Kartais gyvenimą lemia smulkmenos. Atrodytų, ką galėtų reikšti tarybinio vaikų darželio „Eglutė“ krepšinio aikštelėje veja ir … krepšinio stovai be lankų? Tik viena – visi aplinkinių namų vaikai žaidė futbolą! Savaime suprantama, kaip vienam jauniausių visame kolektyve, teko „garbingiausia“ – Rinato Dasajevo – rolė. Tai šiandien Utena turi „Juventus“, o paskutinį Tarybų Sąjungos dešimtmetį Utenoje tradicinio sporto vardą gynė tik I-ojoje LTSR lygoje žaidęs „Utenis“ (dar, tiesa, jei neklystu, buvo stiproka moterų rankinio komanda, kurią tuo metu rėmė „Utenos trikotažas“).
Galbūt todėl žymiai įdomesnės buvo kelionės į Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes prieš Maskvos futbolo klubus, kai perpildytas stadionas gyveno savo geriausias dienas. Aišku, tai nereiškia, jog nuošalėje liko Viljamo Džonso taurė 1986-aisiais ar tų pačių metų pasaulio čempionatas, kur TSRS su Arvydu Saboniu sudėliojo taškus prieš JAV ir Jugoslaviją.
Tačiau šis tekstas apie futbolo pasaulio čempionatą. Kas 1986-aisiais nenorėjo būti Maradona? Prisiminkit įvartį ketvirtfinalyje anglams, kurį mušė Dievo ranka. Arba iš karto po Dievo rankos to paties Maradonos įmuštą vieną gražiausių įvarčių apskritai futbole.
Kas man keista šiandien? Man nesuprantama, kodėl šiandien, kai futbolo čempionatas jau įsibėgėjo, aš negirdžiu dienomis, vakarais ir rytais už lango gaujos vaikų, kurie šūkautų, bėgiotų ir, pasistatę vartus iš poros plytų, šakų ar tiesiog marškinėlių, būtų šiandienos mesiai, šnaideriai, ronaldai ar dar kas nors. Nejaugi šiandien sportas įmanomas tik dvejomis formomis – griežtai profesionaliai aikštėje ir su alaus bokalu?
Man futbolas visada bus vaikų darželio veja su smagiu ir futbole išnaudojamu nuolydžiu, kai vienu atveju vartais tapdavo labiau rankiniui tinkantys suvirinti kampuočiai, kitu – keturkojai krepšinio stovai. Man futbolas – tai iš už lango pasigirstantis sutartas ir laukan kviečiantis švilpimas, purvu aplipę kojos ir rankos, kartais krauju lašantys nusibrozdinimai, slapstymasis nuo vaikų darželio sargo ir žaidimas iki kol sutems. Man futbolas – neatskiriama vaikystės dalis.
“aš negirdžiu dienomis, vakarais ir rytais už lango gaujos vaikų” – tai tikriausiai ne tame mieste langas 🙂
Mano tėviškėje tarp daugiabučių buvo pievos plotas. Ten žaizdavome futbolą iki išnaktų. Tai pieva buvo nulakstyta iki grynos žemės – žolė neaugo. Dabar ten pensinykai ožkas gano.
Manau, pasikeitė prioritetai. Mūsų laikais kompiuterių nebuvo, tapi pat nebuvo 50 TV porgramų. Aišku, norėčiau pasakyti, kad “nepalyginamai didesnis knygų asirinkimas knygyne”, deja…
o mano vaikystės futbolo aikštelėse:
– kieme parkuojamos mašinos;
– o dviejose prie mokyklos stovi daugiabučiai
Manau, teisingiausias atsakymas jau nuskambejo: “priezastis – kompai”. Vaikai mieliau skaipina ir zaidzia kompu per tinkla nei laksto lauke. Deja.
Beje, pastaba autoriui – mano laikais zymiai dazniau futbolo vartais tapdavo pora plytgaliu ar malku. Kartais – tiesiog dvi ismeigtos i zeme vyteles ar pagaliai.
ech, nostalgia…