prakeiksmas.
Leave a Reply